Europos paveldo dienų spindesys Pumpėnuose

Rugsėjo 17–26 d. įvyko Europos paveldo dienos (EPD), šiemet dalyvius sukvietusios intriguojančia tema „Įtraukiantis paveldas“ – tai ne tik vienas simboliškiausių Europos Tarybos inicijuotų renginių, bet jau nuoširdžiai pamėgtas visose penkiasdešimtyje Europos valstybių ir kiekvieną rugsėjį suburiantis apie 30 milijonų dalyvių. Ekskursija „Keliauk, aplankyk, pažink: Pumpėnų krašto architektūros paveldas“ į mažą miestelį subūrė per septyniasdešimt kultūros paveldu besidominčių smalsuolių iš visos Lietuvos.
 
Sudomino unikali Pumpėnų malūno atgimimo istorija
 
Dažnas ekskursijos dalyvis atskleidė, kad neatsispyrė smalsumui pamatyti garsųjį Pumpėnų malūną, kuris viešojoje erdvėje dažnai minimas kaip žmonių vienybės simbolis. Pumpėnų malūnas pastatytas 1920 m., po to SSRS nacionalizuotas, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę privatizuotas ir bėgant laikui objekto būklė vis prastėjo. Pernai malūną įsigyję Pumpėniečiai jį valdyti perleido ne pelno siekiančiai organizacijai VšĮ Būk geresnis. Malūno atgimimas suvienijo per 300 žmonių ir verslų, kurie finansiškai rėmė šią idėją ir prisidėjo prie tvarkybos darbų bei architektūros, konstrukcijų tyrimų parengimo ir kitos būtinos dokumentacijos. Surinkta parama daugiau nei įspūdinga – 18,000 eur. Neprireikė nei metų, kad būtų parengtas tvarkybos darbų projektas, atlikti tyrimai, kurie buvo pateikti Kultūros paveldo departamentui su prašymu Pumpėnų malūno restauracijai skirti finansavimą.

Pumpėniečiai sudėję rankų nelaukia ir jau dabar organizuoja ekskursijas, pastatė informacinį stendą, išvalė objekto vidų bei sutvarkė aplinką. VšĮ Būk geresnis steigėjas A. Vareika nedvejoja Pumpėnų malūno sėkme ir tiki, kad objektas artimiausiu metu sulauks atitinkamų institucijų dėmesio ir gaus reikiamą finansavimą tvarkybos darbams: „Pumpėnų malūnas yra unikalus objektas Lietuvos mastu, kurį privalome išsaugoti ateities kartoms. Malūno atgaivinimas yra ne vieno žmogaus ar verslo užmojis, tūkstančiai žmonių palaiko šią idėją, o didelė dalis jų skyrė finansinę paramą dokumentų parengimui. Ši vienybės istorija jau dabar pritraukia ekskursijas bei smalsuolius, o dažnas neslepia susižavėjimo ir ieško būdų kaip galėtų prisidėti, kad tik malūnas ir vėl plačiai atvertų duris lankytojams. Tikiu, kad ši atgimimo ir malūno įveiklinimo istorija įkvėps Lietuvius dar labiau domėtis paveldu ir dėti pastangas jį išsaugojant.“ Malūnas šia proga pasipuošė didžiule Europos paveldo dienų vėliava bei atributika, kuri dalyviams sukūrė šventinę nuotaiką.
 

Apie Pumpėnų bažnyčią iš Argentiniečio kunigo lūpų
 
Domingo Avellaneda Cabanillas – popiežiaus Pranciškaus tautietis, kunigas ir vienuolis, ateitininkas. Šaltą žiemą prieš 18 metų į mažą Pumpėnų miestelį su evangelizacijos misija iš Argentinos atvykęs kunigas, šiandien yra dažnas svečias jaunimo renginiuose, linksmų istorijų ir nuotykių pasakotojas bei geras futbolo komandos draugas. Kunigas pasveikino ekskursijos svečius atvykusius į didžiausią Pasvalalio rajono bažnyčią, papasakojo kuo bažnyčia yra turtinga ir pabrėžė, kad parapija garsėja dvasiniais turtais. Esminis Pumpėnų bažnyčios istorijos momentas, tai Jurgio ir Povilo Zavadskių 1675 m. įkurdinti Karmelitai ir jiems pastatyta medinė bažnyčia. Dabartinė bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, turi ir klasicizmo bruožų, stačiakampio plano, halinė, bebokštė, su pusapskrite apside, trimis priestatais. Vidus trijų navų, skliautuotas, o šventoriaus tvora akmenų mūro.
 

Legendomis apipintas obeliskas
 
Ekskursiją tęsė iš Pumpėnų miestelio kilęs kraštotyrininkas, žygeivis Algimantas Stalilionis, o automobilių kolona pajudėjo link Lavėnų gyvenvietės. Vos tik pravažiavus Lavėnų kaimą ekskursijos dalyvių dėmesį atkreipė viduryje lauko stovintis obeliskas su Vyčiu. Bokšto pastatymo legenda byloja, kad obeliskas pastatytas, šių žemių paveldėtojui, vieninteliam dvarininko (generolo) sūnui, kuris buvo didelis mėgėjas jodinėti ant žirgų. Jodinėjant atsitiko nelaimė – raitelis nesėkmingai nukrito nuo žirgo ir nuo traumų mirė.

Tikrinant archyvinius dokumentus pasitvirtino, kad Juozapas Vavžeckis turėjo du sūnus, kurių vienas buvo miręs dar kūdikis, o kitas ─ Aleksandras g. 1815 m. A. Vavžeckis mirė 1833 m. Vilniuje, kur mokėsi karo mokykloje. Palaidotas Niurkonių koplyčios rūsyje. Taigi, pagal žmonių pasakojimus obeliskas skirtas generolo Juozapo Vavžeckio sūnui Aleksandrui. Algimanto iniciatyva obeliskas buvo išsaugotas, o jo viršų papuošė Vytis.
 
Niurkonių koplyčia – vienintelė tokia visoje Lietuvoje
 
Pumpėnietis Algimantas neslepia, kad kalbėti apie Niurkonių kraštą ir kerinčią jo istoriją bei legendas galėtų nesustodamas. Niurkoniai – sena gyvenvietė. Ji neabejotinai buvo jau XVI a. pirmoje pusėje. Tačiau pirmą kartą Niurkonių kaimo paminėjimas randamas tik 1554 m. Upytės valsčiaus inventoriuje. I

š Niurkonių koplyčios atidarymo aprašymo pasakyta, kad koplyčią pastatė 1794 m. sukilimo Žemaičių divizijos vado, T. Kosciuškos įpėdinio, Tomo Vavžeckio brolis, generolas Juozapas Vavžeckis. Mūrinė koplyčia pastatyta pagal architekto Juliaus Groso projektą. Išorinis paviršius apdailintas smulkių akmenėlių mozaika, stogas čerpinis, iš galo yra rūsys, kuriame palaidoti koplyčios fundatoriai ir jų giminės. Viena nekelia abejonės, būtent, kad koplyčia Niurkoniuose yra Tomo Vavžeckio memorialas, pastatytas 1828 m. jo atminčiai pagerbti. Pumpėniečiai nuogąstauja, kad ši vieta privalėtų būti tvarkingai saugoma nuo sugriuvimo, nes yra ne tik architektūros, bet ir istorijos paminklas 1794 m. sukilimui – vienintelis galima sakyti, visoje Lietuvoje.
 

Arminas Vareika