Ateities mokyklos realybė – išmaniosios technologijos

„Neišvengiamai vienu pagrindiniu dalyku ugdyme taps dirbtinis intelektas. Mokykla norom ar nenorom taps informacijos židiniu. Turėtų išnykti informacijos iškalimas. Svarbiausia tampa išmokyti informacijos valdymo, jos susiradimo, pateikimo būdai.  Manau, išmaniosios technologijos – ateities mokyklų realybė“, – mintimis apie ateities mokyklą dalijasi Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos direktorius Vaidas Pocius.

Ugdymo skaudulys – mokytojų trūkumas

„Dirbtinis intelektas, manau, mokytojo profesijai tikrai nekelia jokių grėsmių. Mokytojai bus reikalingi, bet faktas, kad mokytojams reikės kitokių kompetencijų. Mokytojai turės atsinaujinti. Labai tikėkimės, kad į mokyklas pavyks pritraukti jaunąją kartą.  Dabar mokyklose dirbančių mokytojų amžiaus vidurkis – arti šešiasdešimt metų. Prieš kelerius metus džiaugėmės, kad mūsų gimnazijoje dirbančių pedagogų amžiaus vidurkis mažesnis už šalie vidurkį, bet dabar jau esame arti 55 metų, –  sako Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos direktorius Vaidas Pocius. – Mokyklose vis labiau trūksta tiksliųjų ir gamtos mokslų mokytojų. Jei į mokyklas neateis jaunų mokytojų, netrukus trūks ir kitų dalykų mokytojų.

Neramu, kad panaikinus pedagoginį universitetą, sugriauta mokytojų rengimo sistema. Dabar mokytojų rengimas yra išskaidytas ir paliktas keliems universitetams. Kibirkštėlė yra  VDU Švietimo akademijos dedamos pastangos. Ten tarsi yra telkiama mokytojų rengimo bazė. Kibirkštėlė yra, bet sistemos, deja, šiandien nematau ir labai neramu dėl ateities mokytojų. Tačiau ta kibirkštėlė rajonuose esančioms mokykloms optimizmo nedaug suteikia. Pernai mūsų gimnaziją baigusi mergina studijuoja VDU pradinį ugdymą, pas mus ji atliko ir pirmąją praktiką, bet mūsų siūlymą pasirašyti sutartį, kad mes jai mokame stipendiją, o ji po studijų dirba mūsų gimnazijoje, vertina labai atsargiai.“

Pasak pašnekovo, dirbantiems pedagogams sudarytos galimybės kvalifikacijai kelti, bet pasinaudojimas jomis labai susijęs su mokyklos bendruomene. „Formaliai mokinio krepšelyje yra numatytos lėšos mokytojų kvalifikacijos tobulinimui. Taip pat mokyklos įgyvendina įvairius nacionalinius ir europinius projektus, kuriais galima pasinaudoti ir kompetencijos tobulinimui. Aktyvios mokyklos naudojasi tarptautinės Erasmus+ programos teikiamomis galimybėmis išvažiuoti į kitas šalis ir ten pasimokyti įvairių mokymo metodų taikymo mokyklose. Galimybių yra, bet tobulėti turi norėti ir pats mokytojas. Aktyvi turi būti ir mokyklos bendruomenė, – į klausimą, kokios galimybės tobulinti kvalifikaciją mokytojams sudaryta mūsų šalyje, atsako direktorius ir priduria. – Negalima visko sukrauti valstybei, teigiant, kad ji viskuo turi pasirūpinti. Turime ir į save pasižiūrėti.“

Lūkesčiai nepateisinti

„Manau, kalbos, kad į mokyklą ateina kitokie vaikai, nėra mitai, jos turi realų pagrindą, bet man gaila ir apmaudu, kad keičiant bendrojo ugdymo programas buvo atlikti tik kosmetiniai pakeitimai, nedarant esminių ugdymo turinio pakeitimų. O buvo puiki galimybė priartinti realų ugdymo turinį prie pasikeitusių vaikų, – sako  Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos direktorius Vaidas Pocius. – Atskirų dalykų programos pakeistos permetant temas iš vienos klasės ugdymo turinio į kitą. Matau vienintelį gerą dalyką – 30 proc. ugdymo turinio palikta mokytojo kūrybinei laisvei. Mokytojas gali mažiau laiko skirti mažiau aktualiems dalykams, o daugiau – labiau aktualiems. Tačiau apie platesnį mokytojo kūrybingumą galima kalbėti tik tų dalykų, kurių nėra privalomojo egzamino. Lietuvių kalbos, matematikos mokytojai yra tarsi įkaitai esamos ugdymo sistemos.“

Nerimas dėl įtraukiojo ugdymo

Kaip pabrėžia Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos direktorius, daug klausimų kelia įtraukusis ugdymas. „Šioje srityje labai daug neatsakytų klausimų. Nepritariu visų vaikų perkėlimui į bendrojo ugdymo mokyklas. Vaikų su dideliais specialiaisiais ugdymosi poreikiais perkėlimas į bendrojo lavinimo mokyklas gali suformuoti dar didesnę atskirtį. Manau, tie vaikai bus dar labiau atskirti, o ne įtraukti, – įžvalgomis pasidalija pašnekovas, o pasiteiravus, kas kelia didžiausią nerimą, tęsia. – Didžiausią nerimą kelia nesibaigiančios švietimo reformos. Kai nustosime švietime daryti reformas, atsiras stabilus pagrindas tiek mokyklų vadovams, tiek mokytojams, pasijausime geriau ir lengviau ir galėsime susitelkti į svarbiausius dalykus, kuriuos mokykla turi daryti – į  vertybinius dalykus. Kuo mažiau reformų, struktūrinių pokyčių, ir kuo laisviau leisti žmonėms dirbti.“

Žvilgsnis į ateities mokyklą

„Turiu praktinį pamąstymą, – į klausimą, kokią ateities mokyklą matytų, atsako Vaidas Pocius. – Reikėtų trumpinti bendrojo ugdymo programą. Ji turi trukti ne šešerius metus – nuo 5 iki 10 klasės, bent vienerius metus reikėtų nukirpti ir pailginti vidurinio ugdymo programą. Jau dešimtoje klasėje vaikai turėtų būti išsigryninę ir kryptingai pasirinkę dalykus, kuriuos jie sietų su ateities profesija, karjeros galimybėmis. Mokykla turės prisitaikyti prie naujų technologijų. Tačiau galime sudėti pačius unikaliausius ugdymo organizavimo modelius, aprūpinti mokyklą pačiomis inovatyviausiomis priemonėmis, bet su jomis dirba mokytojai. Jei nevyks mokytojų kaita, regeneracija, norimo rezultato neturėsime. Liksime prie tos pačios tradicinės mokyklos.“

Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš gimnazijos archyvo