Besibaigiant 2023-iesiems. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metis

Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir jo bendradarbiai. Sėdi iš kairės: Vilius Šaulinskis, Jurgis Lėbartas, komiteto pirmininkas Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis; stovi iš kairės: Steponas Darius, Aivas Ivaškevičius, A. Marcinkevičius, Juozas Pronckus. 1923 m. sausio 19 d. Nuotr. iš Vikipedijos

2023 m. sausio 15 d. sukako 100 metų, kuomet Lietuvos vyriausybė įvykdė gerai suplanuotą karinę akciją, geriau žinomą Klaipėdos krašto sukilimo pavadinimu. 1923 m. sausio 10-15 d. dėka aktyvios Kauno valdžios politikos bei tvirtai išreikštos nuostatos, esą Lietuva be Klaipėdos uosto ir krašto kaip kūnas be galvos, ir organizuoto sukilimo, kraštas buvo sėkmingai prijungtas prie Lietuvos. Šis sukilimas ligi šiol laikytas pačia sėkmingiausia, geriausiai suplanuota Lietuvos politikų, diplomatų, slaptųjų tarnybų ir kariuomenės operacija.

Klaipėdos kraštas po I pasaulinio karo

XX a. pradžia atnešė daugybę geopolitinių pasikeitimų Europoje. Tam įtakos turėjo įvykęs I pasaulinis karas (1914-1918 m.). Vokietijai pralaimėjus šį karą, Europoje pradėjo kurtis naujos valstybės. Viena tokių buvo ir Lietuva (1918 m. vasario 16 d. atkuriama Lietuvos valstybė).

I-ojo pasaulinio karo išdavoje įvykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje (vyko nuo 1919 m. sausio 18 d. ir tęsėsi iki 1920 m. sausio 21 d.) buvo sprendžiamos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos. Šios tarptautinės konferencijos metu buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, kurioje be visų kitų klausimų buvo pradėta spręsti Klaipėdos krašto problema[1].

Sprendimą atskirti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos lėmė ne lietuvių „istorinės teisės“, o antivokiška prancūzų politikų pozicija, kuria siekta susilpninti Vokietiją ir neleisti jai suartėti su bolševikais Rusijoje, sukuriant teritorinį barjerą Vidurio Rytų Europoje[2].

Klaipėdos kraštas 1919 m. nebuvo perduotas Lietuvos valstybei, nes Lietuva neturėjo tarptautinio teisinio (de jure) pripažinimo taip pat nebuvo išspręstos problemos su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Versalio taikos sutartis (99 str.) numatė, kad Vokietija atsisako savo suverenių teisių į Klaipėdos kraštą ir įsipareigojo pripažinti visus Antantės, t.y. sąjungininkų, sprendimus dėl šios teritorijos[3]. Krašto valdymas laikinai buvo perduotas Prancūzijai.

Pirmojo pasaulinio karo metais puoselėdami viltis sukurti nepriklausomą Lietuvą, lietuviai neįsivaizdavo savo valstybės be natūralaus uosto – Klaipėdos. Vadinamojoje „Gintarinėje deklaracijoje“, kurią dūmos deputatas Martynas Yčas įteikė Rusijos vyriausybei, buvo išreikšta viltis, kad po pergalingo karo Rusija prisijungs Rytprūsius ir sujungs Mažąją Lietuvą su Didžiąja. Panašūs reikalavimai buvo iškelti ir Amerikos lietuvių seimuose Čikagoje bei Niujorke, lietuvių konferencijose Šveicarijoje ir Švedijoje[4].

1920 metais Klaipėdos kraštą pradėjo administruoti Prancūzija. Didžioji Britanija 1922 m. birželio mėn. Ambasadorių konferencijos dienotvarkėje iškėlė Klaipėdos klausimą ir paragino pripažinti de jureLietuvos valstybę bei perduoti jai Klaipėdą, Prancūzijos vyriausybė tam nepritarė. Lietuvai liko viena išeitis: bandyti jėga prisijungti Klaipėdos kraštą[5].

Silpna, oficialiai dar nepripažinta Lietuvos valstybė viena nebūtų drįsusi planuoti ginkluotos akcijos Prancūzijos valdomame Klaipėdos krašte. Prancūzijos įtaka Europoje tuomet buvo pasiekusi savo didžiausią galybę, ir pasekmės galėjo būti katastrofiškos. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, bet labiausiai pritarė ir net paskatino Lietuvos vyriausybę ryžtis šiai akcijai Vokietija. Tokią poziciją ji užėmė siekdama realizuoti savo interesus: normaliomis sąlygomis Vokietija nebūtų užleidusi Lietuvai nė pėdos Rytprūsių žemės. Naujos aplinkybės, privertusios Vokietiją radikaliai keisti savo politiką, buvo Versalio sutarties sąlygos ir iškilęs Lenkijos pavojus[6].

1922 m. pavasarį prasidėjo slaptos įvairiais lygiais vykusios Vokietijos ir Lietuvos atstovų konsultacijos. Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos politiškai aktyvūs vokiečiai tiek Vokietijoje, tiek Klaipėdoje traktavo kaip laikiną reiškinį, kaip mažiausią blogybę. Dauguma vietos gyventojų netroško tapti laisvo krašto dalimi, kurią sergėtų Prancūzija. Tik todėl palaikyta Lietuvos iniciatyva. Net manyta, kad Klaipėda jai perleidžiama laikinai pasaugoti kaip koks daiktas, kurio nevalia liesti, kuris turi išlikti nepakeistas. Prireikus ir pareikalavus jis turės būti grąžintas. Galiausiai sukilimo akcijos išvakarėse Vokietija pusvelčiui pardavė tam reikalingų ginklų ir garantavo, kad Klaipėdos krašto vokiečiai nesipriešins lietuviams[7].

Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos buvo suinteresuota ne tik Vokietija, bet ir SSRS. Čia taip pat suveikė antilenkiškumo veiksnys. Maskva buvo suinteresuota užkirsti kelią Lenkijos įtakos plitimui.

Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas 1922 m. lapkričio 29 d., vykdamas į Ženevą, trumpam sustojo Kauno geležinkelio stotyje ir per trumpą pokalbį su E. Galvanausku pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui“. Jis taip pat pažadėjo, kad SSRS neliks „neveikliu stebėtoju”, jei prijungimo metu Lenkija pakels ginklą prieš Lietuvą. Šis pažadas Lietuvai buvo labai svarbus, nes didžiausią pavojų ji jautė iš Lenkijos, kadangi ši irgi stengėsi paimti Klaipėdą į savo rankas ir nebuvo linkusi leisti Lietuvai įsitvirtinti Baltijos pajūryje[8].

Sukilimo išvakarėse, 1923 m. sausio 4 d. žurnale Trimitas, prezidentas Antanas Smetona rašo: „Sujungti Klaipėdos kraštą su Didžiąja Lietuva ar palikti jį, paskelbus freištatu (1919-1922 m. buvo keletas bandymų įgyvendinti laisvosios Klaipėdos valstybės (vok. Freistaat) idėją. Šiuo būdu buvo siekiama išvengiant galimo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos[9]), Prancūzijos ir Lenkijos žinioje? […]. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos) lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, jog lenkiškas Antantės nusistatymas nebus jų jokiu būdu priimtas. […]. Reikia sudaryti faktas, ypač kad jo pamate yra šventa lietuvio teisė […]. Alijantai [t. y. Antantės valstybės] dar padėkos, kad pagaliau lietuviai susiprato, sukruto ir savo sąjūdžiu padėjo teisingai išspręsti Klaipėdos krašto klausimą. Tad, Dievui padedant, ginkime tai, kas mums ir mūsų vaikams gerą ateitį lemia“[10].

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto veikla Šilutėje

1922 m. gruodžio 18 d. buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (toliau – VMLGK), turėjęs oficialiai vadovauti sukilimui[11]. Komiteto tikslas buvo suburti įvairiose Klaipėdos krašto vietovėse prisijungimo prie Lietuvos idėją remiančius krašto gyventojus, parengti sukilimui politinę atmosferą, parodyti sukilimą kaip vietinių lietuvių iniciatyvą, tuo pridengiant arba nustumiant į antrą planą Lietuvos vyriausybės vaidmenį, Lietuvos kariuomenės, Lietuvos šaulių sąjungos ir Lietuvoje užsirašiusiųjų savanorių dalyvavimą jame. Po sukilimo VMLGK buvo būtinas kaip tarpininkas, turėjęs sukilėlių valdžią perduoti Lietuvos vyriausybei[12].

Sukilimo štabas veikė Klaipėdos „Ryto“ viešbutyje. VMLGK skyriai – vietiniai Gelbėjimo komitetai – susikūrė ir kituose Klaipėdos krašto miestuose bei miesteliuose, parapijose[13]. VMLGK skyriai veikė Šilutėje, Pagėgiuose, Katyčiuose, Lauksargiuose, Plaškiuose, Rūkuose, Natkiškiuose, Priekulėje, Lankupiuose, Vanaguose, Rusnėje, Kintuose, Vyžaičiuose, Doviluose, Plikiuose, Kretingalėje, Karinėje, Smalininkuose, Sauguose, o Klaipėdos mieste įsisteigė net 3 skyriai – vienas miesto centre, antras Smeltėje, trečias Bomelsvitėje[14].

1922 m. gruodžio 19 d. Šilokarčemoje (dabar Šilutė), viešbučio „Germania“ salėje, įvyko pirmasis VMLGK iniciatorių surengtas lietuvių susirinkimas. Jame buvo priimta rezoliucija, reikalavusi, kad kraštą valdytų patys lietuviai. Panašūs susirinkimai buvo surengti ir kitose krašto vietovėse[15].

1923 m. pradžioje VMLGK dėl vokiečių policijos persekiojimų perkėlė susirinkimų vietą į Šilokarčemą[16]. Sausio 7 d. Šilokarčemoje VMLGK paskelbė Atsišaukimą „Broliai šauliai!“, kuriame prašė šaulius „vardan mūsų motinos Lietuvos ateities sustiprinti mūsų silpnas eiles ir padėti iš nepakenčiamos vergovės išsivaduoti“[17]. Šis atsišaukimas tapo oficialiu pretekstu Lietuvos šaulių sąjungai beveik atvirai dalyvauti karinėje operacijoje[18].

Reikšmingas sausio 9 d. Šilokarčemoje išleistas manifestas „Visiems gyventojams Klaipėdos krašto“, pasirašytas 5 VMLGK narių. Jis turėjo legitimizuoti prancūzų administracijos nuvertimą Klaipėdos krašte. Manifeste teigiama, jog VMLGK prisiima susirinkimuose, protestuose ir nutarimuose jam suteiktus įgaliojimus, praneša, kad ima visą valdžią Klaipėdos krašte į savo rankas. Skelbia, kad „Vokiškoji“ krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis. Po dokumento paskelbimo prasidėjo Klaipėdos krašto sukilimas.

Kitas labai svarbus dokumentas 1923 m. sausio 19 d. Šilutės seimo deklaracija (oficialiai Klaipėdos krašto seimo deklaracija). Lietuva 1923 m. sausio 15 d. užėmė Klaipėdos miestą ir prisijungė Klaipėdos kraštą. Tačiau šį veiksmą reikėjo įteisinti politiškai. Tai buvo atlikta 1923 m. sausio 19 d. Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, jo skyrių (komitetų) ir draugijų atstovų suvažiavime Šilutėje.

Suvažiavimas priėmė Deklaraciją, skelbiančią Klaipėdos krašto prisiglaudimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis, pasiskelbė aukščiausiąja Klaipėdos krašto atstovybe. Šilutės seimo atstovai įgaliojo VMLGK rūpintis, kad Antantė (I pasaulinio karo sąjungininkių nugalėtojų blokas) kuo greičiau pripažintų Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Tą pačią dieną apie deklaracijos paskelbimą pranešta Lietuvos vyriausybei (tai padaryta vykdant tarptautinės teisės nuostatą dėl tautų apsisprendimo teisės)[19].

Šilutės seimo deklaracija pakartojo 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės akto, Prūsų lietuvių susivienijimo – Tautos Tarybos 1920 m. vasario 11 d. nutarimo dėl Klaipėdos, Lietuvos Respublikos Steigiamojo seimo 1921 m. lapkričio 11 d. rezoliucijos nuostatas. Išreiškė Klaipėdos krašto gyventojų norą jungtis prie Lietuvos Respublikos.

Remdamasis šia deklaracija, VMLGK iš 32 asmenų sudarė naują krašto tarybą. 1923 m. vasario 4 d. Ambasadorių konferencijai, VMLGK įteikė notą, kurioje prisiėmė atsakomybę už sukilimą ir neigė Lietuvos vyriausybės dalyvavimą krašto sukilime ir paties VMLGK organizavime.

Taigi Šilutės seimo deklaracija turėjo įtakos Antantės sprendimams dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos.

Klaipėdos krašto prijungimas

Lietuva atvirai kovoti su Prancūzija dėl Klaipėdos krašto negalėjo. Vietos gyventojai dėl teritorijų susijungimo klausimo laikėsi pasyvios nuomonės. Krašto prijungimo prie Lietuvos išvakarėse, V. Krėvė rašė: „Abelnai Klaipėdos krašto gyventojai, dauguma jų net lietuviškai kalbantieji, laikėsi gana abejingai ir dėl galimybės susijungti su Didžiąja Lietuva jokio džiaugsmo nerodydavo“[20].

1922 m. lapkričio mėn. vykusiame slaptame Lietuvos vyriausybės posėdyje buvo nutarta inscenizuoti Klaipėdos krašto lietuvių sukilimą. Šios akcijos priedangai buvo pasinaudota Lietuvos Šaulių sąjunga. Nutarta iš Šaulių sąjungos narių, savanorių bei reguliarios Lietuvos armijos karių sudaryti specialiąsias pajėgas.

1923 m. sausio mėn. Kaune buvo suformuota Ypatingosios paskirties rinktinė iš 1079 narių: 40 karininkų (11 iš 8-ojo pėstininkų pulko, 10 iš Karo mokyklos, penkių iš Karo milicijos mokyklos, trijų iš 1-ojo kavalerijos pulko, dviejų iš Šaulių sąjungos, po vieną iš 5-ojo pėstininkų ir aviacijos pulkų ir septyni iš Generalinio štabo), 582 kareivių ir 455 šaulių. Į šį sąrašą nėra įskaičiuoti trys karo valdininkai, rinktinės štabe ėję intendanto, iždininko ir raštvedžio pareigas, ir medicinos personalas – du gydytojai ir šeši sanitarai puskarininkiai[21].

Ypatingosios paskirties rinktinė pagal puolimo kryptį buvo suformuota į tris grupes:

1-oji Klaipėdos grupė (406 Karo mokyklos, Karo milicijos mokyklos, 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai. 125 Kaišiadoryse suformuoto šaulių būrio kovotojai) turėjo užimti Klaipėdą.

2-oji Pagėgių grupė (193 8-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 250 Panevėžyje suformuoto būrio šaulių) – turėjo užimti Pagėgius ir saugoti pasienį su Vokietija.

3-oji Šilutės grupė (25 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 80 Vilkaviškyje sudaryto būrio šaulių. Šilutės policija dar prieš lietuvių akciją buvo mobilizuota Klaipėdos miesto gynybai) – turėjo užimti Šilutę[22].

Rinktinė turėjo 21 kulkosvaidį, lauko ryšio priemones, keturis motociklus ir tris automobilius. Kariuomenės vadas visus karius, išvykusius vykdyti ypatingos užduoties, įsakė laikyti esančius atostogose[23].

Sukilimo vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, kuriam dėl slaptumo ir saugumo suteikta Klaipėdos krašte paplitusi Budrio pavardė. Karinius veiksmus krašte koordinavo rinktinės štabas, kuriam vadovavo kapitonas Juozas Tomkus[24].

1923 m. sausio 6 d. pirmieji Ypatingosios paskirties rinktinės būriai dviem ešelonais iš Kauno pajudėjo Klaipėdos pasienio link.

Sukilimas prasidėjo 1923 m. sausio 10 d. Sukilėliams beveik visame Klaipėdos krašte per 1 d. pavyko nuversti Prancūzijos okupacinę valdžią. Pirmoji kovotojų grupė sausio 11 d. blokavo Klaipėdą. Prancūzijos komisarui G. J. Petisne atsisakius kapituliuoti, atvykusios pastiprinimui 2 ir 3 kovinės grupės (apie 900 savanorių ir vietos sukilėlių)[25].

Sausio 15 naktį, per pūgą, puolė Klaipėdą. Didžiausios kautynės vyko prie Klaipėdos Sendvario, 3 val. ryto jis buvo užimtas. 2 grupė prasiveržė iki Prefektūros ir privertė G. Petisne su visa apsauga pasiduoti. Buvo pasirašytos paliaubos[26].

Prie krašto užėmimo prisidėjo ir palankios tarptautinės aplinkybės. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai laikantis savo pažadų (o Didžiajai Britanijai laikantis palankaus neutralumo), Lietuva 1923 m. sausio 15 d. užėmė Klaipėdą ir prisijungė Klaipėdos kraštą. Išvengti rimtesnių komplikacijų padėjo vykusiai pasirinktas akcijos laikas (Prancūzija 1923 m. sausio 11 d. įvedė savo kariuomenę į Ruro sritį, ir įvykiai tolimoje Klaipėdoje atsidūrė antrame plane) ir prancūzų visuomenės nenoras po tiek aukų ir netekčių kainavusio pasaulinio karo veltis į naują karinį konfliktą Europoje“[27].

1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovai pasirašė konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai. Taip Klaipėdos kraštas iki 1939 m. kovo 23 d. tapo Lietuvos valstybės sudedamąja dalimi[28]. Klaipėdos krašto prijungimas autonominėmis teisėmis prie Lietuvos, nors ir labai sunkiomis aplinkybėmis bei ribotomis teisėmis, suteikė jai laisvą priėjimą prie jūros. Klaipėdos uostas Lietuvos ekonomikai buvo labai svarbus, tiesiog lementis jos egzistenciją. Uostas turėjo tapti visos Lietuvos užsienio prekybos centru, atverti kelius prekybai su užsienio šalimis[29].

[1] Žalimas D., Absurdiška kalbėti jog Klaipėdos kraštą Lietuva okupavo. Interaktyvus. [žiūrėta 2018 m. balandžio 23 d.] <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-09-12-dainius-zalimas-absurdiska-kalbeti-jog-klaipedos-krasta-lietuva-okupavo/29886>

[2] Vareikis V., Klaipėdos krašto užėmimas: dokumentai prieš mitus. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. spalio 23 d.] <http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id26/KB_2009_pdf.pdf>

[3] Žalimas D., Absurdiška kalbėti jog Klaipėdos kraštą Lietuva okupavo. Interaktyvus. [žiūrėta 2018 m. balandžio 23 d.] <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-09-12-dainius-zalimas-absurdiska-kalbeti-jog-klaipedos-krasta-lietuva-okupavo/29886>

[4] Žukas J., Lietuva ir Klaipėdos problema: istoriko akimis per klasikinės geopolitikos prizmę. Acta Historica, T. 17, Klaipėda, 2008 m., p. 72.

[5] Safronovas V., Vasario 16-oji – Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai diena (3). Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. spalio 23 d.] <https://www.atviraklaipeda.lt/2022/02/16/vasario-16-oji-klaipedos-krasto-perdavimo-lietuvai-diena/>

[6] Tauber J., Vidaus faktoriai, lėmę Veimaro Respublikos Rytų politiką 1918–1923 m. Acta Historica, T. IV, Klaipėda. 1995 m.

[7] Žukas J., Lietuva ir Klaipėdos problema: istoriko akimis per klasikinės geopolitikos prizmę. Acta Historica, T. 17, Klaipėda, 2008 m., p. 73.

[8] Butkus Z., Bendrininkų kėslai (Vokietijos ir SSSR požiūris į Klaipėdos problemą 1923-1939 metais). Darbai ir Dienos. Kaunas, 2000 m., t. 21, p 194

[9] Matulevičius A., Klaipėdos krašto sukilimo ir jo išvadavimo 90-osioms metinėms. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. gruodžio 30 d.] <https://www.voruta.lt/klaipedos-krasto-sukilimo-ir-jo-isvadavimo-90-osioms-metinems/>

[10] Matulevičius A., Nuo Tilžės akto (1918 XI 30) iki Klaipėdos krašto sukilimo (1923 I 10 – 15). Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 25 d.] < https://www.voruta.lt/nuo-tilzes-akto-1918-xi-30-iki-klaipedos-krasto-sukilimo-1923-i-10-15/>

[11] Vanagaitis J., Kovos keliais. Vilnius, 2012 m., p. 198.

[12] Safronovas V., Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Interaktyvus. [žiūrėta 2021m. rugsėjo 29 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/vyriausiasis-mazosios-lietuvos-gelbejimo-komitetas-vmlgk>.

[13] Matulevičius A., Nuo Tilžės akto (1918 XI 30) iki Klaipėdos krašto sukilimo (1923 I 10 – 15). Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 25 d.] < https://www.voruta.lt/nuo-tilzes-akto-1918-xi-30-iki-klaipedos-krasto-sukilimo-1923-i-10-15/>

[14] Vanagaitis J., Kovos keliais. Vilnius, 2012 m., p. 202.

[15] Safronovas V., Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Interaktyvus. [žiūrėta 2021m. rugsėjo 29 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/vyriausiasis-mazosios-lietuvos-gelbejimo-komitetas-vmlgk>.

[16] Matulevičius A., Nuo Tilžės akto (1918 XI 30) iki Klaipėdos krašto sukilimo (1923 I 10 – 15). Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 25 d.] < https://www.voruta.lt/nuo-tilzes-akto-1918-xi-30-iki-klaipedos-krasto-sukilimo-1923-i-10-15/>

[17] Ten pat.

[18] Vainorius M., Vienas svarbiausių atsišaukimų Lietuvos istorijoje: „Broliai Šauliai!”. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 25 d.] <https://www.atviraklaipeda.lt/2022/10/09/vienas-svarbiausiu-atsisaukimu-lietuvos-istorijoje-broliai-sauliai/>

[19] Visuotinė lietuvių enciklopedija, Šilutės seimo deklaracija. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. gruodžio 28 d.] <https://www.vle.lt/straipsnis/silutes-seimo-deklaracija>

[20] Žalys V., Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos lietuviai. Acta Historica, T. IV, Klaipėda, 1995 m., p. 43.

[21] Vainorius M., Vienas svarbiausių atsišaukimų Lietuvos istorijoje: „Broliai Šauliai!”. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 25 d.] <https://www.atviraklaipeda.lt/2022/10/09/vienas-svarbiausiu-atsisaukimu-lietuvos-istorijoje-broliai-sauliai/>

[22] Jokubauskas V., Vareikis V. Lietuvos Šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinė 1923-1939 metais.  [žiūrėta 2022 m. lapkričio 25 d.] <https://www.sauliusajunga.lt/wp-content/uploads/2018/04/1606_232_KLAIPEDOS_RINKTINE.pdf>

[23] Ten pat.

[24] Vainorius M., Vienas svarbiausių atsišaukimų Lietuvos istorijoje: „Broliai Šauliai!”. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. lapkričio 25 d.] <https://www.atviraklaipeda.lt/2022/10/09/vienas-svarbiausiu-atsisaukimu-lietuvos-istorijoje-broliai-sauliai/>

[25] Visuotinė Lietuvių enciklopedija. Klaipėdos krašto sukilimas. Interaktyvus. [žiūrėta 2022 m. gruodžio 29 d.] < https://www.vle.lt/straipsnis/klaipedos-krasto-sukilimas/>

[26] Ten pat.

[27] Žukas J., Lietuva ir Klaipėdos problema: istoriko akimis per klasikinės geopolitikos prizmę. Acta Historica, T. 17, Klaipėda, 2008 m., p. 74.

[28] Gumuliauskas A., Lietuvos istorija (1795-2009 m.), Šiauliai, 2010 m., p. 152.

[29] Žostautaitė P., Klaipėda – Lietuvos uostas (1923-1939), Vilnius, 1990 m., p. 25.

Ignas Giniotis, Šilutės muziejaus muziejininkas-istorikas