Ona Vėtienė: tai buvo malonus ir įdomus darbas

Ona Vėtienė ir V. Barcys su jaunaisiais esperantininkais ,,Salduvės“ pagrindinėje mokykloje. 2003 m. Nuotr. autorė D. Jasinskaitė

Mintimis apie esperanto kalbą dalijasi šiaulietė, pedagogė, dešimtmetį mokiusi jaunąją kartą tarptautinės kalbos, Ona Vėtienė.

Esu dzūkė iš Lazdijų krašto, vaizdingo Panemunio kaimo. Penktokė buvau, kai gyventojus nutarta iškelti iš nederlingų žemių, nutarta apsodinti mišku. Išsikėlėme į Sūduvą. Griškabūdyje baigiau mokyklą. Eidavau 6 km pėsčia ar dviračiu, o žiemą tėvai nuomodavo butą.

Mėgau tikslumą, tad iš pradžių baigiau studijas Vilniaus finansų kredito technikume. Kelerius metus dirbau inspektore Kelmės rajone. Norėjau mokytis toliau. Pasirinkau pradinių klasių pedagogikos studijas buvusiame Šiaulių pedagoginiame institute. Kelerius metus dirbau Raseinių rajone, o 1972 metais pedagoginį darbą tęsiau Šiauliuose. Iš pradžių – vaikų darželyje, bendrabučio auklėtoja 29- profesinėje mokykloje. Nuo 1975 „Salduvės“ vidurinėje mokykloje dėsčiau biologiją ir istoriją.

Pamenu, 1995 m. mūsų ,,Salduvės“ vidurinėje mokykloje vyko esperanto kalbos kursai. Juos V–VIII klasių mokiniams vedė teisininkas Vincentas Barcys. Susidomėjau jo kvietimu susipažinti ir mokytis esperanto kalbos. V. Barcys buvo pirmasis mano mokytojas, didelis esperanto entuziastas. Jis buvo man kaip rūpestingas tėvas, nuoširdus bičiulis ir mokytojas. Tuo metu jis vedė kursus Šiaulių universitete. Sulaukdavau gerų jo patarimų ir pagalbos. Juolab kad ir gyvenome kaimynystėje, išeidavome pasivaikščioti, besišnekučiuodami mokėmės esperantiškų posakių.
Jo ir ,,Rūtos“ klubo pirmininko Petro Stasiūno iniciatyva kursai anuomet vyko net keliose Šiaulių mokyklose, didėjo tarptautinės kalbos puoselėtojų būrys. Sulaukdavau jų gerų patarimų ir pagalbos. Kartu džiaugdavomės moksleivių pasiekimais.

Šiaulių universiteto studentų meninė programa ,,Rūtos“ klube. Vad. Ona Vėtienė, 2002 m.

Didelį proveržį visiems davė profesoriaus Marino Bacevo iš Bulgarijos esperanto kalbos kursai Šiaulių universitete. Pas M. Bacevą išlaikiau egzaminą, gavau kursų baigimo pažymėjimą. Tuomet ir aš šios kalbos pradėjau mokyti moksleivius ,,Salduvės“ mokykloje, kurioje buvau biologijos mokytoja ir dar dirbau bibliotekoje.

Kad galėčiau mokyti esperanto kalbos, per mokytojų atestaciją ,,Salduvės“ vidurinėje mokykloje vedžiau parodomąją pamoką. Atestacijos komisija suteikė esperanto kalbos mokytojos kvalifikacijos kategoriją. Į kursus mokyklos bibliotekoje rinkdavosi paaugliai, V–VIII klasių mokiniai. Prisimenu, kokie jie buvo smalsūs, lengva su jais buvo dirbti. Stengiuosi ir aš. Tobulindami įgūdžius su meninėmis programomis dalyvaudavome esperanto klubo ,,Rūta“ renginiuose. Grupė vyresniųjų klasių moksleivių klube išlaikė egzaminą ir gavo pažymėjimus. Vėliau vedžiau esperanto kalbos kursus ir Dubijos vidurinėje mokykloje. Vyko žinių konkursai su kitomis mokyklomis, kurdavome ir spręsdavome kryžiažodžius. Kartą užrakino mus neatidūs sargai, bet radome išeitį – išlipome pro rūsio langą.
Kelis dešimtmečius kaip pasirenkamas dalykas esperanto kalba buvo dėstoma Šiaulių universitete. Iš pradžių dirbome su V. Barciu pasikeisdami, o paskui jis paliko man vesti kursus studentams, su šypsena sakydamas, kad aš jau pralenkusi jį…

Kursams universitete vadovavau 2001–2004 metais, kol pasiligojo mano mama, ir privalėjau ją globoti. Kasmet iki 2004-ųjų juos baigdavo 10–12 studentų.
Tai buvo malonus ir įdomus darbas, turiningas pomėgis, praturtinęs mane ir bendraminčius naujomis patirtimis.

Įdomiausių posakių parinkau iš patarlių lobyno, kuriuos labai mėgo mūsų pamokose jaunieji esperantininkai:
Ovo ne instruas kokinon
Post ĉiu ago venas tempo de pago
Eliris ridante, revenis plorante
Certe kiel duoble du ests kvar

Ona Vėtienė, Šiauliai