Albertas Vidžiūnas: „Tūla“ – akistatos su praeitimi verčia nuolat būti pasiruošus išpažinčiai

Alytaus miesto teatre vyksta naujo spektaklio repeticijos. Nors aktorius talžo koronavirusas ir nuolat sekamos karo  Ukrainoje naujienos, kūrybinė komanda stengiasi daryti tai, ką gali geriausio -– kurti ir dalintis šiluma, grožiu, gėriu. Režisierius Albertas Vidžiūnas čia kuria spektaklį pagal Jurgio Kunčino romaną „Tūla“.  Premjerinis spektaklis vyks kovo 25 ir balandžio 27 dienomis.
Rašytojas Jurgis Kunčinas šiemet būtų šventęs 75 metų jubiliejų. Ne vienas renginys, skirtas šiai talentingai ir spalvingai asmenybei, šiemet, Alytui tapus Lietuvos kultūros sostinei 2022,  vyko ir vyks.  Ar tai lėmė, jog rašytojo kūrybą atskleisti ėmėtės ir jūs, kurdamas spektaklį „Tūla“?
Yra autoriai, kurie tarsi lydi mane. Jų sukurti personažai verčia sugrįžti ir juos iš naujo pažinti, jų pasaulio matymas žavi ir įkvepia. J. Kunčino romanas „Tūla“ – vienas iš tokių. Ryški, brandi, gaivališka, įvertinta ir  vertinama J. Kunčino „Tūla“ – nemažas iššūkis teatro kūrėjui, todėl labai džiaugiuosi, jog inscenizaciją sukūrė vienas geriausių šiuolaikinių dramaturgų Herkus Kunčius. Meistriškai, jautriai ir su humoru pritaikė ,,Tūlą“ scenai.
 
Kokią svarbiausią idėją siekiate perteikti? Apie ką jis kalbės?
Pagrindinės J. Kunčino kūrinio temos: meilė, ilgesys ir bėgantis laikas. Akistatos su praeitimi verčia nuolat būti pasiruošus išpažinčiai. Spektaklis apie laikmetį, kurio atgarsiai iki šiol persekioja daugelį, baugina ir tik ironija leidžia į  praeitį žiūrėti atlaidžiai ir nesentimentaliai.
Žinia apie žuvusią mylimąją sukrečia spektaklio herojų, provokuoja prisiminimus ir troškimą atskleisti Tūlos paslaptį. Tūla kalba apie jaunystę.
 
Spektaklyje pagrindinį vaidmenį atlieka nauja trupės narė, jauna aktorė Vaiva Ona Makūnaitė.  Drąsus sprendimas. Kas tai lėmė? Kaip sekasi dirbti su trupe ir jaunąja Tūla. 
 
Vaiva yra tikras atradimas. Džiaugsmas dirbti su tokia smalsia, darbščia aktore. Ji nuostabus jaunas žmogus, kuris kartu su žavingu aktoriumi Tomu Pukiu, kuriančiu pagrindinį Valkataujančio Germanisto vaidmenį, audrins Alytaus miesto teatro sceną. Įsiminė jos papasakoti pirmieji įspūdžiai atvykus į Alytų: ,,Ėjau miesto centru ir staiga patekau į mišką. Apsikabinau medį ir sakau jam: ,,noriu likti šiame mieste.“ Jautri, savita, nenuspėjama, paslaptinga – tikra Tūla.  
 
Aktorės kuriama Tūla, girdėjome, spektaklyje nekalbės? Kodėl toks režisūrinis sprendimas, ką tai suteikia kūriniui?
 
Ji kalbės, dainuos, šoks. Jos kalba bus labai įvairi. Sukurti savitą, neapčiuopiamą, iš oro ir dumblių anot J. Kunčino, bet kartu ir girdimą, bei matomą Tūlą mums yra labai įdomi užduotis. Jos buvimu bus persmelktas visas spektaklio laikas.
 
Pjesę spektakliui parašė alytiškiams gerai žinomas Herkui Kunčius. Jūsų tandemas jau ne vienerius metus kūrybines idėjas realizuoja Alytaus miesto teatre. Pristatykite kūrybinę komandą.
 
Herkus yra ne tik puikus mano draugas, bet ir, mano manymu, geriausias Lietuvių dramaturgas. Net stebiuosi, kaip jis nesavanaudiškai pagal vyresnio kolegos J .Kunčino kūrinį sukūrė inscenizaciją, labai jautrią, tikslių akcentų ir ironijos kupiną istoriją.

Muziką kuria Titas Petrikis. Tai vienas iš talentingiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių. Kūrybiniame procese Titas nusprendė, kad „raktas“ į Tūlos istorijos atskleidimą, galėtų būti per minimalistinį, autentišką garsą. Vengiant perdėto sentimentalumo, melodingumo. Emocinis buvimas „čia ir dabar“ sukuriamas per aktorių dalyvavimą muzikos ir garso audinio kūrime spektaklio metu. Taip pat į veiksmo sūkurį įtraukiami lifto, troleibuso bei kiti autentiški laikmečio garsai, papildantys siužeto vyksmą scenoje.

Kostiumų ir scenografijos autorė Jurgita Jankutė sukūrė unikalią, sunkiai suvokiamą erdvę, kurioje dažnai alų geria katinai su platėjančiomis kelnėmis.

Agnės Marcinkevičiūtės, sukūrusios filmą apie J. Kunčiną ,,Beveik laimingas“,  kuriamas vaizdas projekcijose tarsi pratęsia prarasto laiko nuotaiką ir papildo spektaklio audinį originaliomis instaliacijomis, kuriose susipina autentiški Vilniaus Užupio kadrai. Menininkė praplečia ir gilina spektaklio ribas. Anot jos, svarbiausias yra jausmas, kuris persmelkia skaitant J. Kunčino romaną „Tūla“. Tai – balansavimas ant beprasmybės ribos ir bet kokį veiksmą paralyžuojanti kasdienybė. A. Marcinkevičiūtė yra sakiusi, kad šiame spektaklyje jauno žmogaus savęs ieškojimas susiduria su  tvyrančia melaginga realybe. Kas dar liko tikra, tai – meilė, bet ji trapi ir baikšti, visiškai neįgali egzistuoti realiame pasaulyje: skaisčioji Tūla.
 
J. Kunčino romanas ,,Tūla” analizuojamas lietuvių literatūros programos kūrinys. Kuo šis spektaklis gali būti patrauklus šiandienos jaunimui? 
 
Pagrindinis spektaklio herojus yra jaunas žmogus. Jo aplinka, tikslai, priemonės, jo matymo kampas – viskas yra jauno žmogaus pasaulis. Romanas ir spektaklis ,,Tūla“ kalba apie jaunystę.
Iš patirties žinau, kad geriausia spektaklį žiūrėti ten, kur jis gimė. Juk repetuojant kiekvienas scenos įtrūkimas, plyšys grindyse dalyvauja repeticijoje. Supantys garsai, žiūrovų salės tyla viskas labai paveiku. Tad, laukimo jaudulys kamuoja, bet aš labai laukiu žiūrovų!
 

Kalbėjosi Vida Grišmanauskienė