Aukštadvaris: jei ne pagrindinis kelias, gal būtų kurortas?..

Kelias, vedantis iš Trakų į Marijampolę, sekundėlei leidęs pasigrožėti miško atspindžiu Žaliajame ežere, nuo kalvos pasidairyti į ramią Navą, staiga susilieja su centrine Aukštadvario gatve. Net šeštadienį miestelį viena po kitos varpo didelės krovininės mašinomis, „fūromis“ vadinamos. Ką jau bekalbėti apie prošal lekiančius lengvuosius automobilius. „Jei ne pagrindinis kelias, siektume kurortinės teritorijos statuso“, – apie perspektyvas, kurios šiandien tėra tik svajonė,  užsimena Aukštadvario seniūnijos seniūnė Jadvyga Dzencevičienė, vildamasi, kad vis tik kažkada bus pastatytas aplinkkelis, kas leis miesteliui vystytis pačios gamtos jam numatyta kryptimi.
Urbanistinis paminklas
 „Gimiau ir augau netoli Aukštadvario. Baigusi studijas pradėjau dėstytojauti šiame miestelyje esančioje žemės ūkio mokykloje. Prieš dešimt metų tapau Aukštadvario seniūnijos seniūne ir visada žaviuosi miestelio nuostabia gamta ir gerais žmonėmis“, – susižavėjimo kraštu neslepia seniūnė.
Palei centrinę gatvę ir toliau nuo jos išsirikiavę nedidukai namukai su nedideliais langeliais  primena, kad esi saugomoje teritorijoje. Išties, kartais sunku ir suvokti, ką ir vardan ko saugome. Tačiau gatvėje užkalbinti gyventojai Aukštadvario regioninio parko adresu daugiau priekaištų nei padėkų išsako. „Kryžiaus kelius turi praeiti, jei ką nors savo sodyboje sumanai pasidaryti. Ramiau gyveni nieko nedarydamas“, – tvirtino ne vienas miestelio gyventojas.
Tad nieko stebėtino, kad nemažai namukų prašosi remonto. Vieni, pasak užkalbintųjų, remontams neturi lėšų, kiti lūkuriuoja, vildamiesi, kad kiek pasikeis reikalavimai statyboms saugomose teritorijose, treti stebisi, esama neteisybe: kodėl daugiabučių atnaujinimas remiamas, o gyvenantiems individualiame name paramos nebelieka. „Juk tiek daugiabučiai, tiek individualūs namai yra privatus būstas“, – ne vienas stebėjosi.
„Išties, per griežti reikalavimai keliami gyvenantiems regioniniame parke“, – su gyventojų nuomone sutinka ir seniūnė.
 Aukštadvaris urbanistiniu paminklu paskelbtas siekiant išsaugoti istoriškai susiklosčiusių senosios Aukštadvario miestelio dalies gatvių tinklą, 1913 metais pastatytą Kristaus Atsimainymo bažnyčią, dominikonų vienuolyną su koplyčia, dvaro sodybą su parku ir tvenkiniais ir kitus miestelio istoriją primenančius objektus.
„Mes stengiamės, kad miestelyje būtų jauku ir gyventojams, ir svečiams. Kiekvieną pavasarį centrinę gatvę ir viešąsias miestelio erdves gėlėmis papuošiame. Smagu, kad ir gyventojai kaskart vis gražiau savo sodybas tvarkosi. Tapo tradicija kiekvienais metais pagerbti gražiausiai besitvarkančius gyventojus. Šiemet per tradicinę daugiau kaip prieš dešimt metų pradėtą rengti rudens šventę apdovanojome ūkininkus Alą ir Juozą Kubekus. Jų sodyboje kiekvienas daiktas turi savo vietą“, – pasidžiaugia seniūnė ir priduria, kad smarkiai pasikeitė miestelio gyvenimas. Jei anksčiau vos ne kiekvienas gyventojas po tris karves laikydavo, dabar per visą miestelį vargiai tris piendavęs besurasi. Dalis miestelio gyventojų dirba biudžetinėse įstaigose. Juk yra dvi mokyklos, vaikų darželis, Aukštadvario regioninio parko direkcija, seniūnija, girininkija. Dalis žmonių, sulaukę garbingo amžiaus, gyvena iš pensijos. Dalis – ūkininkauja, verčiasi kaimo turizmu. „Vienu metu dalis gyventojų sėkmingai vertėsi, atidarę nedideles parduotuvėles. Ir aš pati esu nedidelės parduotuvės savininkė, bet mūsų verslas labai nukentėjo į Aukštadvarį atėjus „maximai“. Maža parduotuvė negali daryti nuolaidų, kokias gali sau leisti prekybos centrai. O akcijos žmones vilioja. Nelengva Lietuvoje smulkiam verslui“, – svarsto Jadvyga Dzencevičienė.
Galvodami apie galimybę gauti kurortinės teritorijos statusą, aukštadvariečiai daug vilčių deda į dvarą, kurį susigrąžino buvusio dvarininko vaikaitis. „Jei ne jis pats imsis tvarkyti, gal kitiems dvarą parduos, juo labiau vienas Aukštadvario ūkininkas nori dvarą nusipirkti, jį atstatyti ir pritaikyti turizmo poreikiams“, – užsimena seniūnė.
Aukšto dvaro būta
„Manoma, kad Aukštadvaris prasidėjo nuo Pilaitės piliakalnio“, – kviesdama prie miestelio ištakų sako seniūnė. Kelias vingiuoja Pilaitės ežero pakrante. Nedidelė jos dalis pritaikyta aukštadvariečių poilsiui. „Gaila, kad miestelio poreikiams vos kelių metrų pakrantės beturime, viskas privatizuota, – šypteli seniūnė ir priduria, kad dar nedidelis plotelis pakrantės priklauso parapijai prie bažnyčios. – Turime hidroelektrinę. Sumaniau moksleiviams parodyti, kaip ji atrodo. Nuvažiuojame, o ten mūsų niekas nebeįleidžia, sako reikia į Mažeikius skambinti, ar jie sutiks, kad jus įleisčiau. Kad mums, aukštadvariečiams, reikia mažeikiškių sutikimo!!! Apsisukome ir nuvažiavome.“
Tiek piliakalnis, tie ežeras saugo savas paslaptis.  Anksčiau šis piliakalnis vadinosi Navinpiliu. Jo viršūnėje stovėjo pilis, kurią XIV a. pabaigoje puolė kryžiuočiai. Istoriniai šaltiniai teigia, kad 1381 metais pilis pasidavė, buvo sudeginta, bet greit ir atstatyta, nes 1384 metais ji vėl minima. Iki mūsų dienų išlikęs pasakojimas, kad pilies valdovo dukra kartą sugalvojo pasivažinėti. Iš pilies ji išvažiavusi puošnia karieta, traukiama ketverto arklių. Karietoje buvusi ir pilna pinigų skrynia, o ant jos tupėjęs mažas šunelis. Tačiau besileidžiant nuo pilies kalno arkliai pasibaidė ir karieta su valdovo dukra tiesiai į ežerą nuriedėjo. Ilgai tėvas ieškojo dukters, bet nei karietos, nei dukters  jam surasti nepavyko. Bėgant metams žmonės ėmė kalbėti, kad kartais, ypač tekant saulei, ežero paviršiuje plaukiojanti skrynia, ant kurios ramiai tupi mažas šunelis. Ir dar pasakojama, kad tie, kurie be jokios nuodėmės, kartais išgirsta iš ežero dugno sklindančią aimaną.
Patikimesni duomenys apie Aukštadvarį ateina iš XV a. Tuo metu Aukštadvario dvaras priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Manoma, kad nuo dvaro, įsikūrusio aukštame piliakalnyje, kilęs ir gyvenvietės pavadinimas. 1440-1498 metus apimančioje Lietuvos Metrikos knygoje randame, kad valdovas dovanoja Jonui iš Aukštadvario du žmones: Eskginą ir Sidorą. Deja, šiame įraše nenurodomas nei valdovas, nei įrašo data.
„Ežeras išties įdomus. Jaunimas sumanė įsirengti tiltelį, nuo kurio galėtų nardyti. Bet kai pradėjo kalti kuolą, pasirodo, jis kiaurai smenga, kol galiausiai iš ežero pasigirdo kažkoks keistas dundesys ir kuolas prasmego. Tuometinė seniūnė kvietėsi mokslininkus, kad šie ištirtų ežerą. Pasirodo, Pilaitės ežeras su dvigubu dugnu“, – pasakoja Jadvyga Dzencevičienė.
Pakeliui link Pilaitės piliakalnio, yra stebuklingas šaltinis. Teigiama, kad jo vanduo padeda jaunystė išsaugoti. Kiek čia tiesos, kiek pramano, bet vietos gyventojai net iš tolimesnių sodybų vandens iš šaltinio atvažiuoja parsivežti.
Yra ir kita mįslinga vieta miestelyje. Tai prie pat Aukštadvario prieigų stūksantis Kartuvių kalnas, dar Šibos kalnu vadinamas. Pasakojama, kad jame buvo kariami 1863 metų sukilimo dalyviai. Kiti pasakojimai tvirtina, kad ant jo ir nepaklusnius baudžiauninkus kardavo. Etnologų manymu, kalnas dar nuo pagonybės laikų taip vadinamas. Kol kas kalno paslaptis saugo didžiulės pušys, kalno viršūnėje augantis keli ąžuolai ir galbūt Navos ežeras, visu savo gražumu atsiskleidžiantis nuo kalno.
„Įgyvendindami vieną projektą ant šio kalno norėjome pastatyti angelo skulptūrą, bet pritrūkome pinigų ir nepastatėme“, – sako seniūnė. Matyt, dar ne laikas kalnui kitas dvasias įsileisti…
Gyvenimą keičia projektai
„Džiaugiamės, kad Aukštadvario seniūnija kiekvienais metais gražėja. Trakų rajono savivaldybės lėšomis Aukštadvario miestelyje Technikumo gatvėje paklotas ilgai lauktas naujas šaligatvis, įrengtas apšvietimas.Technikumo  gatvė yra labai intensyvi, čia įsikūrusios dvi mokyklos, šv. Domininko namai, automobilių techninės priežiūros centras, daugiabučiai gyvenamieji namai, todėl nesant šaligatvio, apšvietimo buvo labai nesaugu ja eiti. Kadangi gatvė labai siaura, esame dėkingi Aukštadvario žemės ūkio mokyklai, sutikusiai paaukoti savo žemės šaligatvio ir apšvietimo įrengimui. Aišku, norėtųsi, kad ir visose naujai įrengtose gatvėse kuo greičiau būtų įrengtas apšvietimas. Susitvarkėme miesto aikštę. Joje vyksta ir turgeliai, ir renginiai. Kaimo bendruomenės iniciatyva susitvarkėme vaikų darželį, – apie miestelio pokyčius kalba seniūnė. – Išsipildė ir kita mūsų svajonė – Aukštadvario vidurinei mokyklai suteiktas  gimnazijos statusas.“
Gimnazija įsikūrė žemės ūkio mokyklos pastate, o senosios mokyklos patalpos perduotos bendruomenei. „Gaila, kad lėšų užteko tik daliai pastato sutvarkyti. Joje įrengėme salę, tinkančia bendruomenės susirinkimams, konferencijoms. Atskirą patalpą skyrėme miestelio jaunimui. Turime ir didesnę salę, kurioje bandėme rengti diskotekas, bet, matyt, tai ne pati tinkamiausia vieta tokiems renginiams. Dabar ketiname į tą salę perkelti miestelio biblioteką“, – apžiūrint bendruomenės namus planais pasidalija seniūnė.
Jadvyga Dzencevičienė turi dar vieną sumanymą – likusioje mokyklos dalyje įrengti namus, kuriuose galėtų įsikurti nebegalintys savarankiškai gyventi aukštadvariečiai. Buvęs mokyklos stadionas – puiki erdvė pasivaikščiojimui. Netoli bažnyčia, miestelio centras. Kol kas senelių namai – tik bendruomenės planuose, bet seniūnė tikisi, kad pasinaudojant ES parama šį sumanymą pavyks įgyvendinti. „
Pamokos darže
„Mes turime didelę patirtį projektinėje veikloje, todėl mums sekasi gerai.Vien tik pasinaudojant Trakų krašto vietos veiklos grupės 2007- 2013 m. strategijos įgyvendinimui skirta ES parama, geranoriškai prisidedant Trakų rajono savivaldybei, Aukštadvario seniūnijos įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos įgyvendino 14 projektų. Šie projektai labai pagražino Aukštadvarį.  Pasinaudojant LEADER programa Aukštadvario žemės ūkio mokykloje įkurtas amatų centras, kuriame šiuo metu  vyksta edukaciniai užsiėmimai. Dabar turime tikrai gerą mokymo bazę  šios mokyklos virėjų programoms įgyvendinti. O ateityje planuojame plėsti „Šimtalapio“  ir kitų Aukštadvario krašto pyragų kepimo tradicijas, kurias perduos įkurtas amatų centras, – planus praskleidžia seniūnė. – Kadangi ateinančio ES paramos laikotarpio didžiausias dėmesys bus skiriamas verslumui skatinti, planuojame Aukštadvaryje įkurti socialinę įmonę. Tikimės, kad pavyks atgaivinti siuvyklą, kurioje būtų siuvama  su vardiniais inicialais papuošta patalynė, reikalinga aplink Aukštadvario ežerus gausiai įsikūrusioms kaimo turizmo sodyboms. Galvojame ir apie sulčių spaudimo cechą, kadangi visuomenės poreikiams yra išsaugota buvusio Aukštadvario vidurinės mokyklos mokinių ir buvusių mokytojų rankomis išauginto sodo dalis.“
Sodas šiemet pasitarnavo dar vienam sumanymui. Asociacija „Aukštadvario senjorai“ įgyvendino Lietuvos kredito unijų bendruomeninės programos projektą, kurio tikslas buvo suteikti socialinių įgūdžių to neturinčioms šeimoms. „Aukštadvaryje yra 33 socialiniai būstai. Dalis juose gyvenančių žmonių nemoka nei daržovės užsiauginti, nei jų žiemai pasiruošti. Tad likusiame sode paruošėme gabaliuką žemės, suskirstėme ją į sklypelius ir išdalinome 13 projekte dalyvaujančių šeimų. Buvo smagu matyti, kaip juose šeimos dirbo, kaip pasitardami žmonės augino daržoves, paskui mokėsi jas paruošti žiemai. Pagal šią programą dar rinkome su tomis šeimomis vaistažoles. Mūsų kraštas dosnus gėrybėmis, tik reikia išmokti atpažinti. Ir kibinus mokėmės kepti“, – projektą apžvelgia seniūnė.
Nors projektas pasibaigė, bet seniūnė įsitikinusi, kad jo dalyviai mielai imsis daržininkystės ir ateinantį pavasarį. Juo labiau, kad dalis jų ir daugiamečių prieskoninių daržovių rudenį pasisodino.
Tikisi atgaivinti orkestrą
„Aukštadvaris turime nemažai gražių tradicijų, vienijančių bendruomenes. Visai neseniai vyko rudens šventė, per kurią ir pasilinksminome, ir nusipelniusius bendruomenės narius apdovanojome. Minime valstybei svarbias datas, švenčiame kitas šventes. Organizuojame išvykas. Visai neseniai Aukštadvario seniūnija organizavome kelionę į plačiąją Žemaitiją. Kelionės tikslas –  pasisemti patirties iš kitų Lietuvos bendruomenių, dalyvauti edukacinėse pamokose ir, pažymint M. K. Oginskio 250-ąsias metines,  aplankyti tas vietoves, kuriose gyveno Kunigaikščiai Oginskiai, Tiškevičiai, palikę neišdildomus pėdsakus ne tik Trakuose, bet ir Rietave, Plungėje, Kretingoje ir Palangoje, – įspūdžiais dalijasi Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė. – Ir dar turime viena svajonę. Seniau Aukštadvaris turėjo nuostabų orkestrą, be kurio nė viena šventė neapsieidavo. Tikimės, kad pavyks gauti lėšų instrumentams nupirkti ir Aukštadvaryje atgaivinti orkestrą.“
Genovaitė Paulikaitė
"Valstiečių laikraštis"