Anastazija Janušonienė: esperanto – tai nacionalinio ir europinio nematerialaus kultūrinio paveldo dalis

Senajame Vilniaus Universitete 1968 m. baigiau pradinį esperanto kalbos kursą, kurį vedė Vytautas Šilas. Neužilgo buvau pakviesta į Vilniaus esperantininkų klubą „Juneco“ („Jaunystė“). Ten sutikau įdomių asmenybių. Buvo „onkloj“ („dėdės“) ir „junuloj“ („jaunimas“). Labai gražiai bendradarbiavome. Klube aktyviai dirbo K. Puodėnas, A. Vaitilavičius, J. Dagys, J. Petrulis.

Savo dalyvavimą esperantininkų veikloje suskirstyčiau į šiuos etapus: veržlusis, dalykinis, ėjimas į pasaulį.

Esperanto kalbos žinios buvo gilinamos turistaujant. Skambėjo dainos prie laužo. Mus telkė V.Šilo gitara. Lietuviškos dainos buvo verčiamos į esperanto kalbą, taip jos plito po pasaulį.

Vertėtų paminėti šviesaus atminimo S. Gaidamavičių. Jis kūrė Naujųjų Metų šventes Rastinėnų miške. Šviesaus atminimo K. Svidenis savo kurtomis dekoracijomis Užtrakio rūmuose sutelkdavo jaunimą puikioms žiemos šventėms. Kartais tai būdavo pasislidinėjimai.

K. Plečkaitis vesdavo nedideles jaunimo grupeles po Sudervės apylinkes.

Ypatingo populiarumo sulaukdavo kasmetiniai „Boatado“ („Valčių žygiai“) per Ignalinos ežerynus. Kartais plaukdavo karavanai iš 18 valčių po 4 įgulos narius. Labai aktyvūs buvo dalyviai iš Latvijos, Lenkijos, Sankt-Peterburgo.

Nepamirštami buvo poezijos skaitymai „Muzo“ (Mūza). Jiems dažnai talkino originalios esperantiškos poezijos kūrėja ir vertėja Inita Gudonytė-Tamošiūnienė.

Iš „Juneco“ klubo kilo aktyvios ir tartarptautinio lygio esperantininkės. Drįstu paminėti Reginą Mašalaitę-Gžembovską („Monda Turismo“) ir Nijolę Žambaitę, dirbusią Europos Parlamente.

Iš veržliojo periodo perėjau palengva į dalykinį. Jau tada pajutau, kad reikia pasigilinti į esperanto kalbos sukūrimo istoriją, mokslines studijas. Į daugelį klausimų atsakė esperanto kalbos kūrėjo Zamenhofo vardu pavadintas renginys – Zamenhofo dienos, kasmet gruodžio viduryje organizuojamos Kaune. Jas organizuoja Lietuvos esperantininkų sąjunga, vadovaujama Povilo Jegorovo.

Man labai reikšmingas buvo Somera Universitato (Vasaros Universitetas) Horticos saloje (Dniepras, Ukraina). Aš tada išlaikiau esperanto kalbos egzaminą.

1992 m. tapau Panevėžio esperantininkų klubo „Revo“ (Svajonė) nare. Čia sutikau labai darbščių esperantininkų: Palmirą Lukoševičienę ir šviesaus atminimo Telesforą Lukoševičių. Esperanto buvo ir tebėra jų gyvenimo pagrindinis pomėgis ir netgi, galima sakyti, gyvenimas.

Klube vyko reguliarūs susirinkimai numatyta tematika, didelis dėmesys buvo skiriamas esperanto kalbos kursams ir knygų vertimui, vadovėlių kūrimui ir leidybai.

Verta paminėti 90-ąjį Pasaulinį Kongresą, vykusį Vilniuje 2005 metais. Tai buvo didžiulis tarptautinis renginys, sutraukęs daugiau kaip 2200 dalyvių iš viso pasaulio. Jo metu man teko vesti ekskursijas po Europos geografinį centrą, lydėti traukinių karavanus į Maskvą ir Sankt-Petergurgą. Šį mano darbą iliustruoja kongreso padėjėjo kortelė.

Esu dalyvavusi ir keliuose kituose Pasauliniuose kongresuose: Lilyje (Prancūzija), Lahti (Suomija),

Prisidėjau prie BET-55 Panevėžyje organizavimo 2019 metų vasarą. Pasiruošime dalyvavo beveik visi klubo „REVO“ nariai. Pats renginys (BET-55) buvo tarsi mini Pasaulinis kongresas (UK), jame dalyvavo daugiau kaip 400 esperantininkų iš daugiau kaip 20 pasaulio šalių. Po šio renginio Lietuvos esperantininkų sąjunga su prezidentu P. Jegorovu sulaukė labai daug gerų įvertinimų tarptautiniu mąstu.

Prieš susitikimą su Vokietijos esperantininkais.

Esperanto man padėjo lengviau išmokti anglų kalbą ir pagilinti vokiečių kalbos žinias. Šios kalbos buvo būtinos, kai dirbau dėstytoja Panevėžio kolegijoje (aukštoji neuniversitetinė mokykla).

Nepamirštamas buvo susitikimas Vilniuje su žymiu keliautoju-antropologu ir esperantininku Antanu Poška. Jo nuotrauka su kailinukais kabėjo Kalvarijų gatvėje, fotoateljė lange. O jį sutikau su vanta po pažastimi, einantį į pirtelę su kitu esperantininku.

Laiko supynėse…

Negaliu paminėti visų veiklių dalyvių, su kuriais dalyvavome ir dalyvaujame esperantininkų judėjime. Viena iš jų – klubo „Juneco“ („Jaunystė“) narė, dabar tapo „esperanto ambasadore“ Ukmergėje. Tai Nijolė Baltrušaitytė-Stakėnienė.
Dabar Panevėžio esperanto klubui „REVO“ vadovauja veikli esperantininkė V. Kulikauskienė, jos pavaduotoja – išradingoji D.Kriščiūnienė.

Man esperanto – tai gaivus vanduo, kuris įveiks visas kliūtis.

Anastazija Janušonienė (buvusi Kajėnaitė)

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/andrius-grinbergas-kelione-i-esperanto-sali-yra-be-galo-idomi
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/marijus-dilba-buvo-nuostabu-susirasineti-su-visu-pasauliu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/danute-regina-geniene-matematika-ir-esperanto-%E2%80%93-mano-dvi-drauges

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/birute-korsakaite-slivinskiene–viliuosi-kad-kazkas-liko-ju-galvose-ir-sirdyse
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/loreta-sukaityte-esperanto-kalba-man-padejo-susirasti-draugu-is-pasaulio
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sigita-railaite-siciune-bukime-vilties-saulemis!-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sigitas-sidaravicius-esperanto-kalba-neleidzia-tapti-standartiniu-pilieciu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vladimir-zuromskij-esperanto-kalba-atvere-keliones-dviraciu-ir-padejo-surasti-spiritizmo-religija-bei-naturizma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/diemante-aniciene-jei-%E2%80%9Euzsikretei%E2%80%9C-esperanto-susergi-visam–gyvenimui
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-ambrasas-trumpas-bet-ispudingas-mano-esperantiskas-kelias