Antanas Pocius: „Tūkstantmečio mokyklų“ programa kurta orientuojantis į miestą

 „Labai ilgai sprendėme, ar verta šiemet dalyvauti „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje ar dar palaukti. Buvo labai daug neaiškumų. Ir dabar jų dar yra, bet vis tik apsisprendėme nelaukti ir dalyvauti jau šiais metais. Tam pritarė ir rajono taryba, vasario 22 dieną vykusiame posėdyje. Taigi Panevėžio rajono savivaldybė apsisprendė teikti paraišką jau šiais metais. Savivaldybės administracijos direktorius įgaliotas pasirašyti su šiuo projektu susijusius dokumentus“, – apie artėjančius švietimo pokyčius kalba Panevėžio rajono mero pavaduotojas Antanas Pocius.

Žiedinei savivaldybei – daugiau grėsmių

Kaip pabrėžia Panevėžio rajono mero pavaduotojas Antanas Pocius, apsisprendžiant, ar dalyvauti „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje daugiausia neaiškumų buvo bandant atsakyti į klausimą, ko šia reforma siekiama ir ką turi daryti savivaldybė. Iš pradžių nelabai buvo aišku, ar skirtas lėšas bus galima panaudoti tik programos įgyvendinimui, ar už jas bus galima kurti ir švietimui reikalingą infrastruktūrą. „Vėliau į daugelį klausimų sulaukėme atsakymų, liko ir neatsakytų klausimų, neišsklaidytų abejonių, ignoruotų savivaldybės siūlymų,  –  sako mero pavaduotojas. – Ir vieną didžiausių abejonių mums kelia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos reikalavimas pasirengti mokyklų tinklo planą. Visiškai įmanomas dalykas, kad rajone liks tik viena gimnazija. Visos kitos taps arba progimnazijomis, arba pagrindinėmis mokyklomis. Ir tai mus labiausiai neramina, nes jei mes parengsime tinklo planą ir jame parašysime kad 2024 metais kažkuri gimnazija nebebus gimnazija, į tos mokyklos gyvenimą galime įnešti labai didelę sumaištį. Iš patirties žinau, kad mokyklų bendruomenei sužinojus apie artėjantį mokyklos reorganizavimą, mokykla pradeda skirstytis, net nelaukiant nurodyto reorganizavimo laiko. Kitose mokyklose darbo ieškosi mokytojai, į kitas mokyklas ima dairytis tėvai ir mokiniai.  Žiedinėms savivaldybėms tas judėjimas yra keleriopai grėsmingesnis negu kitiems rajonas. Jei Plungės ar Anykščių rajone dauguma vaikų vis tiek eis į tų rajono mokyklas, mūsų rajone tai gali grėsti dideliu mokinių sumažėjimu, nes nemažai tėvų nuspręs savo vaikus leisti į Panevėžio miesto  mokyklas. Taigi rajonas gali prarasti labai daug mokinių. Kaip parengti švietimo įstaigų tinklo pertvarką, neišgąsdinant nei tėvų, nei vaikų, yra didelis savivaldybės uždavinys.“

Ir tie būgštavimai, kaip teigia pašnekovas, turi realų pamatą. Jau dabar dalis rajono gyventojų, dirbančių Panevėžio mieste, savo vaikus veža į miesto mokyklas. Tad didelė dalis tėvų, sužinoję, kad jų gimnazija po poros metų nebebus gimnazija, apsispręs vaiką leisti mokytis į Panevėžio miesto gimnazijas, nes mokyklų kaitaliojimas gali neigiamai atsiliepti ugdymo rezultatams.

Vieną šneka, kitą daro

 „Gal jau ketvirtą kadenciją vadovauju savivaldybės Švietimo, kultūros, jaunimo ir savivaldos reikalų komitetui ir labai akivaizdžiai pastebiu blogėjančią rajono švietimo padėtį. Kaimuose mažėja jaunų žmonių, tad ir vaikučių mažiau gimsta. Dalis vaikučių vežami mokytis į Panevėžio miestą. Gyvenu Krekenavoje ir matau, kaip nelengva mūsų gimnazijai surinkti reikalingą mokinių skaičių, – mero pavaduotojui pritaria Panevėžio rajono tarybos Švietimo, kultūros, jaunimo ir savivaldos reikalų komiteto pirmininkas Jonas Kaušakys. – Tačiau nedidelių  mokyklų naikinimui nepritariu. Manau, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parengti reikalavimai ugdymo įstaigų planui yra pritaikyti tik miestui, neįvertinus, kad jei kaime neliks mokyklos, neliks ir kaimo.“

„Manau, reikėtų palikti nuostatą, kad kaimo mokyklos klasėje turi mokytis ne mažiau 12 mokinių. Tokių mokyklų nereikėtų judinti. Juk jei mažės mokinių, tos mokyklos savaime užsidarys. Ministerijos nuleisti reikalavimai, kad gimnazinėje klasėje turi mokytis ne mažiau 21 mokinio, sukelia dvejopus pamąstymus: arba ministerija nežino, kokia Lietuvoje demografinė padėtis, arba sąmoningai stumia žmones iš kaimų, o tuo pačiu ir regionų, nes dažniausiai iš kaimo pasikėlęs žmogus visiškai išvyksta iš Lietuvos. Vykstant tokioms švietimo, sveikatos apsaugos įstaigų tinklo pertvarkoms natūraliai kyla klausimas, apie kokią regioninę politiką kalbame? Jei ir toliau bus taip elgiamasi, prieisime iki to, kad geriausiu atveju žmogus iš miesto į kaimą atvažiuos tik savaitgalį. 12 vaikų klasė, mano supratimu, yra pakankamai optimalus skaičius kokybiškam ugdymo procesui. Dėl jungtinių klasių sutinku su ministerijos reikalavimu, nes tai atsiliepia ugdymo kokybei,  – mintimis dalijasi Antanas Pocius. – Turime kelias mokyklas, kuriose yra jungtinių 5–8 klasių, bet sprendimus surasime ir jungtinių klasių rajone nebeturėsime.“

„Net ir Krekenavoje, jei neliktų gimnazijos, žmonių, ypač jaunų, persikėlimas į kitas vietas labai suaktyvėtų, nekalbant jau apie naujų gyventojų kūrimąsi. Rinkdamiesi gyvenamąją vietą žmonės žiūri, ar yra vaikų darželis, mokykla, kultūros namai, biblioteka, jiems labai svarbu, kad gyvenamojoje vietoje būtų teikiamos bent minimalios sveikatos apsaugos paslaugos, – mintimis dalijasi komiteto pirmininkas Jonas Kaušakys. – Susidaro įspūdis, kad regionai tik kalbomis stiprinami, o realiai vyksta visiškai priešingi dalykai.“

Jo manymu, nereikėtų skubėti nutraukti finansavimo ir kaimo mokykloms, kuriose mokinių skaičius nesiekia 60.
Panevėžio rajono mero pavaduotojas pabrėžia, kad pokalbiuose su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija savivaldybės ne sykį prašė suteikti joms daugiau laisvių. „Mes sakėme: išsianalizuosime situaciją, apsispręsime, galbūt surasime kitų galimybių, kad gimnazijos liktų ir kaimuose. Galbūt panaudodami nuotolinio ugdymo patirtį apjungsime kai kurias pamokas. Tačiau mums pasakė, kad galime ir nekeisti ugdymo įstaigų plano, bet tada ir lėšų, skirtų „Tūkstantmečio mokyklų“ programai, negausime. Atsidūrėme tarp kūjo ir priekalo, – santykius tarp savivaldos ir ministerijos apibūdina mero pavaduotojas. – Ką mums daryti?.. Per vieną pasitarimą kažkurios savivaldybės atstovas ir pasakė: jei jums reikia, mes tą skaičių ir parašysime planuose, nes iš kur mums realiai žinoti, kiek vaikų toje mokykloje mokysis 2024 metais?  Taigi jei ministerijai reikia, galime padaryti kaip komunistiniais laikais: jei jums reikia tokio plano, ant popieriaus padarysime, o ar įvykdysime – tai jau kitas klausimas.“

Antano Pociaus nuomone, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų rūpintis pedagogų ir švietimo specialistų rengimu ir ugdymo programomis, o kaip tas programas įgyvendinti, reikėtų palikti spręsti savivaldai. „Akivaizdus pavyzdys – socialinėms išmokoms skirtų lėšų panaudojimas. Kiek įvairių nesusipratimų kildavo, kol tos funkcijos nebuvo perduotos savivaldai. Perdavė savivaldai – ir ne tik buvusių problemų neliko, bet ir lėšų sutaupoma, – apie didesnio pasitikėjimo savivalda svarbą užsimena Panevėžio rajono mero pavaduotojas. – Didžiausia mūsų šalies bėda – nėra politikos tęstinumo ir perimamumo. Dėl to atsitinka taip, kas ne diena, vis naujiena.“

Kas yra ugdymo kokybė?

Teigiama, kad visos švietimo reformos vyksta siekiant pagerinti ugdymo kokybę. „Tačiau iki šiol neaišku, kas yra ta ugdymo kokybė. Vieni supranta vienaip, kiti – kitaip. Egzaminų pažymys juk neparodo viso ugdymo proceso kokybės“, – svarsto Antanas Pocius. –  Keistai atrodo ir pats „Tūkstantmečio mokyklų“ kūrimas. Mūsų rajonui per penkerius metus bus skirta 1,5 mln. eurų. Ponai mielieji, mes tūkstantmečio mokyklą kuriame už 1,5 mln. eurų?.. Nejuokinkite. Įvertinus finansavimo sumas, gal ir galima būtų tas mokyklas dešimtmečio, bet ne tūkstantmečio mokykla pavadinti.“
Tiek mero pavaduotojas, tiek Švietimo, kultūros, jaunimo ir savivaldos reikalų komiteto pirmininkas labai abejoja ir dėl įtraukiojo ugdymo realaus įgyvendinimo, nes didėjant vaikų su specialiaisiais poreikiais skaičiui, ugdymo įstaigose vis labiau pasigendama mokytojų padėjėjų, psichologų, kitų švietimo paslaugų specialistų. „Dažname rajono tarybos posėdyje steigiame mokytojo padėjėjų etatus, jiems skirdami savivaldybės biudžeto lėšas. O tai reiškia, kad tenka atimti lėšas iš kitų sričių. Tad  būtina išspręsti ir finansavimo problemas. Savivalda pritariame ir įtraukiajam ugdymui, ir dienos mokykloms, tik skirkite tam lėšų. Deja, kažkaip atsitinka, kad kol žmogus dirba rajone, jis mąsto vienaip, tampa Seimo nariu – ir jo mąstymas pasikeičia“, – svarsto Antanas Pocius.

Karolina Baltmiškė
www.jo.lt nuotr.