Ar padidinus mokinių skaičių klasėje, pagerės ugdymo kokybė?..

„Programos „Tūkstantmečio mokyklos“ idėja yra gera, bet labai abejoju, ar visi išsikelti tikslai bus įgyvendinami, nes programa grindžiama kiekybiniais rodikliais, kuriuos labai lengvai galima paskaičiuoti. Ugdymo kokybės – neapčiuopiamas rodiklis . Todėl man kelia labai daug abejonių, kad tie gražūs ir geri tikslai bus įgyvendinti“, – sako Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas, Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis.

Gerbiamas mere, startuoja „Tūkstantmečio mokyklų“ programa. Kokie savivaldybių lūkesčiai, siejami su šia programa?

Tai, kas pateikta „Tūkstantmečio mokyklų“ aprašyme, šios programos vizija ir tikslai  yra labai gražūs ir, be abejo, savivaldybėms žadantys gerų permainų švietimo sistemoje. Tačiau visa tai yra tik popieriuje ir labai sunku pasakyti, kaip viskas bus realiame gyvenime. Programoje daug neaiškumų ir daugelis savivaldybių įžvelgia, kad, pradėjus ją įgyvendinti, bus mažinamas mokyklų tinklas. Tai labai netenkina savivaldybių, todėl LSA valdyba parengtame rašte Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai išdėstė savo poziciją. Jame buvo pažymima, kad LSA valdyba nepritaria kai kurioms programos pasekmėms. Viena jų – gimnazijų perspektyvos. Didinamas mokinių skaičius klasėje neigiamai atsilieps kitoms savivaldybės, ypač kaimiškų vietovių, gimnazijoms, nes gimnazinėse klasėse iki 2024 m. nuo minimalaus 12 mokinių skaičius klasėje didinamas iki 21, o nuo 2026-ųjų visose gimnazijose mažiausiai turės būti po dvi paralelines gimnazines klases. Dėl to reikalavimo nemažai gimnazijų bus priverstos reorganizuotis. Tai gresia ir kelioms Šilutės rajono gimnazijoms.

Visos rajono gimnazijos yra puikiai sutvarkytos, jose dirba kvalifikuoti specialistai, gebantys pasiekti gerų rezultatų. Tarp gimnazijų, kurios gali būti reorganizuojamos, yra ir tokia, kuri pagal valstybinių egzaminų rezultatus patenka į pirmąjį visų Lietuvos gimnazijų 50-uką. Nepaisant, kad savivaldybės pageidauja išsaugoti gerai dirbančias kaimo gimnazijas, Vyriausybė priėmė tokį nutarimą, pagal kurį Lietuvoje bus netekta nemažai gimnazijų. Ir kas liūdniausia, jei nebus pakeistas šis Vyriausybės nutarimas, Lietuvoje užsidarys beveik visos kaimiškos gimnazijos.

Programoje nurodytas tikslas – aukšta ugdymo kokybė, bet ar klasių padidinimas gali ją padidinti?

Matyt, Švietimo, mokslo ir sporto  ministerija įsivaizduoja, kad suvežus vaikus iš provincijos į centrus pagerės ugdymo kokybė. Nemanau, kad taip atsitiks. Ši švietimo reforma grindžiama labiau kiekybiniais rodikliais: sumažinsime mokyklų skaičių, likusiąsias sustiprinsime, bet niekas nežiūri į socialinę reformos pusę. Lietuvoje yra didelių savivaldybių, kur suvežti vaikus į centrą, nėra patogu. Konkretus pavyzdys – Varėnos rajono savivaldybė. Joje daug mokyklų, nutolusių nuo rajono centro. Kaip teigia šio rajono meras Algis Kašėta, vaikų pavėžėjimas sukelia nemažai rūpesčių. Ir vienas jų – vaikų sveikata. Per keliones į mokyklą ir atgal jie išvargs, o tai atsilieps jų savijautai, dėmesio sukaupimui. Optimizuojant mokyklų tinklą, orientuojamasi, kad tarp gimnazijų būtų 30 kilometrų, bet užmirštama, kad vaikai iki tos gimnazijos dar važiuoja  apie 10–15 kilometrų. Deja, to atstumo ministerija neskaičiuoja.

Nors „Tūkstantmečio mokyklų“ programa jau startuoja, bet pirmajame jos etape ne visos savivaldybės galės dalyvauti, nes tam reikia atlikti namų darbus, susijusius su mokyklų tinklu.

Bendras reikalavimas, kad savivaldybėje būtų ne mažiau 1000, o programoje dalyvaujančioje mokykloje – ne mažiau 200 mokinių.

Tačiau to nepakanka – savivaldybės turi numatyti, koks mokyklų tinklas bus 2024-aisiais metais. Numatyti, kiek viena ar kita mokykla turės mokinių 2024 metais, labai sunku. Tarkime, dabar vienoje gimnazinėje klasėje mokosi 18 mokinių, bet į tos mokyklos apylinkes atsikelia ar iš užsienio sugrįžta kelios šeimos, ir tą klasę papildo 4–5 vaikai. O mokyklų optimizavimo plane jau numatyta, kad nuo 2024 metų ta gimnazija tampa pagrindine mokykla ar progimnazija.
Ir pats numatymas jau turi neigiamos įtakos gimnazijos bendruomenei. Ji pro truputį pradeda skirstyti. Mokytojai ieško darbo kitose mokyklose, į kitas mokyklas dairosi mokiniai ir jų tėvai. Taigi sukuriamos sąlygos, kad net atsiradus galimybei padidinti mokinių skaičių, gimnazija nyksta.

Ir kitas abejonių keliantis dalykas. Tarkime 2023 metais vienoje gimnazijos klasėje mokosi 22 mokiniai, bet kažkas iš gyventojų išsikelia gyventi į kitą vietovę ir 2024-aisiais klasėje belieka 19–20 mokinių, o plane numatyta , kad ši mokykla lieka gimnazija.

Manau, mokyklų tinklo optimizavimo plano laikotarpis yra per ilgas.  

Ar ministerija savivaldybėms paaiškino, kodėl mažiausias klasėje vaikų skaičius turi būti 21?

Ministerija motyvuoja tuo, kad, palyginti su ES vidurkiu, vienam mokytojui tenka per mažai mokinių. Išties, kaimiškų gimnazijų klasėse yra po 12–16 mokinių, bet nuo to ugdymo kokybė tikrai neprastėja. Šilutės rajone yra ir didelių, ir mažų gimnazijų, bet jų rezultatai niekuo nesiskiria. Tiek didelėse, tiek mažose gimnazijose yra įvairios motyvacijos ir gabumų vaikų. Teigimas, kad sukūrus didelį ugdymo kombinatą rezultatai pagerės, man atrodo yra iliuzija.

Nuo 2024 metų prasideda ir įtraukusis ugdymas, o tai reiškia, kad tėvams pageidaujant bendrojo ugdymo mokyklose turės būti ugdomi ir vaikai, turintys didelių specialiųjų poreikių.  Mokinių skaičiaus klasėje didinimas sudaro įspūdį, kad „Tūkstantmečio mokyklų“ programa ir įtraukusis ugdymas – dvi nesusieinančios paralelios linijos.

Teoriškai „Tūkstantmečio mokyklų“ programa ir įtraukusis ugdymas gal ir susieina, bet praktiškai – nežinau, ar tas susiėjimas įmanomas.

Manau, įtraukusis ugdymas bus sunkiai įgyvendinamas uždavinys, nes net modelis kol kas yra visiškai neaiškus. Mano supratimu, įtraukusis ugdymas gali būti atskiros klasės suformavimas. Tokią klasę esame sudarę Šilutės pradinėje mokykloje. Toje klasėje mokosi šeši specialiųjų poreikių turintys vaikai. Jie dalyvauja mokyklos gyvenime, kai kurios pamokos gali vykti kartu su kitais tos mokyklos mokiniais. Manau, toks variantas yra galimas. Nežinau, kiek tinkamas tokių vaikų integravimas į bendrą klasę? Kaip tai atsilieps kitų vaikų ugdymo kokybei ir kaip jausis integruojamieji? Šiuo metu Traksėdžių Šilojų mokykloje mokosi 60 specialiųjų poreikių vaikų. Jei mes juos išskirstome po mokyklas, nežinau, kiek mokytojų sutiks dirbtis su tokia klase, kurioje integruoti turintieji specialiųjų poreikių vaikai. Kadangi jau dabar labai trūksta mokytojų, ar beturėsime, kas dirbs  mokyklose pradėjus įgyvendinti įtraukųjį ugdymą?

Kitas dalykas – mokinio asistentai, anksčiau vadinti mokytojo padėjėjais. Turėsime įdarbinti 60 mokinio asistentų, nes jų pagalba bus reikalinga kiekvienam iš šių vaikų. O juk dar yra vaikų su fizine negalia, jiems taip pat reikalingas mokinio asistentas.

Kaip su švietimo specialistais: logopedais, psichologais, socialiniais ir specialiaisiais pedagogais? Kol kas jų šalies mokyklose labai trūksta?

Tai labai didelė problema. Reta kuri mokykla turi psichologą. Šilutės rajono didžiosiose mokyklose psichologai dirba 0,5 ar 0,75 etato. Žinoma, kai trūksta specialistų, gerai ir tai, ką turime, bet psichologo pagalbos reikalingų vaikų daugėja. Manau, problemą padėtų išspręsti didesnis atlyginimas. Dirbančių mokykloje psichologų labai mažas atlyginimas, todėl šie specialistai ir neateina į mokyklas. Beje, ir didėjantis mokytojų trūkumas siejasi su atlyginimais. Nors šiuo metu Šilutės rajone mokytojų netrūksta, bet po 2–3 metų tą problemą ir mes pajusime. Ir pajusime kaip tik tuo metu, kai teks vykdyti įtraukųjį ugdymą.

Kas bus su tomis savivaldybėmis, kuriose nėra 1000 moksleivių? Negi jos negalės dalyvauti „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje?

Šios savivaldybės jungiasi prie didesnių. Šilutės rajono savivaldybė susitarėme su Neringos savivaldybe teikti bendrą paraišką. Ir kitos mažos savivaldybės tariasi su didesnėmis dėl bendradarbiavimo įgyvendinant „Tūkstantmečio mokyklų“ programą. Parama bus skiriama ir paraišką teikusiai gimnazijai, ir jos partnerei.

Kaip vertinate Švietimo, mokslo ir sporto  ministerijos bendradarbiavimą su savivalda rengiant „Tūkstantmečio mokyklų“ programą?

Buvo derinama, ypač mokyklų tinklo pertvarkos planai. Tuo klausimu buvo surengtas ne vienas nuotolinis pasitarimas, vyko diskusijos, bet padaryta taip, kaip  ministerijai reikėjo.  Net į esminius savivaldybių siūlymus nebuvo atsižvelgta.
LSA, palaikydamos Prienų, Varėnos, Kretingos, Šilutės, Klaipėdos ir kitų rajonų savivaldybes, siūlė leisti gyvuoti ir mažesnėms gimnazijoms, bet į tą pageidavimą nebuvo atsižvelgta. Nebuvo atsižvelgta ir į kitų savivaldybių esminius siūlymus. Matydama, kad savivalda nesutinka, mokinių skaičių gimnazinėse klasėse  patvirtino Vyriausybės nutarimu.

Ar Šilutės rajonui atsilieps galimybės jungti 5–8 klases panaikinimas?

Kadangi Šilutės rajono mokyklų tinklas ir taip yra sumažinta, galimybės jungti 5–8 klases panaikinimas gali atsiliepti tik vienai mokyklai.

 „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje kalbama apie ugdymo kokybės gerinimą, bet kol kas ji nustatoma vadovaujantis vienu rodikliu – akademiniu žinių vertinimu. Kai orientuojamasi tik į pažymius užslopina vaiko individualius talentus, dėl to prastėja mokytojo ir mokinių, mokyklos bendruomenės tarpusavio santykiai. „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje kalbama apie visapusišką vaiko ugdymą, bet jei mokytojo ir mokyklos darbas bus vertinamas tik pagal pažymius, vargu bus pasiektas šis tikslas. Ką apie tai manote?

Išties per visus forumus, diskusijas pabrėžiama, kad mokykla visapusiškai ruošia vaiką gyvenimui, bet vienaip ar kitaip viskas sueina į akademiškumą. Mokyklos vertinamos pagal egzaminų pažymius, neatsižvelgiant į kitus rodiklius. Taigi skaičiuojamas egzaminus išlaikiusių vaikų procentas, pažymių vidurkis, kiek mokinių įstojo į aukštąsias mokyklas. Visas mokyklos vertinimas apsiriboja kiekybiniais skaičiais. Mokyklų vertinime ugdymo visapusiškumas neatsispindi.
Ir tėvai dažniausiai orientuojasi tik į pažymius. Jei vaikas gerai išlaiko egzaminus, mokytojai sulaukia  dėkingų tėvų skambučių, daug gerų padėkos žodžių. Jei nepavyko, pasipila tėvų nepasitenkinimas.

Tėvams svarbu, kad vaikas gerai išlaikytų valstybinius egzaminus, kad įstotų į nemokamas studijas. Taigi ir tėvams reikia akademinio rezultato, o ne visapusiško vaikų ugdymo.

Manau, reikalingas kompleksiškas požiūris į švietimą ir ugdymo kokybę. Atrodo, „Tūkstantmečio mokyklų“ programa tą požiūrį turėtų keisti, nes joje kalbama apie ugdymo visapusiškumą, orientuojantis į individualius kiekvieno vaiko gabumus, bet programos įgyvendinimas pradėtas nuo skaičių – nuo mokyklų skaičiaus mažinimo. Vėl orientuojamasi tik į statistiką ir akademinius rodiklius. Net tokie dalykai, kokia bus vaiko, atvažiavusio į didelę mokyklą iš atokaus vienkiemio, iš šeimos, kurioje yra įvairių problemų, kaip jis jausis po važiavimo į mokyklą, kai jam reikės važiuoti keliasdešimt kilometrus, ministerijai neįdomu. Nuspręsta, kad reikia mažinti mokyklų ir didinti vaikų klasėje skaičių, kad vaikus reikia vežti į mokyklą.  Kalbama apie mokytojų persikvalifikavimą. Teoriškai viskas gerai, bet praktiškai… Jei mokytojui yra 40–50 metų, jis dar gali persikvalifikuoti, o jei žmogui jau per 60? Didelė tikimybė, kad jis atsisakys darbo mokykloje. Kiek mokytojų pasitraukė, kai buvo įvestas nuotolinis mokymas. Vyresnio amžiaus mokytojus pasitraukti iš mokyklos skatina ir tai, kad jiems išmokama šešių mėnesių išeitinė išmoka.

Manau, pradėjus įgyvendinti „Tūkstantmečio mokyklų“ programą pajusime labai didelį pedagogų ir švietimo specialistų trūkumą.

Tuo, kad sumažinus mokyklų skaičių, jose dirbę mokytojai pereis į didžiąsias, nelabai tikite?

Žinoma, dalis pereis, bet didelė dalis pasitrauks. Kadangi vyresnio amžiaus mokytojai turi galimybę išeiti į priešlaikinę pensiją, jie tuo ir pasinaudos. Kam jiems kelionė į toliau esančią mokyklą, adaptavimasis naujame didelės mokyklos kolektyve, kur galbūt vyrauja ir kita darbo metodika?.. Statistiškai gal ir galima paskaičiuoti, kiek optimizavus mokyklų tinklą atsilaisvins mokytojų, kiek jų galės persikvalifikuoti, bet tai nereiškia, kad taip ir bus.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Justė Brigė
Straipsnis paskelbtas „Savivaldybių žiniose“, 2022 Nr.1