Artūras Jacevičius: rajono stiprybės – iškasenos, žemė ir istorinis paveldas

Apie Pakruojo rajono ypatumus, savivaldybės veiklą kalbamės su Pakruojo rajono Ekonomikos komiteto pirmininku Artūru Jacevičiumi
Kuo stiprus Pakruojo rajonas?
Išskirčiau dvi rajono stipriąsias puse. Pirmiausia – Pakruojo rajone yra iškasama daugiausia naudingų iškasenų – dolomito. Šiuo metu turime tris skaldos gamyklas. Ją perka statybininkai, kelininkai. Ši iškasena sudaro galimybes rajonui sukurti nemažai darbo vietų.
Kita rajono stiprioji pusė, apie kurią ne daug kas ir žino, tai žemių derlingumas. Pakruojo rajone užauginama tiek grūdų, kiek visoje Žemaitijoje kartu sudėjus. Rajono miškingumas tik 16 proc. Taigi mūsų rajone žymiai daugiau negu kituose rajonuose užima derlingos dirbamos žemės. Ir mūsų rajono žemės vertė didėja. Auginamos grūdinės kultūros, rapsai ir kitos kultūros. Neatsitiktinai Pakruojo simbolis yra vėjo malūnas. Tai priminimas, kad šiam kraštui svarbus ir išaugintos žemės ūkio produkcijos perdirbimas
Trečias rajono išskirtinumas yra labiau istorinis. Mes turime didžiausią iki šių dienų išlikusį dvaro pastatų kompleksą Lietuvoje. Dvaras įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, kaip didžiausia saugoma paminklosauginė dvaro sodyba. Neseniai baigta restauruoti didžiausia Lietuvoje medinė sinagoga.
Kas didžiausią įtaką turi rajono ekonomikai?
Be jokios abejonės, didžiausią įtaką turi darbo vietų kūrimas. Juk rajono biudžetas papildomas iš trijų mokesčių. Vienas jų – gyventojų pajamų mokestis. Gyventojų skaičius rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, mažėja. Tai atsiliepia ir įplaukoms į biudžetą, tačiau naujų darbo vietų kūrimas kompensuoja praradimus dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo. Tad investicijos, gamybos įmonių kūrimas turėtų didžiausią įtaką rajono biudžetui. Potencialas tam yra. Rajone užauginama nemažai žemės ūkio produkcijos. Tačiau Pakruojo rajone nėra nė vienos žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės.
Dėl kokių priežasčių nesikuria perdirbimo įmonės?
Ką bedarytumei – grūdų ar pieno perdirbimo įmonę, kepyklą ar pašarų gamybos įmonę, reikalingos nemenkos investicijos ir kol kas nepavyksta atrasti norinčių investuoti Pakruojo rajone. Kol kas visa užauginta produkcija yra išvežama. Ir daugiausia išvežama į užsienį.
Tai gal tam trukdo Lietuvoje esamos investavimo sąlygos? Gal nėra pasitikėjimo mūsų šalyje vykdoma verslo ir regionų politika ir žmonės nelabai pasitiki šalies valdžia?
Bendraujant su verslininkais nepasitikėjimą galima įžvelgti. Šalies mastu investicijų pasiskirstymas šiuo metu nėra tolygus. Daugiausia investicijų tenka didiesiems miestams, o kaimiškiems regionams lieka trupiniai, kurie realiai nesukuria naujų darbo vietų.
Kokią įtaką rajono ekonomikai turi ES parama?
Pakruojo rajone didžioji dalis ES paramos buvo naudojama istoriniam paveldui atkurti ir socialinėms problemoms spręsti. Pasinaudojant ES parama buvo restauruotas Pakruojo dvaras, išgarsinęs mūsų kraštą. Pasinaudojant Norvegijos finansiniais mechanizmais atgimė sinagoga. Planuojama pasinaudojant ES parama sutvarkyti Pakruojo miesto centrą, buvusios spaustuvės pastatą. Tačiau visa tai yra turizmo objektai. Kol kas turizmas rajono ekonomikai didelės naudos neatneša. Ir tai įrodo užsidarinėjančios kavinės. Kol kas turistų Pakruojyje nėra daug, o ir atvykstantieji nedaug lėšų palieka.
Vietos gyventojams palaikyti kavinių verslo neleidžia jų pajamos. Juo labiau, kad yra kiti dalykai gan brangiau kainuoja. Pakruojiečiai ko gero brangiausiai Lietuvoje moka už vandenį. Ir šildymas vienas brangesnių šalyje. Natūralu, kad žmonės taupo.
Kas atsitiko su vandens ir šilumos kainomis?
Anksčiau Pakruojyje veikė kelios produkcijos perdirbimo įmonės, kurios sunaudodavo gana nemažą kiekį vandens. Dabar šių įmonių nebėra, o vandens tiekimo infrastruktūra kokia buvo, tokia ir liko, todėl išaugo vandens kaina. Be to, paklotos naujos vandens tiekimo trasos, pastatyti vandens valymo įrengimai, geriamojo vandens įrengimai. Visa tai reikalauja lėšų. Nors buvo statyta už ES lėšas, bet įmonėms reikėjo ir pačioms prisidėti. Prisidėjimui teko imti paskolas, o ja reikia grąžinti. Ir dar su palūkanomis. Visa tai sudėjus ir išaugo vandens kaina. Šilumos kainai įtakos turėjo pradėtas modernizavimas. Prieš kelerius metus buvo nupirkti biokuro katilai, kurie naudojami neefektyviai. Galima pajuokauti, kad turime BMV, bet važinėjame su „žiguliu“. Savivaldybė ieško galimybių šilumos ūkiui modernizuoti ir gyventojams atpiginti šilumą.
Kaip apibūdintumėte savivaldos ir nacionalinės valdžios santykius, nes ne viskas savivaldybės, kad ir kiek ji besistengtų, valioje?
Pakruojo rajonas, ko gero vienintelis šalyje, kuris organizuojant Seimo rinkimus buvo perkirstas perpus ir dalį jo prijungta Panevėžio rinkimų apygardai, o dalis Šiaulių. Gyventojams sunku susiorientuotą, kas išrinktas ir kas jiems turi padėti spręsti iškylančias problemas. Kitas dalykas, nors turime du Seimo narius, bet jie abu yra opozicijoje. Taigi kažką nuveikti gero Pakruojo rajono labui jie nelabai gali.
Tiek viešojoje erdvėje, tiek įvairiuose pasitarimuose nemažai kritikos pareiškiama dėl vykdomos regionų politikos, dėl savivaldybių didesnio savarankiškumo, bet valdančioji Seimo koalicija pasirinko pažadų krytį: skelbia, kad bus daroma tas, anas, bet realių sprendimų, kurie reikalingi regionų plėtrai, kol kas nėra. Minėjau, kad rajone veikia trys skaldos gamyklos, bet rajone tik 40 proc. kelių asfaltuoti. Nors kelių remonto planai sudaryti, bet kažkodėl kelininkai ima asfaltuoti visai kitus kelius, neretai esančius pakraščiuose. Kyla įtarinėjimų, kodėl taip daroma, juo labiau, kad ir tų kelių apkrova labai nedidelė.