Antanina Vaičiukynaitė Sakauskienė: kaip aš tapau esperantininke

BET Estijoje. Iš kairės – E. Laiconas, A. Vebeliūnas, Z. Venckys, penkta – A. Vaičiukynaitė.

Apie esperanto kalbą sužinojau labai seniai – 1960 m. Tada dirbau Kauno muzikinėje bibliotekoje ir ruošiausi stojamiesiems egzaminams į Vilniaus universitetą. Bibliotekoje lankydavosi įdomių žmonių. Vienas iš jų man ir papasakojo, kad yra tokia įdomi kalba, ir netgi dovanojo keletą ryškiai spalvotų žurnalų „Činio“ šia kalba. Sudomino. Jau besimokydama Vilniuje, knygyne pamačiau nedidelę knygelę – esperanto kalbos žodynėlį su glaustomis gramatikos žiniomis. Nusipirkau, perskaičiau ir pasidėjau. Daug kuo domėjausi, ypač pasaulio kalbomis, bandžiau mokytis lenkų, vokiečių, ukrainiečių kalbų. Anglų kalbos lankiau ne vienus kursus, išlaikiau egzaminus, netgi gaudavau 15 proc. priedą prie atlyginimo, tačiau pasigirti, kad šią kalbą išmokau gerai – negalėčiau. Kai pamačiau skelbimą apie organizuojamus esperanto kalbos kursus – abejonių nebuvo. Juos lankydama stebėjausi – kaip lengva! Kartais būdavo net nepatogu prieš mokytoją A. Baltrušienę, kai, jai surašius lentoje naujus žodžius, didesnė pusė man būdavo žinoma. O gramatika! Jokių išimčių, viskas logiška. Per „Žinijoje“ vykusią paskaitą apie esperanto kalbą, kurios pranešėju buvo esperantininkas V. Ruževičius, buvau netgi gyvu pavyzdžiu, kaip greitai išmokau šią kalbą – „Esperanto estas bela kaj facila lingvo“. Aišku, kalbėti pradžioje buvo neįprasta, bet kai su mokytoja A. Baltrušiene nuvykome į šventę „Verda kverko 50“ Dotnuvoje, kur dalyvavo daug esperantininkų ne tik iš Lietuvos, ir mane pradėjo kalbinti, nepatogu buvo tylėti. Atkakliai kalbino simpatiškas žilas fotografas iš Rygos – Aleksandras Strautmanis. Taip ir pradėjau kalbėti esperanto kalba.

„Verda kverko 50“ („Žaliajam ąžuolui 50“) – šventė Dotnuvoje 1972 m.

Pradėjau lankyti E. klubą, kurio „siela“ tuo metu buvo Vladas Ruževičius. Nemažai teko bendrauti su klubo prezidentu A. Vebeliūnu. Dalyvavau keliose BET (Balta esperanta tendaro) stovyklose. Ypač įsimenanti buvo mano pirmoji stovykla Estijoje. Tada mes dviese su A. Vebeliūnu plaukėme „Raketa“ į Klaipėdą, kur mus sutiko gausus būrys vietos esperantininkų, ir su jais dviem autobusais vykome į BET. Jie vežė koncertinę programą, į kurią buvau įtraukta ir aš. Daug pažinčių ne vien su klaipėdiečiais, vilniečiais, bet ir su estais, latviais, rusais. Veikė „Somera universitato“, klausėme paskaitų (Rogovo ir kitų), mokėmės. Gyvenome palapinėse, orai buvo geri. Romantika!

Kauniečiai esperantininkai šventėje „Verda kverko 50“ Dotnuvoje, 1972 m.

Latvijoje stovyklavome ant jūros kranto, laisvuose kotedžuose. Dalyvavo nemažai esperantininkų, atvykusių iš Sąjungos. Jie labai stebėjosi, kad taip pigiai ir taip skaniai mus maitino (latviai pademonstravo savo puikią tautinę virtuvę).
1976 m. vykome į Bulgarijos esperantininkų suvažiavimą. Grupė suformuota Maskvoje, vadovas – maskviškis. Iš Lietuvos buvome 6 žmonės: du iš Vilniaus – Staseo Gaidamavičius ir Adomas Skiesgilas, iš Kauno – Zigmas Venckys ir aš, iš Klaipėdos – Meilutė Vizgirdienė ir Dana Keliuotienė. Buvome įspėti, su kuo bendrauti, su kuo – nelabai, nes ten buvo daug užsieniečių iš kapitalistinių šalių. (Kad buvome sekami, įsitikinau kitos kelionės į užsienį metu.)

„Verda kverko 50“ Dotnuvoje. Konferencijos dalyviai 1972 m.

Suvažiavimas vyko Rusės mieste. Vyko daug įvairių renginių. Mus labai šiltai sutiko ir rūpinosi vietos esperantininkai. Su kai kuriais (Nedko Nedev) ilgokai susirašinėjome. Kai su grupe jie buvo atvykę į Vilnių, mes su esperantininku A. Vaitilavičiumi juos sutikome, bendravome. Ne vienerius metus susirašinėjau su esperantininkėmis klaipėdiete Zita Kvietkiene, lenke iš Vroclavo Izabella Romanna Ilakovič Kvisiak ir kitais esperantininkais.

„Verda kverko 50“ šventė Dotnuvoje 1972 m.

Labai gražiai paminėjome klubo prezidento A. Vebeliūno 70-metį, kuris vyko Kultūros rūmų didžiojoje salėje. Buvo daug svečių iš kitų miestų. Pamenu išvyką į Pasvalį, kurioje dalyvavo legendinis esperantininkas, žymusis keliautojas Antanas Poška. Tuo metu vyko daug įdomių renginių, vienas iš tokių – išvyka su nakvyne palapinėse prie Dusios ežero. Čia išsiskyrė jaunimo ir „senimo“ nuomonės dėl pasirinktos nakvynei vietos. Kadangi buvome įspėti, kad prie ežero nakvoti negalima, nes tolėliau yra Vyriausybės vila, „senimas“ iš karto pareiškė, kad reikia paklusti. Jaunimas buvo kitos nuomonės, bet nusileido. O šiaip, kiek pamenu, jokių didesnių nesutarimų dėl amžiaus skirtumo tarp esperantininkų nekildavo. Kartais į namus pasikviesdavo ir esperanto mokytoja A. Baltrušienė, būdavo ir kitų esperantininkų.

A. Vebeliūno 70-mečio šventėje 1977 02 12. Pirmas iš dešinės – V. Ruževičius, penktas – J. Sakauskas.

Kartą mokytoja A. Baltrušienė surengė ekskursiją pas D. Čiurlionytę-Zubovienę. Ji papasakojo apie prieš karą vykusias popietes, kuriose dalyvavo to meto šviesuomenė. Tuo metu nedaug kas žinojo ir apie A. Baltrušienės praeitį. Ji buvusi aktyvi studentė-korporantė, vėliau – tarnautoja, bendravusi su daugeliu to meto žymių žmonių. Buvusi Sibiro tremtinė, parašiusi knygą „Kelionė į niekur“, ir grįžusi iš tremties bendravo su buvusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu ir kitais.

A. Vebeliūno 70-mečio šventė. Šalia A. Vebeliūno – garsusis keliautojas Antanas Poška. Iš dešinės – mokytoja A. Baltrušienė, A. Poška, A. Vebeliūnas, J. Dagys.

Su esperantininku Jonu Sakausku mus suartino ne esperanto kalba, o knygos, literatūra. Gaila, kad atkūrus nepriklausomybę, esperanto kalba beveik visai nustumta į paraštę. Gerai, kad dauguma mūsų jaunimo laisvai kalba angliškai (kaip kad mes savo laiku kalbėjome rusiškai), tačiau gerai išmokti anglų kalbą (kaip ir kitas) nėra lengva. Ypač – gerai mokėti gramatiką, įsisavinti frazeologizmus. Ją mokėdami kaip gimtąją, žmonės yra pranašesni.
Gaila, kad dviejų esperantininkų dukra ne itin domisi esperanto kalba, nors be anglų kalbos studijavo ir vokiečių, prancūzų, latvių, lotynų, net senąją graikų kalbą.