Antanas Vagonis: Susiformavęs požiūris į mokymąsi rodo švitimo žlugimą

„Bendraudamas su rajono gyventojais ir su savo visuomeniniais patarėjai išgirdau, kad kažko nesuprasdami mokiniai nedrįsta klausti mokytojų, nes jų atsakymas būna: pasiskaityk vadovėlį, netrukdyk pamokos ar net pasityčioja, kad jis kvailą klausimą užduodą“, – pokalbį apie švietimo skaudžiausias vietas, priežastis, dėl kurių Lietuvoje juntamas lyderių trūkumas, pradeda Rokiškio rajono meras Antanas Vagonis.
Darbas dėl darbo
Norėdamas išsiaiškinti, kiek pagrįsti priekaištai pedagogams, kiek mokyklose yra patyčių, meras inicijavo tyrimus, tačiau, pasak jo, gavęs rezultatus pamatė, kad tyrimas atliktas tik dėl tyrimo. „Skaičiukai, išvados… Daugiausia tai, ką ir be tyrimo visi žinome. Tyrėjų paklausiau, kokios rekomendacijos, ką reikėtų pasakyti mokyklų vadovams, bet konkrečių pasiūlymų, kaip iš psichologijos vadovėlio. O norėjosi, kažko konkretaus, kas skirta konkrečiai mums. Atlikusieji apklausą ėmė aiškinti apie priimtus įstatymus, kitus teisės aktus. Tada jų paklausiau: kodėl nenorite pripažinti, kad tai nesutvarkomas dalykas, juk patyčių buvo visais laikais. Kodėl nepriimate natūralaus gyvenimo ir natūralios aplinkos? Kodėl norite sunaikinti tai, ko sunaikinti negalima? – tyrimų rezultatų aptarimo įspūdžiais dalijasi meras. – Reikia sudaryti sąlygas, kad tyčiotis būtų tiesiog nepatogu. O ką matome dabar? Kaip vertinti tokį dalyką, kad mokytojai, nepasveikina olimpiados nugalėtojo, o mokinių surengtą koncertą ar parodą ignoruoja, išeina namo? Ar tai ne patyčios? Tai yra įprastas vaiko pažeminimas mokykloje. Mokytojai, užuot pasidžiaugę mokinio kūryba, skuba kaip galima greičiau išbėgti į namus. Kodėl vaiko nepasveikinti tuojau pat, po laimėjimo, o ne mokslo metų pabaigoje. Tik pozityvu nugalėsime blogį. Dabar yra nemažai dalykų, kur darbas daromas tik dėl darbo.  Tačiau norint tai keisti, pirmiausia to reikia norėti.“
Motyvacija mokytis – pažymys
Mero pastebėjimu, išsikreipė mokymosi tikslas. „Šiuo metu mokoma ir mokomasi tam, kad vaikas išlaikytų egzaminus ir gautų geresnį pažymį. 80 procentų mokinių atsako, kad tai yra pagrindinis motyvas. Susiformavęs požiūris į mokymąsi rodo  švietimo  žlugdymą. Gal ir aštrokai pasakyta, tačiau laikas keltis. Reikia gebėjimų su žiniomis kurti pridėtinę vertę. Kaip tai padaryti – didelis iššūkis mokytojui. Kam mokiniui reikalingas Niutono dėsnis, jei jam pasakoma, kad jis jį turi išmokti, norėdamas gauti geresnį pažymį? Tokia motyvacija – vakarykštė diena. Mes jau nebegyvename balanos gadynėje. Vaikai protingi ir jie nori žinoti, kodėl jie turi gauti tas, o ne kitas žinias. Kam jam tos žinios reikalingos? Ne egzaminui ar geresniam pažymiui, bet gyvenime. Dabar švietime yra labai daug dalykų, kuriuos reikia keisti ir tvarkyti,– pabrėžia A. Vagonis.– Neseniai varčiau ir net nufotografavau pirmoko pratybų sąsiuvinį. Pirmokui duodama užduotis įrašyti žodžius: ten, kur kerpa – ? Natūralu, kad vaikas įrašo žodį kirpykla. Ten, kur moko – mokykla. Atrodo, lyg ir viskas gerai. Tačiau užduoties pabaigoje parašyta: ten, kur plepa – ? Ir kas čia yra? Plepykla?..  Pirmokas visada bando įsivaizduoti tai, apie ką kalba. Kokie žmonės ugdomi? Paklusnūs robotai, kuriems nereikia mąstyti? Kalbėjau su mokytojais. Jie teigia, kad ir interpretacija turi atitikti literatūros kritikų nuomonę. Jei mokinys interpretaciją parašo taip, kaip jis supranta literatūros kūrinį, nesivadovaudamas pripažintų kritikų mintimis, jo darbas vertinamas neigiamu pažymiu. Manau, kad tai žlugdo žmogaus kūrybingumą. Ugdoma ne kūrybiška, bet nurodymus vykdanti visuomenė.  O paskui sakome: mums trūksta lyderių. Tikrai jų trūksta. O kodėl? Todėl, kad mes neturime kūrybingų asmenybių. Lyderis į procesą ar problemą turi sugebėti pažvelgti ne iš tos pusės, iš kurios žiūri dauguma, bet visai iš kito kampo ir pateikti sprendimo variantą. Lyderiui būtinas strateginis mąstymas.  Konkretus pavyzdys – valstybinių miškų valdymo reforma.  Strategiškai mąstantis žmogus atsitrauktų, nelaukdamas, kol sukils visa visuomenė. Prieš imdamiesi tokių reformų, pasigilinkime, kas yra miškininkas. Juk atėjusi sovietinė valdžia ko pirmiausia ėmėsi? Pašto viršininkų, miškų urėdų… Tai buvo vieni didžiausių sovietinės valdžios priešų ir vieni didžiausių patriotų. Ir ką, dabar vykdome tada pradėtą genocidą, tik truputėlį mandagiau, apkaltinant juos veiklos neskaidrumu, kitais negerais dalykais? Sakoma, kad daug kartų pakartotas melas priimamas kaip tiesa, nereikalaujant įrodymų. Labai dažnai viešoje erdvėje išmetami kažkokie kaltinimai, pridedant frazę: o kas galėtų paneigti. Ir to užtenka. Mūsų visuomenė yra visiškai nepasirengusi atlaikyti didžiulio informacijos srauto, todėl žiniasklaidai atsiranda didžiulės manipuliavimo žmonėmis galimybės. Manau, kiekvienas laikraštis turėtų  pirmame puslapyje paskelbti savo kredo, pavyzdžiui: „Mes niekada nemeluojame“ arba „Jei nežinome, geriau nerašome“. Jei tokius ir panašius kredo matyčiau ant laikraščio, manau, kad tuo leidiniu patikėčiau.Atsiprašau už lyrinį nukrypimą“, – nusišypsojo A. Vagonis.
Mokytojai rūpinasi mokiniu?
Rokiškio rajono mero teigimu, dar viena mokyklų problema – mokymo programos. Kai vaikas sugrįžta iš mokyklos kažko nespėjęs ir tai turi padaryti namuose arba kai jam užduodama daugybė namų darbų, yra akivaizdus įrodymas, kad būtina keisti programą. „Mokytojai turi suvokti, jei vaikai kažko nespėja, yra kažkas negerai. Gal ne tokia programa parengta, ne tuos vadovėlius ar pratybų sąsiuvinius mokytojas pasirinko?  Arba dar kitas dalykas – jei pratybų sąsiuvinyje mokytojas mato, kad yra pateikta kvaila užduotis, jis vaikui turi tiesiai pasakyti: tos užduoties neatliekame. Mokytojas tam ir yra, kad radęs netinkamą tekstą ar užduotį mokiniui pasakytų: mes to nesimokysime. Abejoju, kad atsirastų vaikų, kurie tų užduočių imtųsi savarankiškai, – mintimis dalijasi meras.– Švietime labiausiai trūksta gyvybės. Mes atėjome prie robotizacinės aplinkos ir dažnas pedagogas pasijunta tarsi robotas. Tačiau mokytojas neturi būti robotas. Jis turi būti labai lankstus, aktyvus, labai drąsus ir nebijantis prieštaraut kažkokioms kvailystėms, Jis privalo kovoti už vaiką. Šiandien mokytojai kovoja už savo atlyginimą, pamokų skaičių, bet ne už vaiką. Kol kas man neteko girdėti, kad mokytojai streikuotų dėl per didelių krūvių mokiniams ar prailgintų mokslo metų. Aš nežinau, ar iki šiol per trumpi buvo mokslo metai.  Jei bent kiek mokytojai pakovotų už vaikus, juos palaikytų visa visuomenė. Tačiau kol kas vyrauja nuostata: aš esu mokytojas, atėjau į mokyklą, atidirbau, turiu savo teises. Ir sunku su tuo nesutikti. Mokytojas yra išsilavinęs ir progresyvus žmogus, tik tarsi kažkoks užguitas ir nepasitikintis savymi. Nejaugi tai dėl smurto mokykloje, ar smurto tarp mokytojų, ar vadovų smurto prieš mokytojus. Norėčiau, kad šie žmonės pakiltų, pakeltų akis į mokinį, kad mums pasakytų, ką darome ne taip, kad jie ir mūsų vaikai būtų kūrybiškos asmenybės.  Visiškai palaikau švietimo ir mokslo ministrę, kuri ieško priemonių, kaip apsaugoti mokyklas nuo užsisėdėjusių, naujovių nebeieškančių vadovų. Mane stebina, kai iš užsisėdėjusio vadovo ar specialisto išgirsti: aš dar noriu pabūti. Ne padirbėti, ne pasiekti kokių rezultatų, bet pabūti.“

Parengė Genovaitė Paulikaitė