Juozas Pabrėža: žemaičių tarmė ar kalba yra atskira kalbinė sistema

Žemaičių tarmė ar kalba? Tai kartkartėmis į diskusijas sugrįžtantis klausimas. „Abu terminai yra geri ir vartotini. Jei lyginamos kelios kalbinės sistemos, puikiai tinka terminas „tarmė“, pavyzdžiui, šiaurės žemaičių, pietų žemaičių, pietų aukštaičių (dzūkų) tarmės, o kalbant ir rašant apie vieną kalbinę sistemą drąsiai galima vartoti terminą „žemaičių kalba“, – teigia humanitarinių mokslų daktaras Juozas Pabrėža.

Vienas kalbos gyvybingumo šaltinių yra tarmės, bet pasigirsta nuomonių, kad tarmės niveliuojasi ir pamažu miršta? Kiek tiesos šiame teiginyje?

Viena ryškiausių lietuvių kalbos gyvasties apraiškų yra mūsų unikaliosios tarmės. Prigimtinė tarmė yra ir gimtoji kalba. Kiek ir kokio stiprumo tų kalbų, tarmių turime – tiek yra stipri ir Lietuva. Tarmių turtus, jų gyvybę turime saugoti ir puoselėti, kaip elgiasi visi civilizuoti kraštai. O mes tarp tų kraštų dar esame ir išskirtiniai, nes pasaulyje nedaug rasime tokių vietų, kur toks nedidelis plotas kaip Lietuva turėtų tiek daug ir tokių skirtingų tarmių, kurios iki pat šių dienų yra išlaikiusios daug unikalių, archajiškų, senesnių kalbos ypatybių.

Natūralu, kad tarmės po truputį niveliuojasi, keičiasi, yra stipresnės ir silpnesnės tarmės.
Bet jokiu būdu negalime šnekėti apie jų mirtį. Ypač viltingai nuteikia 2013 m. Lietuvių kalbos instituto baigtas didžiulis tyrimas, kuris leido dar kartą pertikrinti ir peržiūrėti net 735-ų vietovių tarmes visoje Lietuvoje. Galutinė išvada yra labai džiuginanti: tarmės šiandien yra gyvos, kai kur labai stiprios, kai kur kiek silpnesnės. Ir dar ypatingai svarbu, kad tarmių prestižas yra augantis ir stiprėjantis, kad kalbėti tarmiškai daug kam yra ir garbė, ir vertė.

Sakoma, kad kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno. Tad gimusiam ir augusiam Skuode kalbininkui, be abejo, žemaičių tarmė mieliausia. Kokius reiškinius pastebite savo gimtojoje tarmėje ir kaip ją veikia globalizacijos ir kalbos norminimo procesai?

Man ypač džiugu, kad mano gimtoji žemaičių tarmė (kalba) šiandien Lietuvoje yra pati stipriausia ir gyvybingiausia. Suprantama, ne visoje Žemaitijoje yra vienodai. Geriausiai yra išlaikytos šiaurės (Skuodo, Mažeikių, Akmenės, Kretingos, Plungės, Telšių rajonų) bei dalies pietų (Šilalės, Kelmės rajonų) žemaičių tarmės. Nebe tokios stiprios yra pietinės žemaičių tarmės apie Tauragę, Raseinius. Bet tai ir suprantama: silpnesnės žemaičių tarmės yra arčiau bendrinės kalbos lopšio – vakarų aukštaičių tarmių – todėl ir labiau veikiamos. Bet apskritai daugumai žemaičių šiandien kalbėjimas tarmiškai yra didžiulė ir saugotina vertybė.

Nustebau, kad tarp lietuvių kalbos mokslininkų labai daug žemaičių. Atrodo, Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Albina Auksoriūtė pasidalijo nuomone, kad žemaičių tarmė labai jau skiriasi nuo kitų tarmių, tad ir mokomės bendrinės kalbos be didesnių tarminių nukrypimų. O ką Jūs apie tai manote?

Visiškai sutinku su tokia nuomone. Kai pradėjau studijuoti lituanistiką Vilniaus universitete, kažkiek nustebino mano dėstytojų Aldono Pupkio, Alekso Girdenio ir kitų tokia mintis: „Kadangi esi žemaitis, nebus sunku mokytis lietuvių kalbos fonetikos, akcentologijos ir gerai įvaldyti lietuvių bendrinę kalbą.“ Iš tiesų, galiu patvirtinti, kad gimtoji žemaičių tarmė man tik padėjo mokytis įvairių lietuvių kalbos dalykų. Ne vieną lietuvių bendrinės kalbos riktą esu tikrinęs ir dabar tikrinu savo gimtojoje žemaičių tarmėje ir sėkmingai rasdavau ir randu atsakymus. O taip yra dėl to, kad žemaičių tarmė ar kalba yra atskira kalbinė sistema ir lietuvių bendrinės kalbos mokomasi kaip kitos naujos kalbos.

Tai gal galime teigti, kad žemaičių šnekta ne tarmė, bet kalba ir ką apie žemaičius rodo jų tarmė?

Esu šventai įsitikinęs, kad yra žemaičių kalba. Likimas lėmė, kad savo žemaitišką tapatybę labiausiai saugoju per gimtąją žemaičių kalbą, kuri tapo mano mokslinių darbų ir tyrinėjimų sritis ir kuriai paskyriau nemažą dalį savo gyvenimo. Su savo mokytoju prof. Aleksu Girdeniu sunorminome žemaičių kalbos rašybą, pagal kurią šiandien rašoma ir leidžiama daug įvairios spaudos, poezijos ir prozos knygų. Reikšmingiausias ir man brangiausias darbas yra 2017 m. išleista mokslo monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“, kuri dar pavadinama Žemaičių kalbos gramatika. Galvoju, kad ta knyga prisidėjau prie tvirtesnio ir aiškesnio įrodymo, kad žemaičiai turi kalbą ir kad ta kalba yra ryškiausias žemaitiškosios tapatybės ženklas. Svarbiausias žemaičių kalbos statuso įrodymas yra tas, kad žemaičių kalba turi visus svarbiausius kiekvienai kalbai privalomus lygmenis, sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Ir visuose tuose lygmenyse yra išlaikyta nemažai unikalių, archajiškų, senesnių ypatybių, garsų, formų, konstrukcijų, ko šiandien nebėra bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse.

Jūsų manymu, ar pakankamas dėmesys šiandien skiriamas tarmių saugojimui? Jei nelabai, ką reikėtų daryti?

Šiandien tikrai rimtai atsigręžta į tarmes ir dėmesys joms yra didžiulis ir labai sveikintinas. Leidžiami tarmių žodynai, įvairios studijos, knygos, straipsniai, vyksta tarmių konferencijos, varžytuvės, daugybė patraukliausių ir gražiausių renginių. Gal tik greičiau ir tvirčiau tarmės turėtų įsisiūbuoti mokyklose, nors ir čia esama gražių apraiškų.

Turėtume suvokti ir įsisąmoninti, kad pasauliui, aplinkiniams, artimiesiems ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, o kaip tik savitu skirtingumu. Vienas tokių kertinių ir pamatinių to savito skirtingumo akmenų mums yra lietuvių kalba, o jos neišsenkamą ir neišsemiamą šaltinį sudaro ir dar ilgą laiką sudarys mūsų nuostabiosios tarmės. Dėl to privalome vyti į šoną bet kokias mintis apie mūsų kalbos sunykimą ir aukštai iškėlę galvas drąsiai visiems skelbti: mažos tautos didi lietuvių kalba tikrai skambės ir po šimto, ir po dviejų šimtų, ir dar daugiau metų!

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/roma-bonckute-motiejaus-valanciaus-iliustruotas-rankrastinis-giesmynas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/nuotoliniu-budu-lietuviu-kalbos-mokosi-ir-18-meciai-ir-80-meciai