Akmens amžiaus gyvenvietė

Pirmieji gyventojai Kuršių nerijoje įsikūrė dar tada, kai neriją sudarė atskirų salų grandinė. Protakos jungė marias su jūra, o apie protakų vidurį susidariusios gėlo vandens lagūnos skatino čia apsistoti žmones. Nuo marių lagūnas skyrė senosios parabolinės kopos, apaugusios vešliais lapuočiais miškais. Tuo laiku tai buvo klestintis kraštas, kuris dykyne virto tik XVIII a.
 Gausiausiai Kuršių nerija buvo apgyvendinta vėlyvajame neolite, baigiantis III tūkstantmečiui pr. Kr. ir II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje. Ryškiausi jų pėdsakai aptikti Nidos gyvenvietėje, kuri buvo įsikūrusi prie nedidelės lagūnos, protakoje tarp marių ir jūros. Nuo marių ir jūros ją užstojo neaukštos kopos. Tada klimatas buvo šiltesnis negu dabar, tad miško ir vandens gėrybių netrūko. Per kelis gyvenimo teritorijoje dešimtmečius susidarė keli kultūriniai sluoksniai.
 Vietovėje per šešis tyrinėjimų sezonus (1973–1978 m.) Lietuvos istorijos instituto archeologinė ekspedicija, vadovaujama profesorės Rimutės Rimantienės, ištyrė 4640 m2 plotą, praktiškai visą išlikusią Nidos senovės gyvenvietės dalį. Aptikta labai daug radinių. Ypač daug rasta įvairių formų puodų, puodelių, puodynėlių, dubenėlių ir taurių šukių. Kai kurios jų eksponuojamos Neringos istorijos muziejuje.

http://www.visitneringa.com