Arūnas Bliūdžius: esperanto kalba man buvo kaip laisvės simbolis jaunystėje

Gimiau Klaipėdoje. Didžiąją savo gyvenimo dalį susiejau su geografijos profesoriaus Kazio Pakšto asmenybe ir jo idėjomis.

Esperanto kalba susidomėjau savo dėdės Juozo Viršilo, buvusio tremtinio, dėka. Jo namuose Palangoje leisdavau savo vaikystės vasaras, kur išmokau esperanto pradžiamokslio. Negalėdamas išvykti už sovietinės geležinės uždangos, mano dėdė JuozasViršilas susirašinėjo su pora šimtų esperantininkų iš keliasdešimties šalių. Jo entuziazmas ir esperanto kalbos, kaip tarptautinės komunikacinės priemonės, supratimas mane sužavėjo tiek, kad vos tik įstojęs į Vilniaus universitetą 1984-ais metais, užsirašiau į „JUNECO“ klubą, kuriam priklausau ir dabar. Dėkingas savo mokytojams Rožei Aukštikalnytei ir Laimiui Stražnickui.

„JUNECO“ klube ir LEA veikloje buvau aktyvesnis 1985–1991-ais metais, t.y. mūsų tautos atgimimo laikmečiu. Visada dalyvaudavau metiniuose LEA suvažiavimuose ir Zamenhofo dienose Kaune. Esperanto kalba išties man buvo kaip laisvės simbolis jaunystėje, o paskui visada lankydavausi ir tebesilankau „JUNECO“ klubo susibūrimuose ir kituose esperantininkų renginiuose, kurie man simbolizuoja nemirštančią L. L. Zamenhofo idealizmo dvasią.

Iš visų renginių išskirčiau BOATADO, kadangi šis „JUNECO“ inspiruotas renginys gimė tais pačiais metais, kaip ir aš, todėl visada atsimenu, kada vyksta jubiliejinis BOATADO. Gaila, kad šiais metais dėl visiems žinomų priežasčių jis buvo tik virtualus.

Daugelis frazių esperanto kalba yra gražios, priklausomai nuo konteksto, ir sunku būtų išskirti kurią nors vieną sentenciją ar žodį.

Arūnas Bliūdžius