Steponas Algirdas Dačkevičius: rašykime taip, kad mūsų seneliai ir tėvai suprastų

Steponas Algirdas Dačkevičius (dešinėje) Rašytojų sąjungos suvažiavime su poetu Valdu Daškevičiumi. 2019 m.

Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Lietuvių kalbos draugijos (LKD) Kalbos tvarkytojų skyriaus iniciatyva pirmą kartą buvo surengti Žurnalisto – kalbos bičiulio rinkimai. Kalbamės su rinkimu nugalėtoju žurnalistu, Telšiuose leidžiamo laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ redaktoriumi, poetu Steponu Algirdu Dačkevičiumi.

Gerbiamas Algirdai, pirmą kartą LKD Kalbos tvarkytojų skyriaus iniciatyva surengtuose žurnalisto – kalbos bičiulio rinkimuose esate įvertintas už paramą lituanistinėms iniciatyvoms bei turiningus kultūrinius šviečiamuosius projektus. Papasakokite plačiau apie šias iniciatyvas ir šviečiamuosius projektus.

Per pastarąjį dešimtmetį, įgyvendindami nemažai kultūrinių šviečiamųjų projektų, išsamiai apžvelgėme raštijos pradžią Telšių krašte, o šiuo metu nėra „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio numerio, kuriame nespausdintume publikacijų su rubrikomis „Literatūrinio žodžio augmė Žemaičiuos“ ir „Ant septynių kalvų“.

Šie projektai subūrė rajono inteligentiją – kultūros, švietimo darbuotojus, muziejininkus, bibliotekininkus, rašytojus ir kūrybinę moksleiviją. Tai leidžia atskleisti vis naujų temų, įdomių ne tik įvairaus amžiaus rajono skaitytojams, bet ir lietuvių literatūros, kalbos tyrinėtojams bei rašytojams, besidomintiems Žemaičių krašto literatūriniu ir kalbiniu palikimu.

Daug vertingų straipsnių parengė ir parašė žinomos lituanistės – varniškė Vlada Vengrienė ir telšiškė Irena Radzienė, istorikas Povilas Šverebas. Būtent jo dėka Lietuvoje sužinota apie pamirštą talentą, poeto Vytauto Mačernio bičiulį ir bendraamžį Alfonsą Daukantą, rašiusį noveles.

Kita V. Mačernio bendraamžė Stanislava Kochanauskaitė, netrukus švęsianti savo 101-ąjį gimtadienį, į skaitytojus prabilo atsiminimų knyga „Laiko tėkmėje: iš Stanislavos K. dienoraščių“.

Žemaitiškas žodis rado prieglobstį Irenos Radzienės sudarytame ir išleistame „Žemaičių kalbos telšiškių tarmės žodyne“. Šiai lituanistės iniciatyvai paviešinti skirtas straipsnių ciklas, kuriame publikuoti įdomūs profesoriaus Juozo Pabrėžos bei rašytojo Romualdo Kašausko straipsniai.

Redakcijos iniciatyva rajone atsirado iškalbių ženklų spausdintam žodžiui. Žurnalistai kasmet, švęsdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, pasodina medelių. Pirmiausia Ryškėnų parke, minint laikraščio 70-ąjį gimtadienį, su vietos bendruomene pasodinta 70 ąžuoliukų. Šią iniciatyvą primena parke pastatytas akmuo.
Vėliau, bendradarbiaujant su rajono miškininkais, atsirado Spaudos giraitė.

Prie Spaudos giraitės, kurioje šiemet laikraščio 80-mečio proga pastatytas koplytstulpis.

Šiemet laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ 80-mečio proga joje pasodinta ne tik 80 berželių, bet ir iškilo tautodailininko, „Aukso vainiko“ laureato Stepono Kamino padirbdintas koplytstulpis. Tai liudija, kad Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena nėra lozunginė, o gyvastinga ir apie save nuolat visiems primenanti.

Visiems pastebimas reiškinys – prastėjanti lietuvių kalba viešojoje erdvėje. Jūsų manymu, kodėl taip atsitinka?

Taip atsitinka todėl, kad kalba susinama, ypač internetinė – socialiniuose tinkluose. Kalbėdami ir rašydami vartojame daugybę štampų. Atrodo, kad niekada neregėjome „Sinonimų žodyno“, todėl skurdžiai kalbame ir rašome, kaip pasakytų poetas Algimantas Mikuta, „be smarvelės“.
Prie viso to žiniasklaidoje lenktyniaujama, kas greičiau praneš naujieną. Tada ir prasideda beraštystė.

Vaikus raštingumo nuo pirmos klasės reikėtų labiau mokyti bendrojo lavinimo mokyklose. Nelengvas darbas, bet lituanistai turėtų jam pasišvęsti, kitaip ateityje atrodysime kalbos ir rašto vargetomis.

Kaip pavyksta išsaugoti taisyklingą kalbą Jūsų vadovaujamame laikraštyje?

Tiek dirbdamas Šilalės rajono laikraštyje „Artojas“, tiek Telšių „Kalvotojoje Žemaitijoje“, pirmumą teikiu žodžio grynumui, aiškumui ir tikslumui. To reikalauju ir iš kolegų. Ir jie nepyksta dėl „kolegiškų pamokėlių“, kadangi jos nėra įkyrios. Be to, patogu naršyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos puslapyje, kur randi atsakymų į visus dominančius klausimus. Svarbiausia – domėtis kalbos dalykais.

Dalykiškai bendradarbiaujame ir su Telšių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Birute Žulkute ir vertiname jos patarimus bei pastabas.

Kasdienybei prašviesinti turime ir „linksmųjų kalbos pamokėlių“. Ko ranka neparašysi, visai kitaip kartais atsitinka renkant tekstus kompiuteriu, kur „raidžių šokis“ iškrečia tokių dalykėlių, kokių nesugalvosi. Pavyzdžiui, „meras apžvengė (apžvelgė) savo veiklą“, „patinukai (partinukai) jaučiai (jaučiasi) dievo ausy“, sportininkas užėmė grabingą (garbingą) vietą. Tokių linksmų klaidelių, kurias pavyko „sugauti už uodegos“, prieš pasirodant straipsniams spaudoje, per 10-metį esu prisirašęs į darbo kalendorius apie šimtą.

Taigi, leisdami „Kalvotąją Žemaitiją“, į kalbą žvelgiame dalykiškai ir linksmai. O visam gyvenimui išliko šilališkio redaktoriaus Alfonso Briedžio pamokymas: „Rašyk taip, kad tavo motina suprastų“. Šis redaktorius buvo tikras lietuvių kalbos patriotas, todėl siūlydavo tekstuose vengti tarptautinių žodžių, o geriau vartoti lietuviškus.

Esate baigęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas buvusiame Šiaulių pedagoginiame institute. Vyrai lituanistai tais laikais buvo tik labai maža mažuma. Tai kaip ryžotės leistis į tokią moterišką kompaniją: kas lėmė lituanistinių studijų pasirinkimą?

Nemakščių vidurinėje mokykloje pačios įdomiausios ir mieliausios buvo lietuvių kalbos ir literatūros pamokos. Iki 9 klasės gerai „į nagą“ ėmė Silvija Mockevičiūtė-Stavginskienė, kurios padėti tvirti kalbiniai pagrindai pravertė ir studijuojant Šiaulių pedagoginiame institute. Ji taip pat skatino moksleivius kūrybiškumo, ypač rašant rašinėlius. Pamenu, šeštoje klasėje pavyko geriausiai iš klasiokų parašyti rašinėlį „Dvi vaikystės“, kurį mokytoja perskaitė klasei. Tuomet geresnio paskatinimo negalėjo būti. Bet įdomiausia tai, kad, mokytoją sutikus po 40 metų, ji šypsodamasi prisiminė tą mano rašinėlį.

Ne tik Nemakščiuose, bet ir visame Raseinių rajone buvo gerai žinoma lituanistė Živilė Vyšniauskaitė-Lembutienė. Jai po pamokų parodydavau savo pirmuosius literatūrinius bandymus. Tuomet rašiau noveles, bet sukurdavau ir vieną kitą eilėraštį. Puiki savo dalyko žinovė ir visuomenininkė man buvo didžiulis pavyzdys gyvenime.

Šios dvi mokytojos, matyt, labiausiai lėmė, kad pasirinkčiau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Žinoma, daug įtakos turėjo ir mano gyvenimas tarp knygų, kurias vakarais prie žibalinės lempos skaitydavo tėvas. Jo pavyzdžiu ir aš pamilau knygas, su kuriomis draugauju iki šiol. Tiesa, penktoje klasėje rašiau dienoraštį, kurį ir šiandien gera pavartyti, bandžiau mokykloje net literatūrinį laikraštėlį leisti, bet išėjo gal pora ranka rašytų numerių.

1982 metais atėjote į žurnalistiką ir su ja iki šiolei bičiuliaujatės. Koks nelabasis atnešė į šią galerą?

Laikraščiai mane lydėjo nuo mažumės, nes tėvas prenumeruodavo ne tik rajoninį „Naują rytą“, bet ir „Valstiečių laikraštį“, žurnalą „Švyturys“. Mūsų namus lankydavo ir Amerikos lietuvių kairiosios minties leidiniai „Laisvė“, „Vilnis“, nes kitokių tuometė valdžia iš užsienio neįleisdavo. Žinoma, man įdomiausia buvo ta spauda, kurią tėvas skaitė Smetonos laikais. Dar ir šiandien saugau šaulių žurnalo „Trimitas“ tėvo, siuvėjo, ranka susiūtą komplektą.

Regis, iki 1968-ųjų visos mūsų nedidelės kaimo trobelės sienos buvo klijuojamos laikraščiais, nes tuomet tapetų gal nebuvo, o gal tėvai neišgalėjo jų nusipirkti. Mama išplakdavo miltų tyrę, vietoj klijų užtepdavo ant vienos laikraščio pusės ir prilipdydavo ant sienojų.

Kaip smagu buvo po tokį „laikraštyną“ žvilgsniu paklajoti, ypač išmokus mokykloje raidę prie raidės dėti. Be to, su broliu Vytautu ir seserimi Onute sumanydavome „laikraštinių“ žaidimų. Stengdavomės atokesniame trobos kampelyje surasti kuo mažesniu šriftu laikraštyje atspausdintą kokį nors publikacijos pavadinimą ir liepdavome jį surasti. Kiek būdavo vargo, o suradus – džiaugsmo, šiandien sunku apsakyti.

Mokydamasis 10-oje klasėje, parašiau pirmąją žinutę į rajono laikraštį. Išsiunčiau į laikraščio redakciją gal trijų puslapių straipsnį apie klasės išvyką į Medvėgalio piliakalnį, norėdamas kuo vaizdingiau perteikti visus kelionės dviračiais patirtus įspūdžius. Nekantriai laukiau kiekvieno „Naujo ryto“ numerio, bet mano rašinys ilgai nepasirodė. Praėjus beveik mėnesiui, laikraščio paskutinio puslapio kamputyje išvydau „sausą“ dviejų sakinių žinutę. Atpirko tai, kad po ja buvo mano pavardė, vadinasi, apie mane sužinojo visas rajonas. O kai gavau pirmąjį honorarą – beveik pusantro rublio – džiaugsmui nebuvo ribų. Pamaniau, jeigu taip gerai moka, verta ir daugiau į laikraštį rašyti. Taip ir pradėjau bendradarbiauti spaudoje, net į „Naujo ryto“ 25-ąsias įkūrimo metines buvau pakviestas.

Į Šiaulių rajono laikraštį rašiau ir mokydamasis institute, o po studijų, atsidūręs Šilalės rajone, susibičiuliavau su „Artojo“ laikraščio žurnalistais, ypač šviesaus atminimo redaktoriumi Alfonsu Briedžiu. Matyt, jis manyje įžvelgė būsimąjį spaudos darbininką, nes 1982 metais pakvietė dirbti savo pavaduotoju. A. Briedis buvo labai reiklus redaktorius, ypač puikiai išmanė lietuvių kalbą. Jo „spartietiškos mokyklos“ pamokos įsimintinos iki šiol ir labai praverčia redaktoriaujant.

Tačiau lygiagrečiai su žurnalistika keliauja ir poezija. Esate išleidęs ne vieną poezijos knygą, savo eiles spausdinęs ne viename rinkinyje. Kaip pavyksta suderinti poeziją ir žurnalistiką?

Poezija ir žurnalistika, mano galva, sunkiai suderinami dalykai. Tai yra pastebėjęs ir literatūros kritikas Valentinas Sventickas, pristatydamas mano trečiąjį eilėraščių rinkinį „Balanų vargonai“.

Labai gerai apie darbą regioninio leidinio redakcijoje yra pasakęs poetas Vytautas Kirkutis, kaip jam nelengva kasdien „nepaliaujamai šerti alkaną laikraščio žvėrį“.

Man eilėraštis susijęs su vakaro metu, ypač gūdaus lapkričio vakaru. Keista, bet tuomet atkeliauja pačios šviesiausios mintys, matyt, išsiilgusios saulės grąžos. Taigi savo dienos laiką „plėšau“ į dvi dalis. Ir labai nuliūstu, kai dažnai visą laiką sugaištu „šerdamas alkaną laikraščio žvėrį“.

Su šviesaus atminimo Telšių literatų klubo „Šatrija“ prezidente Adolfina Varneliene, pristatant eilėraščių rinkinį „Balanų vargonai“. 2011 m.

Kas yra Jūsų poezijos mūza?

Daugiausiai eilėraščių parašiau apie savo gimtąjį Pužų kaimą su jo žmonėmis – kupreliais, vienarankiais, gyvačių gaudytojais, kumelupiais. Juose teka upės, upeliai, trykšta šaltiniai, kyla kalvos. Net telšiškis poetas Vytautas Stulpinas stebisi, kaip tokiame nedideliame kaime tiek visko pavyksta surasti. Pasirodo, gyvenimas eilėraščiuose matuojamas visai kitokiais matais, ypač kai supini praeitį, dabartį ir ateitį. Štai ką rašo apie eilėraščių rinkinį „Balanų vargonai“ poetė Erika Drungytė: „Eilėraščius tesudaro keli žodžiai, tačiau talpiai, ramiai, įtikinamai aprėpia mažąjį žmogaus kosmosą. Juose ilgai išliks mūsų kalbos ir senojo kaimo įspaudai, kuriuos kasdien negrįžtamai prarandame.“

Manau, kad ir naujuose savo eilėraščiuose kūrybinės atspirties toliau ieškosiu savo gimtinėje, kurioje apie 300 metų raizgosi mano giminės šaknys.

Rašydamas eiles pirmumą suteikiate žodžiui ar minčiai?

Manau, kad eilėraštyje dažniausiai mintis ir žodis lenktyniauja tarpusavyje. Tačiau svarbu ne lenktynės, o galutinis rezultatas. Be abejo, neretai prisikankini ieškodamas to vienintelio žodžio, kuris tampa eilėraščio „druska“. Jo ieškodamas, parašai net kelias dešimtis eilėraščio variantų.

Į savo kūrybą mėgstu parsikviesti rečiau vartojamų ar jau beveik pamirštų žodžių. Tai yra pastebėjęs ir poetas Rimvydas Stankevičius, „Balanų vargonų“ recenzijoje pagyręs už išsaugotą archajišką formą „mūsump“.

Pramotė

su sentėviu

įžengė mūsump –

ant amžių

amžinųjų

išbluko.

Šviesaus atminimo bibliotekininkė Jadvyga Medžiaušienė stebėdavosi, iš kur žinau tiek senųjų lietuvių kalbos žodžių. Staktos, ližės, duonkepė krosnis, kultuvė, spragilas, balana, girnos, asla ir kitokie senųjų laikų žodžiai atkeliavo iš tėvų, kurie buvo praėjusio šimtmečio pradžios žmonės, lūpų.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje laikas nuo laiko atsiranda nuomonių, kad lietuvių kalba jau pakankamai sunorminta ir kad to proceso tęsti nereikia, kad kalba gali gyventi savarankiškai, o ką apie tai manote Jūs?

Nieko naujo nepasakysiu, kad kalba – gyvas organizmas, o mes – rašto žmonės ir kalbininkai – turėtume rūpintis, kad tas organizmas nebūtų ligotas. Kartais jam reikia „gydytojų“ ir „vaistų“, kur be kalbos specialistų neišsiversime. Kaip, atlikdamas savo funkcijas, vystosi kiekvienas organas, taip vystosi ir kalba. Manau, toks likimas jos laukia ir ateityje.

Jūsų manymu, nuo ko priklauso kalbos prestižas ir kokios galimybės jį padidinti?

Jau minėjau, kad kalbos prestižas priklauso nuo jos vartotojų – mūsų visų. Labai svarbų vaidmenį vaidina pirmieji mokytojai – tėvai, vėliau – mokykla. Žinoma, kaip save ugdysime, tokie ir atrodysime, nes kalbos „drabužis“ pranoksta garsiausių firmų apdarus.

Susimąstykime, ką renkamės: povo plunksnas ar paprastą, bet ne prastą lietuvišką žodį. Jam „Tėve mūsų“ dar 1599 metais „Postilės“ prakalboje sukūrė Mikalojus Daukša. Nepaliaukime kartoti šią maldą: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina,
pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę“.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Nuotraukos iš pašnekovo asmeninio archyvo

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-ivaskeviciene-ukmergeje-nesibaigianti-kalbos-svente-kuria-kuria-didele-komanda
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausrine-rinkeviciene-pandemija-siaulieciu-neisgasdino-%E2%80%93-lietuviu-kalbos-dienos-paminetos-ivairiais-ir-turiningais-renginiais-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-smetoniene-ar-lietuviu-kalba-yra-vertybe