Birutė Korsakaitė-Šlivinskienė: viliuosi, kad kažkas liko jų galvose ir širdyse…

Buvau dar vaikas, gal dešimties, kai į rankas pateko Esperanto kalbos žodynėlis. Jis buvo neišvaizdus nedidukas, žalios spalvos. Nežinau, iš kur jis pateko į mūsų namus? Buvo smalsu ir pradėjau savarankiškai mokytis. Dabar manau, kad vienas svarbių akstinų, kodėl susidomėjau nauja kalba, – tai, kad tais laikais labai nemėgau rusų kalbos, nes ją supratau, kaip blogį, kaip užkariautojų kalbą. Pirmiausia ėmiausi žodžių, stengiausi išmokti jų kuo daugiau. Tie mano „mokslai“ truko metus, gal trumpiau.

Studijuodama universitete, radau skelbimą apie esperanto kalbos kursus, kuriuos vedė Genutė – rami, taktiška, labai geranoriška mokytoja. Nepamenu jos mergautinės pavardės, dabar ji – Genutė Liepinia. Aišku, iš jos sužinojau apie esperantininkų renginius. Pats pirmasis buvo „Boatado“ (valčių žygis). Taip patiko, kad po to kelerius metus iš eilės juose dalyvavau. Tai buvo praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje. Po kelerių metų į šį valčių žygį važiavau jau su savo kursų dalyviais. Įspūdingiausia buvo tai, kad su visais žygio dalyviais buvo galima susikalbėti viena kalba, o dalyvaudavo tikrai daugiatautė publika iš visos tuometinės Sovietų sąjungos. Net ir iš vadinamojo „tikrojo užsienio“. Aišku, daug ir krokodiliuodavome (kalbėdavome sava kalba).

Su 9 studentų grupe teko dalyvavo Orsejte Krasnojarsko krašte. Organizatoriai mus, lietuvius, išskirstė į atskiras grupeles tam, kad nebūtų pagundos tarpusvyje bendrauti sava kalba. Dėkinga už tokią organizatorių taktiką, nes tada šios kalbos įgūdžiai gerokai patobulėjo. Mano grupelė vadinosi „Kaldronetoj“(katiliukai), vienas jos narių buvo esperanto pasaulyje gerai žinomas dainininkas Jamart .

Du kartus dalyvavau Jaltoje vykstančiuose „Velura“ sezonuose. O dar BET-ai, „Mūzos“, daugybė renginių, įvairiausių susitikimų. Viename iš tokių susitikimų susipažinau su vyru Ernestu.

Smagu, kad prie šios puikios kalbos plitimo kažkiek prisidėjau ir aš: kelerius metus Pakruojyje vedžiau kursus, 1988 m. gegužę ten įkūriau esperanto klubą „Flugo“. Beje, klubo patalpos kurį laiką buvo dabar labai gausiai lankomame Pakruojo dvare. Klubo veikla nutrūko man ištekėjus ir išsikėlus gyventi kitur. Dirbdama Prienų rajono Naujosios Ūtos pagrindinėje mokykloje, turėjau esperantininkų būrelį. Sugrįžusi į Pakruojo rajoną 2002–2003 mokslo metais esperanto kalbą dėsčiau Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos 3–4 klasių gimnazistams. Jų atestatuose esperanto kalba buvo įrašyta, kaip pasirenkamasis dalykas. Niekada neskaičiavau, kiek žmonių išklausė mano kursus, gal apie 100? Viliuosi, kad kažkas liko jų galvose ir širdyse…

O dabar su vyru dalyvaujame ondiečių baidarių žygiuose, kasmet organizuojamuose vis kitoje vietoje, bet visada – su žalia vilties vėliava Mariaus rankose.

Birutė Korsakaitė-Šlivinskienė