Aldona Šliažaitė: „Mokyklai keliami reikalavimai nerealūs“

Trečius metus naujienų portale www.manokraštas.lt rengiama lietuvių kalbai skirta virtuali paroda ir kiekvienoje jų sulaukiame puikių darbų iš Kėdainių šviesiosios gimnazijos. Dar neišblėsę malonūs prisiminimai, likę po praėjusių metų parodos aptarimo, o naujienų portalas pasipildė naujais jaunųjų kėdainiečių darbais. Dėkojame kūrėjams už puikius darbelius ir kalbiname ugdytinius skatinusią ne tik dalyvauti virtualioje parodoje „Trijų žodžių galia“, bet ir kasdieniu darbu motyvuojančia gerbti ir saugoti lietuvišką žodį pedagoge Aldona Šliažaite.

Gerb. Aldona, pradėkime nuo VLKK ir Seimo narės prof. habil. dr. Vilijos Targamadzės globojamos virtualios parodos „Trijų žodžių galia“, kuo ji pasitarnauja ugdymo procesui?

VLKK ir Seimo narės prof. habil. dr. Vilijos Targamadzės globojama virtuali paroda „Trijų žodžių galia“ puiki idėja. Mokinius įkvepia pajausti gimtojo žodžio galią, skatina mąstyti, atrasti įdomesnį, įvairesnį žodį, gal net naują sukurti. Ruošdamiesi parodai jaunesniųjų klasių mokiniai kartoja kalbos dalis, jų gramatinius požymius, aiškinasi prasmes, ieško žodžiams sinonimų. Svarbiausia, kad parodoje gali dalyvauti įvairių gebėjimų ir įvairaus amžiaus mokiniai.

Iš Jūsų mokyklos ir šiemet, kaip ir praėjusiais metais, sulaukėme daug ir labai gražių darbelių, pasidalykite patirtimi, kaip su savo ugdytiniais rinkotės vaizdą, kaip parinkote reikalingas kalbos dalis atitinkančius žodžius.

Kadangi dirbu gimnazijoje, papildomo darbo nereikėjo. Užteko su mokiniais pasikalbėti apie kalbą, kalbos skambumą, vaizdingumą ir pakviesti prisiminti kalbos dalis, paieškoti įvairesnių žodžių ir sudalyvauti virtualioje parodoje „Trijų žodžių galia“. Pasiūliau stebėti aplinką, fotografuoti akimirkas, daiktus, kuriems pritaikys žodžius, todėl visi darbų vaizdai yra pačių gimnazistų fotografijos.

Esate lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, Jūsų manymu, kaip ugdymui atsiliepia besikeičiančios lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programos? Kokie privalumai ir kas apsunkina lietuvių kalbos mokymą?

Mes gyvename nuolat besikeičiančiame pasaulyje, akivaizdu, kad kaita reikalinga ir bendrojo ugdymo programose. Lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programoms reikėjo pokyčių, buvo būtina keisti brandos egzamino formą, nes rašiniai, kokie yra dabar, neatskleidžia mokinio gebėjimų, jie tampa labai paviršutiniški, griežtai struktūruoti. Aš už atnaujinimą, tačiau liūdna, kad programos visada ruošiamos paskubomis, greitai Švietimo mokslo ir sporto ministro patvirtinamos, negalvojant, kaip jos bus įgyvendinamos. Mokytojus neramina kaita, jie nežino, kokie bus tarpiniai patikrinimai, koks bus brandos egzaminas, iki šiol lituanistai neturi paruoštos Mokytojo knygos, turi ieškoti literatūros tekstų, medžiagos pamokoms, net naujuose vadovėliuose nėra elementarių kelių lygių pratimų. Nuo rugsėjo pirmosios, pradedant mokyti pagal atnaujintą lietuvių kalbos ir literatūros programą, vėl lituanistai ieškos medžiagos, vėl daugybė valandų ruošiantis pamokoms, vagiant poilsio laiką. Parengti gerą programą reikia laiko: ne metų ir ne kelių mėnesių, reikia įžvalgaus žvilgsnio į ateitį. Šiandien atnaujintą lietuvių kalbos ir literatūros programą greitai vėl reikės keisti, ji nėra orientuota į ateitį.

Teigiama, kad lietuvių kalbos mokyme yra nemažai temų, kurios labiau tinka studijuojantiems lituanistiką, o ne bendrojo ugdymo moksleiviams?

Visose programose ir atnaujintoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje yra sunkesnių temų, bet ir apie sudėtingiausius dalykus galima kalbėti paprastai, suprantamai. Žinoma, kyla klausimas, kiek tikslingos tokios temos mokyklinėje programoje?

Teko girdėti įvairių atsiliepimų apie programinius literatūros kūrinius, yra nuomonių, kad neišvengta politinio atspalvio, tačiau, kiek žmonių, tiek nuomonių, ką Jūs manote?

Kiekvieno skaitančio programą pastebėjimai skirtingi. Skaitydama ir nagrinėdama programą galvojau apie savo mokinius, apie ugdymo turinio planavimą, todėl pasidžiaugiau, kad privalomų literatūros kūrinių yra mažiau, vadinasi, galėsime ne kiekybiškai, o kokybiškai juos nagrinėti. Gilesnės įžvalgos, įvairesnės interpretacijos, platesnis kontekstas, didesnis dėmesys kūrinio kalbai turės daugiau vertės mokiniui, jo kompetencijoms. Džiugina, kad dalį programos kūrinių galima pasirinkti, galbūt aptarti su mokiniais, ką jie norėtų skaityti ir nagrinėti. Šiek tiek laisvės yra gerai, tik svarbu, kad to kūrinių pasirinkimo neapribotų tarpiniai įsivertinimai ir brandos egzamino turinys, kad vėl nebūtume įsprausti į „Prokrusto lovą“.

Kaip vertinate ugdymo procese taikomus testus, nes vieniems atrodo, kad jie neigiamai veikia mokinių gebėjimą mąstyti, nes pakanka atspėti, kiti mano, kad tai paįvairina ugdymą?

Testas ar kitas pasirinktas žinių patikrinimo būdas, ugdymo metodas yra tinkamas, jei jis netampa vienu ir vieninteliu būdu. Testas gali būti parengtas įvairiai: gali būti ir atvirų klausimų, ne vien tik pasirinkti atsakymą, gali būti vaizdinis. Ugdymo procesas bus įdomus, jei vyraus metodų įvairovė, kurie įtrauks mokinius į mokymąsi, ugdys gebėjimą mąstyti, kritinį mąstymą, kūrybiškumą, skatins medijų ir technologijų naudojimą. Reabilituoju testą, bet norėčiau, kad mokiniai daugiau kalbėtų, būtų daugiau žodinių apklausų, nes silpnėja kalbiniai gebėjimai, sunku pasakyti rišlų sakinį, papasakoti skaitytą kūrinį, dominuoja frazės.

Vyrauja nuomonė, kad jaunimas nebeskaito, kad knygų skaitymą pakeitė kiti pomėgiai, kiek tame tiesos? Kiek vaikų sudominimas skaitymu priklauso nuo mokytojo?

Manau, yra tiesos. Yra jaunimo, kurie daug skaito, yra ir visiškai neskaitančio. Žinoma, mokiniai turi didžiulį pomėgių pasirinkimą, knyga nebėra vienintelė. Dalis mokinių kūrinius ne skaito, bet klauso. Teigia, kad jiems taip paprasčiau. Savarankiškam skaitymui renkasi knygas anglų kalba, nes dabar taip madinga. Sudominti skaitymu gali labiau tėvai nei mokytojas. Jei šeimoje yra skaitoma, tai ir vaikai randa laiko ir kompiuteriui, ir knygoms. Mokytojas sudomindamas kūriniu, kūrinio kontekstu, autoriaus biografija dalį mokinių paskatina perskaityti, bet nėra visagalis. Mokytojas pats turėdamas didžiulį krūvį nespėja perskaityti pačios naujausios literatūros, ne visada gali būti pavyzdys. Aš irgi sukraunu ne menką krūvelę ant rašomojo stalo, kol randu laiko perskaityti.

Kur slypi mokinių sudominimo dėstomu dalyku paslaptis?

Nežinau, ar turiu tokią paslaptį?… Viskas vyksta natūraliai. Manau, paprastumas, nuoširdumas, tikrumas ir mėgavimasis savo dalyku… Ieškojimas, atradimas, pažinimas, kūrimas, nustebimas, džiaugsmas kartu su mokiniais.

Kiekvienas žmogus yra savaip talentingas, suprantama, ne visi mokiniai domisi ir lietuvių kalba, literatūra. Kaip išbalansuoti mokinio vertinimą, kad tas, kuris nėra humanitarinės pakraipos, neprarastų savivertės dėl lietuvių kalbos ir literatūros mokymosi rezultatų?

Mokinių, kurie domisi lietuvių kalba ir literatūra, vis mažiau, nes yra daug įdomesnių dalykų: gamtos mokslai, technologijos. Sunku sudominti ir motyvuoti, ne visada ir pavyksta. Reikia ieškoti metodų, galvoti užduočių, kurios įtrauks tuos mokinius į ugdymo procesą, jie galės atverti savo kitus gebėjimus. Pavyzdžiui, šiais metais su trečiokais gimnazistais nagrinėdami A. Baranausko „Anykščių šilelį“ klausėmės įvairių kūrinio interpretacijų, skyriau užduotį parengti 3b klasės kūrinio interpretaciją. Mokiniai pagal pasirinktą ištrauką sukūrė filmuką: vieni skaitė, kiti vaidino, treti filmavo, montavo, piešė. Kiekvienas galėjo atskleisti savo talentą ir gebėjimus.

Nuo 2024 m. rudens prasideda įtraukusis ugdymas, turi būti pereinama prie personalizuoto ugdymo, tik ar nėra grėsmės, kad mokyklai keliami reikalavimai prasilenkia su galimybėmis?

Sutinku, kad specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniai turėtų mokytis kartu su bendraamžiais, tačiau šiandien įtraukiajam ugdymui nepasiruošta. Mokyklai keliami reikalavimai nerealūs, nėra jokių galimybių personalizuoti ugdymą, kai klasėse trisdešimt mokinių, kai mokyklos neturi mokytojų padėjėjų, specialiųjų pedagogų. Juk specialiųjų poreikių vaikai yra labai skirtingi: vieni turintys išskirtinius gabumus, kiti – tam tikrą raidos sutrikimą, dar kiti – fizinę negalę. Kur mokymosi priemonės specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniams? Ar mokytojas vėl pats turi pasirengti užduotis? Kaip visiems suteikti kokybišką ugdymą? Kyla daug klausimų…

Norime ar nenorime, bet turime sutikti su tuo, kad ateina kitokia jaunoji karta, su kitokiu požiūriu ir turbūt pasaulėžiūra. Kokią ateities mokyklą įsivaizduojate ir kaip link to einama ar turėtų būti einama?

Taip. Jaunoji karta keičiasi, keistis turės ir mokykla. Tikiu jaunais žmonėmis, žaviuosi jų drąsa, veržlumu ir iniciatyvomis. Apie ateities mokyklą galiu tik svajoti, nes joje jau nebeteks dirbti, o jei teks dar stebėti iš šalies, tikiuosi daugiau pozityvumo.

Ir pabaigai – ar šiandieninė švietimo politika neužgesina mokytojo noro mokyti ir kiek jis šiame darbe jaučiasi saugus?

Aš visada ieškau pozityvumo, o kai apima nevilties akimirka, sau primenu, kad į gyvenimą žvelk atidžiai, su meile ir be pykčio, kad po tamsos, visada bus šviesa.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš pašnekovės asm. archyvo

Parodai „Trijų žodžių galia“ atsiųsti keli Kėdainių šviesiosios gimnazijos ugdytinių darbai.