Aldona Nijolė Ballard: ,,Sužavėjo esperanto kalbos paprastumas“

Pasvalio esperanto klubo ,,Amikeca birdo“ 10-mečio minėjimas 1968 m. Aldona Nijolė Blauuzdžiūnienė su šiauliečiais – antroje eilėje pirmoji iš dešinės

Įstojusi į Žemės ūkio akademiją Kaune, susidomėjau prof. Viktoru Ruokiu ir jo neeiline asmenybe. Susitikime su studentais jis pasakojo apie savo gyvenimo klajones, pomėgius ir paminėjęs esperanto kalbą, pakvietė į pamokas.

Buvo labai įdomu, nes radau atsakymą į nuo vaikystės mane dominusį klausimą – kokia kalba buvo parašyti tie žurnalai?! Neprisimenu žurnalo pavadinimo, nes buvau dar tik pradinėje mokykloje. Pas kaimynes, užlipusios į palėpę, juos radome tarp krūvos senų popierių. Kadangi tais laikais nebuvo ką skaityti, tai skaičiau viską, kas tik po ranka papuldavo. Skaičiau lietuviškomis raidėmis parašytą raštą ir negalėjau suprasti…

Paklausiau mamos, o ji labai išsigando. ,,Tik niekam nepasakok ir nieko neklausinėk!" Jau tada gerai žinojau, ką tai reiškia. Tylėjau… iki pradėjau klausyti prof. Ruokio esperanto pamokų. Mano vaikystės klausimo atsakymas tapo aiškus.

Kadangi mano svajonė buvo medicina, baigusi pirmą kursą, nors ir gailėdama savo grupės draugių ir bendrabučio Laisvės prospekte, nusprendžiau atsiimti dokumentus ir stoti į Kauno medicinos institutą. Įstojau ir pamiršau esperanto pamokas.

Baigusi studijas 1961 m., pagal paskyrimą atvykau dirbti į Pasvalį.
Ten ir sužinojau, kad Povilas Baronas moko esperanto kalbos. Pakvietė, ir aš su džiaugsmu sutikau. Pamokas lankėme kartu su mokytoja Brone Aukštikalniene ir greitosios medicinos pagalbos felčere Palmira, klinikinės laboratorijos laborante Joana Pečiūnaite. Tada ir sužinojau, kad Stalinas tremdavo esperantininkus i Sibirą kaip užsienio šnipus. Todėl reikėjo tylėti…

Povilas Baronas buvo tikras esperanto kalbos entuziastas. Supažindino mus su esperanto kalbos istorija, gydytoju Zamenhofu; kalbėjo, kokią įtaką esperanto kalba darė iškiliems Lietuvos žmonėms, kokie sunkumai buvo ją vartoti, dalyvauti esperantininkų veikloje Lietuvai praradus Nepriklausomybę. Apie save daug nekalbėjo, net nežinojom, kokią profesiją jis turėjo. Neklausinėjom.

Kursų vadovas rodė spalvingus atvirukus, laikraščius, žurnalus. Mūsų akys žibėjo, svajonėse matėm tuos kraštus, žmones, jų rūbus, šokius, miestus… Jūs, pokario vaikai, skaitydami šitą mūsų jausmą suprasite…

Dar ne greit mums atsivėrė keliai net į Bulgariją. Ją sunkiai pasiekė dar ir Nepriklausomos Lietuvos laikais Antanas Poška, gyvenęs Saločiuose, Pasvalio rajone. Turėjome garbę jį sutikti Pasvalyje visuomenei skirtame iškilmingame esperanto klubo ,,Amikeca birdo“ dešimtmečio minėjime. Čia vaišino ir duona, druska, ir pasvalietišku alumi! Buvo net rajono valdžios atstovai.

Mus sužavėjo esperanto kalbos paprastumas, galimybė bent laiškais bendrauti su plačiuoju pasauliu. Juk gyvenome už ,,geležinės uždangos'' ! Sužinojome, kad tuose žurnaluose yra norinčių susirašinėti adresai. Prenumeravome laikraštį ,,Heroldo“ ir kitą esperantišką spaudą, su nekantrumu rašėme laiškus. Gavę atsakymus, džiaugdavomės kartu su visais, ir net su kaimynais. Atsimenu, žavėjomės knygelės dydžio nuostabiu, miniatiūromis iliustruotu kinišku kalendoriumi/užrašų knygele… Į ją net nedrįsdavau nieko rašyti! O iš Ispanijos esu gavusi žymaus toreadoro plakatą… Padovanojau jį pažįstamai architektei Alinutei.
Kartą gavau laišką iš senuko Enzo, gyvenančio Florencijoje. Kvietė atvykti. Negaliu! Tada p. Enzas parašė, kad atvažiuos į Leningradą tokiomis dienomis, tik nežino, kurią valandą bus tame viešbutyje. Parašiau jam, kad į Leningradą nuvyksiu. Buvau tokia naivi! Juokai dabar ima…
Leningrade (dabar St. Peterburgas) pažadėjo mane priimti bičiulis esperantininkas. Na, galvoju, nors Leningradą pamatysiu. Mano geraširdis senukas buvo labai apsiskaitęs, išsilavinęs. Dar neteko matyti tiek knygų: krūvelėmis sudėstytos ant grindų, lentynose, net palubėje! Kalbėjome ir rusiškai, ir esperantiškai. Kambarėlis nedidelis, bet toks švarus, jaukus, tvarkingas. Virtuvė ir kita…koridoriuje. Jei matote senus rusiškus kino filmus, kartais rodo tokius komunalinius butus. Gal ir Lietuvoje pokario laikais taip buvo, nežinau. Man tada tai buvo naujiena! Labai įdomu, gražu; o jau miestas! Dar ne kartą teko ten būti. Miestą įsimylėjau ne iš to pirmo karto!

Deja, tąkart kelias dienas nuo ryto iki vakaro vaikščiojau ne tik į nurodytą, bet ir kitus viešbučius, ir visur man atsakydavo „Ničevo ne znajem!“ (Nieko nežinom).
Grįžusi namo, netrukus gavau italo Enzo laišką… Kodėl neatvykai?! Man ir dovaną reikėjo į namus parsivežti! Negalėjo suprasti…
Ir aš jam skirtas dovanas parsivežiau atgal. Liko tik atvirukais iš Florencijos bendrauti ir toliau… iki pat jo mirties. Prisimenu šviesiai!

Pasvalyje rinkdavomės pas kurį nors namuose. Vasarą rengėme išvykas į Pasvalio parką, į Joniškėlį. Ten ligoninės registratūroje dirbo esperantininkas Baltrus Venislovas. Kartą į parką P. Baronas atsivedė ir savo mažytę, guvią, žingeidžią anūkę Ziną. Žinau, kad ir jos dukra yra esperantininke. Dar neteko susitikti.

Povilui Baronui mirus, mokytoja Bronė Aukštikalnienė vėl mus pakvietė į pamokas. Ji mokino mus labai metodiškai, vedė pamokas lengvai, įdomiai, su humoru. Privertė mus ir kalbėti, skaityti, pasakoti. Prisijungė daugiau žmonių: oftalmologė Ada Jacinkevičienė, Laimutė Čirvinskiene, pašto darbuotoja Onute Tomkevičiūtė.
Karta gavau laišką-pasiūlymą vykti į akupunktūros kursus Kinijoje esperanto kalba. Pakalbėjau su jaunu gydytoju, neuropatologu Alfredu Maruška: čia būtų kaip tik jam. Aš vis tiek negalėsiu dirbti būdama gydytoja-stomatologe.
Padrąsinau, kad kalba nesunki, greit išmoksi. Susitiksi su pasaulio esperantininkais! Jie labai tolerantiški, padės tau. Grūdas pataikė į gerą dirvą!  Su mokytojos B. Aukštikalnienės pagalba per pusantro mėnesio pramokęs esperanto kalbos, mūsų drąsuolis išvažiavo. Grįžo švytintis, pilnas įspūdžių. Sako, aš ten buvau ,,aktorius-garsenybė“…Visi norėjo su manim nusifotografuoti: aukštas, lieknas, šviesus, su barzda! Atrodo, jis buvo pirmasis Rytų medicinos praktikas Lietuvoje, sėkmingai dirbantis ir dabar Vilniuje. Vėliau ir jo uošvė pensininkė Danutė Jarumbavičienė tapo esperantininke. Tokie jau tie mūsų žmonės… Atviri pasauliui ir žmonėms, žingeidūs, optimistai, nenuoramos. Amžius jiems ne riba!

Rašė man ne tik esperantininkai, vėliau dar ir PEN klubo nariai iš VDR. Odontologas Lada Lenkijos pakvietė apžiūrėti jo privataus kabineto, vėliau jis atvyko dalyvauti BET Šiauliuose. Susirašinėjau su Bulgarijos, Vengrijos, Jugoslavijos bičiuliais. Vėliau, būdama Kroatijoje, aplankiau moksleivę esperantininkę Mariją jos namuose, vaišino spragintais kukurūzais, naujiena man tada buvo!). Laiškų sulaukdavau ir iš Australijos (esperantininkas lietuvis Karolis Podėnas), Ispanijos, Vietnamo, Kambodžos, JAV, Kanados, Maskvos, Leningrado ir kt. Išdalinau visus gautus atvirukus, knygeles. Pamažu ruošiuosi paskutinei kelionei, kuri neišvengiama niekam.
Džiaugiuosi, kad tada Šiauliuose, BET-e, mačiau ir klausiau scenoje grojantį akordeonu vaikinuką Martyną Levickį, kuriam jau tada pranašavo garsią ateitį! Dabar nepraleidžiu jo koncertų Šiauliuose… Žaviuosi jo solo koncertais!

Mane likimas ir pamalonino, ir išskyrė su šeima. 1990 m. sausio mėnesio pabaigoje išvykau į Čikagą aplankyti klasės bendramokslio Leonardo Gogelio, graudaus likimo poeto. Prasidėjus visiems įvykiams, gaudama gąsdinančius ir perspėjančius laiškus iš Lietuvos, likau Čikagoje. Važinėjom į mitingus, su plakatais stovėjom Daley Plaza , rašėme pareiškimus, priiminėjome svečius iš Lietuvos, Vytautą Landsbergi su žmona ir kitus.
Susiradau esperantininkų ir Čikagoje, važinėjau į jų susirinkimus, bet viską teko nutraukti man išvykus į Floridą. Nors po daug metų pasimatėme su esperantininke Marija, gyvenome apie pusantros valandos viena nuo kitos, arti…

Su malonumu prisimenu visus pragyventus metus, varge ar džiaugsme, Lietuvoje ar Amerikoje. Pradeda išdilti pavardės, vardai, nes nutraukti visi susirašinėjimai. Primiršau ir esperanto kalbą.
Šiauliuose atrado mane esperantininkų klubo pirmininkė Nijole Petraityte ir pakvietė bendrauti klube ,,Rūta“. Prisistatydama visada sakau: ,, Amžina esperanto mokinė, pradžiamokslė"…
Gyvenimas toks įdomus, tiek naujos informacijos, žinių – tik tenkink savo žingeidumą ir mokykis!

Baigdama noriu pasakyti keletą frazių esperantiškai:

Bonan tagon! / Labą dieną!
Kiel Vi fartas?/ pažodžiui Kaip jautiesi?/Kaip gyveni?
Medikai žino…tai parodo, ar esi sveikas?! Paslėptas, taiklus humoras!

MI AMAS VIN!/ Aš myliu jus!
ĜIS  LA REVIDO! /Iki pasimatymo!

Aldona Nijolė Ballard (Blauzdžiūnienė)
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/nijole-sarafiniene-esperanto-%E2%80%93-tai-mano-jaunyste
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/geriausi-prisiminimai-apie-esperanto-kalbos-kursus-ir-kluba-siauliuose
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ramute-raudonikiene-esperanto-kalba-mano-gyvenime-buvo-istisas-grazus-entuziastingas-etapas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/migle-spirikaviciute-mane-sudomino-pasaulines-kalbos-ideja
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/trumpa-informacija-apie-56-asias-baltijos-esperantininku-dienas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/darius-kubilius-gyvenimas-tapo-turiningesnis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/terese-spukaite-esperantines-praeities-nuotrupos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/eugenija-novikova-i-esperantininku-veikla-atvede-atsitiktinumas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/grazvydas-jurgelevicius-bendraudamas-esperanto-kalba-su-pasnekovu-visada-busi-tame-paciame-lygyje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ona-vetiene-tai-buvo-malonus-ir-idomus-darbas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/anastazija-janusoniene-esperanto-%E2%80%93-tai-nacionalinio-ir-europinio-nematerialaus-kulturinio-paveldo-dalis