Architektas M. Grinevičius: Šnipiškes sunaikinti galime greitai, bet ateinančioms kartoms nieko vertingo nepaliksime

Medinės Šnipiškės – istorinė Vilniaus miesto dalis, šiuo metu kelianti daug diskusijų. Kultūros paveldo departamentui patvirtinus Medinių Šnipiškių ribas, nustačius vertingąsias šios vietos savybes, vis kyla diskusijos, ką reikėtų saugoti šioje vietoje. O kaip šią miesto dalį mato architektai, urbanistinio paveldo tyrėjai ir patys gyventojai?

Šnipiškės – urbanistinis paminklas nuo 1994 m.

Urbanistas, architektas dr. Gintautas Tiškus akcentuoja, kad Medinės Šnipiškės – tai pavadinimas, metafora, bet tikroji vertybė yra ne medis (sandėliukai, medinės tvoros ar mediniai lauko tualetai). „Šnipiškių vertingosios savybės yra išlikusi autentiška ar artima autentiškai urbanistinė struktūra, gatvių tinklas, užstatymo tipas, pastatų bruožai. Aišku, kad teritorijoje yra ir saugomų medinių ir mūrinių pastatų“, – kalbėjo urbanistas.

Jis akcentavo, kad Šnipiškių teritorija patenka į Vilniaus istorinio miesto centro, kuris yra saugomas UNESCO paveldas, buferinę vizualinės apsaugos zoną (pazonį). Ši teritorija pradėta saugoti nuo 1994 metų, kaip Vilniaus istorinis centras buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.

„Miesto centras su istoriniais priemiesčiais sudaro visumą, o tai reiškia, kad užstatymas šioje zonoje turi būti reguliuojamas. Dar 1994 metais Šnipiškės paskelbtos vietinės reikšmės urbanistikos paminklu. Bendruosiuose planuose saugomos teritorijos ribos nežymiai kito 1998 m. ir 2007 m. bendruosiuose planuose, tačiau drastiškai sumažėjo tik 2021 metais patvirtintame Vilniaus bendrajame plane. Taigi, turime ne naujai atsiradusią urbanistinio paminklo teritoriją, o teritoriją, kurios vertingosios savybės buvo fiksuotos ir saugomos jau senai“, – įsitikinęs G. Tiškus.

Jo nuomone, medinių Šnipiškių išsaugojimas – tai visuomenės intereso gynimas. Tiesa, anot jo, savivaldybė turi spręsti klausimus ir dėl šios vietos inžinerinės infrastruktūros sutvarkymo.

Stipri ir draugiška bendruomenė

Šnipiškėse 12 metų gyvenantis architektas Markas Grinevičius prisimena, kaip jį nustebino šis rajonas. „Čia negyvenantys vilniečiai matė tik apleistas Šnipiškių trobas ir baiminosi šio rajono, manė, kad jis nesaugus. Iki tol, kol čia neatsikrausčiau, ir aš taip maniau. O atsikėlus radau stiprią draugišką bendruomenę, paprastus žmones, kurie pažįsta savo kaimynus ir su jais sveikinasi, kartu švenčiamos šventės. Nedaug kur Vilniuje tai rasi“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis pastebėjo, kad tie, kurie sąmoningai pasirinko gyventi Šnipiškėse, vertina šią vietą, tvarkosi namus, aplinką, siekia išsaugoti paveldą. „Prisimenu, kaip vienas kaimynas tvarkydamas kiemą atrado senovinį grindinį. Kaip stebėjausi su kokiu rūpesčiu jis bandė jį išsaugoti. Ir jam tai pavyko. Kitai kaimynei padėjau surasti medžio meistrus, kurie restauravo autentiškas duris“, – pasakojo M. Grinevičius.

Pamatyti toliau, nei trunka tik tavo gyvenimas

Architektas mano, jog Šnipiškės turėtų būti saugomos ir galėtų būti modernios medinės architektūros pavyzdys Vilniuje, balansas tarp seno ir naujo. „Daugelis tyrimų rodo, kad žmogui sunku įsivaizduoti ar priimti sprendimus, siekiančius toliau nei trunka jo gyvenimas. Todėl tai turėtų būti valstybės sprendimas ir šios vietos išsaugojimas neturėtų būti nulemtas tik gyventojų noro ar nenoro. Sunaikinti galime greitai, bet ateinančios kartos jau nepamatys, kaip atrodė senieji Vilniaus priemiesčiai“, – įsitikinęs M. Grinevičius.

Jis mano, kad išsaugoti Šnipiškių medinukus galima ir labai originaliai. „Nebūtina užkonservuoti, nebūtinai prisirišti tik prie aukštingumo ar medžiagos – medžio. Galima rasti individualių sprendimų, kaip išsaugoti tuos pastatus. Juos netgi galima įkomponuoti į šiuolaikinę architektūrą“, – svarstė pašnekovas.

Praėjusio amžiaus diskusijos

Architektė paveldosaugininkė, urbanistinio paveldo tyrėja dr. Viltė Janušauskaitė stebisi diskusijomis dėl medinių Šnipiškių išsaugojimo. „Tokios diskusijos Europoje vyko XX a. antroje pusėje, kai vyravo modernizmas. Tuomet buvo manoma, kad viskas, kas sena – atgyvenę ir neturi vertės, ir reikia tai pašalinti ir kurti nuo nulio, – naujoviškai, moderniai. Tuo metu garsus architektas Alvaro Aalto medinę Turku dalį pavadino „depresyvia medinių lūšnų jūra“, – pastebėjo V. Janušauskaitė, išsamiai tyrusi Lietuvos urbanistinio paveldo apsaugą XX a.

Anot ekspertės, šiuo metu Europoje nebediskutuojama ar reikia išsaugoti senuosius gyvenamuosius rajonus. Labiau krypstama į diskusiją: kaip išsaugoti ir kaip pritaikyti paveldą šiuolaikiniams poreikiams. „Pavyzdžių, kaip reikėtų saugoti tokius unikalius priemiesčius galime pasižvalgyti ir pas kaimynus: atgaivintas Talino medinis Kalamaja rajonas – viena iš įdomiausių ir patraukliausių gyventi vietų mieste, čia kuriasi bohemiškos kavinės, muziejai, įstaigos.  Suomijos miestuose taip pat gausu išlikusių saugomų medinių gyvenamųjų rajonų“, – vardino V. Janušauskaitė.

Ji teigė suprantanti, kad Šnipiškėse veikia daug įvairių interesų. Tarp jų ir nekilnojamojo turto vystytojų, gyventojų, galvojančių, kaip vėliau reikės parduoti savo turtą. „Taip, verslas vadovaujasi skaičiais, kuo didesnis užstatymas, tuo didesnis pelnas. Vis dėlto, pelno galima būtų siekti per kokybę, išskirtinumą“, – mano architektė. Ji priminė, kad kitas Vilniaus istorinis priemiestis – Užupis – kažkada taip pat buvo apleistas, lūšnomis apstatytas, gana pavojingas gyvenamasis rajonas. Tačiau išlaikęs savitumą jis tapo itin patraukliu ir net prestižiniu. Šiuo metu nekilnojamojo turto kainos čia ne ką mažesnės nei Senamiestyje.

„Šnipiškės – vienintelis taip gerai išsilaikęs kaimiško tipo istorinis priemiestis Vilniuje. Tai yra jo vertybė ir unikalumas. Neišsaugoję medinių Šnipiškių, daugiau tokių vietų nebeturėsime“, – priminė urbanistikos tyrėja.

Komunikacijos skyrius