Ar „pikenrolas“, „pikenpopas“ gali tapti pripažintais krepšinio terminais?

Futbolas prieš šimtmetį Lietuvoje bandytas vadinti „kojiniu“, bet pavadinimas neprigijo, o štai italai iki šiol jį vadina savaip – „calcio“ (it. spyris). Lietuvoje turime puikiai įsitvirtinusį lietuvišką krepšinio, laikomo nacionaline sporto šaka, pavadinimą, nors būtent krepšinio specialistų ir aistruolių kalboje girdime nemažai specifinių terminų, tokių kaip „pikenrolas“, „mismečas“, „stepautas“, „klouzautas“, „stepbekas“, „šortrolas“, „flouteris“, kurie toli gražu ne visiems suprantami. Nemažai svetimžodžių vartojama ir lauko tenise bei kitose sporto šakose. Apie tai, kokia kalba sklinda iš Lietuvos sporto komentatorių, trenerių, žurnalistų lūpų, sporto leidinių ir žiniasklaidos portalų, diskutuota Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) forume „Kiek šiuolaikiniame sporte lietuvių kalbos?“ Diskusijos dalyviai sutarė, kad dabartinė sporto kalba iš esmės nėra prasta, netgi geresnė negu prieš kelis dešimtmečius, tačiau dažnai esame linkę išdidinti blogus dalykus. Jaunosios kartos krepšinio komentatoriai pagyrų sulaukė net iš reiklumu garsėjusio kalbininko dr. Aldono Pupkio. Vis dėlto specifinių terminų lietuvinimo klausimas aktualus. Ir forumo dalyviai sutarė, kad iš kitų kalbų atėjusius sporto terminus pakeisti glaustais ir taikliais lietuviškais atitikmenimis nėra paprasta, tačiau glaudžiau bendradarbiaujant sporto specialistams su kalbininkais būtų galima tikėtis, kad lietuvių kalbos sporte daugėtų.

 Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentas Tautvydas Vencevičius ir portalo „Sportas24.lt“ direktorius Marius Grinbergas pabrėžė svarbą, kad sporto žurnalistai, sportininkai, žiūrovai ir kalbininkai kalbėtų daugmaž vienoda kalba ir susikalbėtų. Kaip vykusį bendradarbiavimo pavyzdį T. Vencevičius pateikė bene kalbininkų jau seniai pasiūlytą terminą „atkrintamosios varžybos“ vietoj „pleiofų“ (angl. „playoff“, žr. Konsultacijų banke). Nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) sporto komentatorius Rytis Kazlauskas paminėjo ir jau vartojamą žodžių junginį „įkrintamosios varžybos“ (angl. „play-in“), kurį pasiūlė jo kolega Rokas Grajauskas. Anot R. Kazlausko, tam tikroms šiuolaikinio krepšinio taktikoms ir strategijoms yra specialūs pavadinimai, komentatoriai pradėjo vis daugiau pasakoti apie smulkias žaidimo detales. „Pikenrolas“ (angl. „pick and roll“) ir „pikenpopas“ (angl. „pick and pop“), nors skamba panašiai, bet įvardija skirtingus „du prieš du“ derinius. Abu derinių pavadinimai sunkiai verčiami į lietuvių kalbą, nes skamba tiesiog per ilgai. Kaip ir kiti panašūs iš amerikietiško krepšinio, dažnai iš Šarūno Jasikevičiaus spaudos konferencijų, atėję terminai, kuriems lietuviškų atitikmenų kol kas nėra. „Su krepšinio specifika reikėtų sutikti“, – siūlo Rytis. Jis laiko komentatoriaus užduotimi paaiškinti žiūrovams nesuprantamų terminų reikšmę, taip ilgainiui jie galėtų įsitvirtinti oficialiojoje vartosenoje.

 VLKK narys vertėjas Laimantas Jonušys sutiko, kad tokius terminus kaip „pikenrolas“, „pikenpopas“ reikėtų pripažinti, nes, anot patyrusio vertimo meistro, „čia reikėtų per galvą verstis norint sugalvoti lietuviškus vienažodžius atitikmenis“.

Tokiai minčiai iš dalies pritarė ir VLKK Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyriaus vedėjas dr. Alvydas Umbrasas. Jis siūlė į naujus skolinius sporto srityje žiūrėti nevienodai – vieni jų turi perspektyvos prigyti, kiti – ne, reikėtų paisyti susijusių terminų sistemos. „Pikenrolas“ skamba panašiai kaip rokenrolas“, – pusiau juokais sakė jis. Terminologas pripažino, kad kartais taiklūs terminai iš tiesų ne taip lengvai gimsta, juos kuriant labai svarbus specialistų bendradarbiavimas. O kartais lietuviški terminai yra, bet nevartojami. A. Umbrasas priminė, kad sporto kalba Lietuvoje rūpinamasi nuo seniai. Pirmasis nemažas žodynas, apimantis daug sporto šakų, parengtas dar 1959 m. Vėliau išleistas ne vienas kelių kalbų mokomasis žodynas. Anot skyriaus vedėjo, neįmanoma nepaminėti habil. dr. Stanislovo Stonkaus indėlio: 1991 m. jis išleido krepšinio terminų žodynėlį, dar po penkerių metų, 1996-aisiais, išėjo didžiulis jo parengtas sporto terminų žodynas. 2002 m. jis papildytas dar tūkstančiu naujų terminų (šis žodynas paskelbtas Lietuvos Respublikos terminų banke, žr. čia). Autorius parengė ir įvairias sporto šakas apimantį žodyno tęsinį, bet jam mirus darbas nebuvo baigtas. Lietuvos sporto universiteto specialistai nori jį išleisti – yra dvi antro tomo dalys, pirma dalis jau apsvarstyta su terminologais, kita dar turėtų būti svarstoma. Kalbėdamas apie sporto komentatorių darbą, A. Umbrasas pabrėžė edukacinę funkciją – komentatoriai tampa sporto kalbos ambasadoriais, iš jų mokomasi terminijos ir pan.

Apie svarbią estetinę, o ne tik informacinę komentatoriaus funkciją prakalbo ir esportu vadinamos srities komentatorius Laisvūnas Čekavičius, prieš šešerius metus vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs šią veiklą. Anot jo, estetika atsispindi per žodžio meistrystę, o ši lengviau pasiekiama vartojant lietuvišką terminiją. Dar neseniai elektroninis sportas nebuvo laikomas sporto disciplina apskritai. Kadangi sritis nauja, joje ypač gausu anglizmų, bet į tai komentatorius žiūri kaip į galimybę kurti ir skleisti lietuvišką terminiją, pratinti prie jos žiūrovą. Štai jis pats „Counter-Strike“žaidime(vienas populiariausių žaidimų visame pasaulyje ir viena pagrindinių esporto disciplinų) vartoja lietuvišką terminą „taktinė šaudyklė“.Komentatoriaus nuomone, reikėtų skirti žiūrėjimo ir žaidimo patirtį. Pasak jo, paprastai žaidėjai, kad ir minėtame „Counter-Strike“ žaidime, vartoja anglizmus, tokius kaip „smoukas“, „fliašas“, „mepas“, o jis tuos žodžius keičia lietuviškais: „dūmų granata“, „dūminė užsklanda“, „žemėlapis“ ir pan. Iš pradžių, sako Rytis, žaidėjui, nesvarbu, ar jis mėgėjas, ar profesionalas, gali būti keista girdėti lietuviškus terminus, bet palengva jis pripranta ir ateityje jungdamasis lietuviško esporto transliacijas tokių tikėsis.

Lietuvos sporto universiteto atstovai prof. habil. dr. Antanas Skarbalius ir vyresnioji redaktorė Ieva Bakanovaitė pritarė, kad plėtoti lietuvišką sporto leksiką, terminiją, kaip tai daugelį metų darė šviesios atminties S. Stonkus, būtina, nes vis labiau linkstama į angliškus terminus, o tai lengviausia išeitis, bet ne geriausia. Ieva atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje registruojamos naujos sporto šakos, tokios kaip „golbolas“ (aklųjų riedulys), „tekbolas“ (futbolo atmaina, primenanti stalo tenisą), „piklbolas“ (lauko teniso, badmintono ir stalo teniso mišinys), ir kuo ilgiau nebus ieškoma jų pavadinimams lietuviškų pakaitalų, tuo labiau įsigalės šie. „Daugėja manančių, kad sugramatintų svetimžodžių pakanka, ir jie grėsmės lietuvių kalbai nekelia. Kad aktyvi lietuviškų pakaitalų paieška nėra būtina, nes, iš anglų kalbos kilusiam atitikmeniui neprigijus, jis pats išnyks iš vartosenos ir savaime atsiras lietuviškas pakaitalas. Bet toks pasyvus požiūris yra pavojingas – visai nereguliuojant bendrinės kalbos sutriktų kol kas dar gerai veikiantis kalbos mechanizmas“, – sakė Lietuvos sporto universiteto atstovė. Šiuo metu Ieva redaguoja prof. A. Skarbaliaus parengtą naują sporto vadovėlį. Redaguojant taip pat kyla daug klausimų dėl anglų kalbos. Dažniausiai autoriai, pastebi ji, remiasi jau parašytais vadovėliais, kitų autorių patirtimi. Sunku rasti išeitį, kai susiduriama su nauju svetimžodžiu.

Portalo „Sportas24.lt“ direktorius M. Grinbergas atkreipė dėmesį, kad ne tik anglų kalba skverbiasi į sporto sritį, čia dar galima rasti nemažai likusių rusiškų terminų, ypač dviračių sporte, ledo ritulyje. Pratęsdamas I. Bakanovaitės mintį jis sakė, kad olimpinėse varžybose bus daug naujų sporto šakų, pavyzdžiui, breikas, bus begalė angliškų terminų, o tai apsunkins komentavimą, rašymą.

Buvęs Lietuvos radijo ir televizijos komiteto sporto komentatorius Kostas Kynas sutiko, kad kartais sporte nėra galimybių išvengti svetimybių. Anot jo, terminas yra susitarimo reikalas. „Jei žmogus neišjungia garso, komentatorius dirba gerai“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė jis. K. Kynas prisiminė aštuntąjį dešimtmetį, kai pačiam, dar studentui, teko dalyvauti komentatorių atrankoje su keliomis dešimtimis pretendentų. Tada profesionalių komentatorių buvo vos penki ir jų užteko, nes nebuvo tokios rungtynių gausos, tokio varžybų tempo. Jam pačiam kalbos klausimais daug padėjo to meto radijo ir televizijos diktoriai Undinė Nasvytytė, Juozas Šalkauskas, Mindaugas Rastenis.

LRT sporto prodiuseris Ramūnas Grumbinas pasakojo, kad dėl komentatorių kalbos sulaukia kalbininkų pastabų, bet ne ultimatumų, ir patikino, kad Lietuvos radijas ir televizija labai rimtai žiūri, jog lietuvių kalba jų programose būtų kuo tikslesnė. „Norisi, kad žmonės ne tik žiūrėtų, bet ir būtų šviečiami. Reikia rasti jautrią ribą tarp taisyklingos kalbos ir tų terminų, kuriuos vartoja sporto treneriai per varžybų pertraukėlės“, – sakė jis. Žinoma, jis norėtų, kad reakcija į naujai atsirandančias sporto sąvokas būtų greitesnė. Kartu negalvoja, kad reikėtų kalbininkams primesti daugybės sporto terminų kūrimą, tiesiog reikia glaudžiau bendradarbiauti.

LRT pastangos, kaip minėta, neliko nepastebėtos buvusio Vilniaus universiteto docento dr. A. Pupkio, atkreipusio dėmesį tik į kelias prastas kalbos tendencijas. Jis sakė žiūrintis daug varžybų ir galintis tvirtinti, kad jaunoji sporto komentatorių karta skiriasi nuo ankstesnių „kaip diena nuo nakties“. „Negaliu nesigėrėti krepšinio komentatorių kalba. Girdime daug geros kalbos, prastesnė kitų sporto šakų kalba“, – sakė jis, pagyrimus skirdamas ir R. Grajauskui, ir R. Kazlauskui, ir V. Čeponiui.

Valstybinės kalbos inspekcijos vyriausioji inspektorė Ramunė Kanišauskaitė sakė taip pat esanti geros nuomonės apie sporto žurnalistus: jie kartais maloniai stebina savo profesionalumu, komentuojamų sporto šakų ir subtilių kalbos niuansų išmanymu. Rašydama pastabas dėl žurnalistų kalbos inspektorė stengiasi įsigilinti ir suprasti, ką kuris naujas angliškas terminas reiškia, bet tai nėra adaptuoti (su lietuviškomis galūnėmis) paprasčiausi angliški žodžiai, kuriuos tereikia išversti į lietuvių kalbą, todėl nedrįstanti taisyti nei „pikenrolo“, nei „pikenpopo“ ar panašių terminų – paliekanti patiems komentatoriams kurti tų terminų atitikmenis, diskutuoti su Kalbos komisija ir ieškoti visiems priimtinų variantų.

Ilgiausiai televizijos eteryje gyvuojančios teminės laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas žurnalistas Vidas Mačiulis prisiminė žinomą sporto komentatorių Virgilijų Mundrį, kuris mėgo skirstyti žiūrovus į tris grupes: visiškus mėgėjus, tik retkarčiais įsijungiančius sporto transliacijas, jau pažengusius, suprantančius, kas vyksta žaidime, ir ekspertus, buvusius sportininkus, trenerius, specialistus, kuriems įtikti negali joks komentatorius. Taigi svarbu atsirinkti, kam komentuoji. Jis sakė besidžiaugiantis jaunais komentatoriais, kolegomis, kaip jie puikiai atlieka didžiulį sunkų darbą. Anot jo, komentavimo tempas per dešimtmečius pagreitėjęs du tris kartus. Jis pats dėkingas už kalbos žinias savo lietuvių kalbos mokytojai. 55-erius metus eteryje dirbantis žurnalistas padėkojo dabartiniams kalbininkams, „nekertantiems per pakinklius taip stipriai, kaip anksčiau“.

 Forumo įrašą siūlome peržiūrėti čia.

Aurelija Baniulaitienė

Panevėžio sporto centro nuotr.