Daiva Beliokaitė: turime saugoti savo kalbą vardan pačios tautos ir valstybės išlikimo

Apie lietuvių kalbos norminimo procesus, jų santykį su natūralia kalbos raida kalbamės su Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaite.

Gerbiama Daiva, pastaruoju metu Lietuvoje ryškėja nuostata, kad visuomenė yra per stipriai veikiama lietuvių kalbos norminimo ir taisyklingumo ideologijos, kuri trikdo natūralią kalbos raidą. Girdime nemažai raginimų „atleisti varžtus“, priartinti bendrinę valstybinę kalbą prie žmogaus. Ar dažnai susiduriate su tokia nuostata ir ką apie ją galvojate?

Keista, kad tokia „nuostata“ pradėjo ryškėti tada, kai visuomenė ne tik ne per stipriai veikiama lietuvių kalbos norminimo, bet kaip tik – visos vadžios vis labiau atleidžiamos. Jau prieš kone penkiolika metų Valstybinė lietuvių kalbos komisija priėmė nemažai rekomendacijų dėl lietuvių kalbos kirčiavimo, atsižvelgdama į bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo normų tradicijas ir šnekamosios kalbos polinkius, pavyzdžiui, ‒ kai kuriuos priesaginius būdvardžius galima kirčiuoti dvejopai: teisė́tas, -a, téisėtas, -a; sąžinìngas, -a, są́žiningas, -a; euròpinis, -ė, europìnis, -ė, ‒ ir daugybė kitų žodžių, kur tik griežtai nesikerta su pamatinėmis kirčiavimo taisyklėmis. Daugybė sintaksės normų (linksnių, prielinksnių vartojimo) vertinimas taip pat pakitęs, pavyzdžiui, atstovauti ką jau seniai nelaikoma didele kalbos klaida, o tik vengtinu prestižinėje kalboje pasakymu. 2013 m. „Kalbos patarimų“ knygos „Leksika: skolinių vartojimas“ leidime (pirmas leidimas 2005 m.), atsižvelgiant į viešosios kalbos polinkius, vartoseną pakeistas kai kurių skolinių vertinimas, pavyzdžiui, boileris anksčiau buvo vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, teikta vartoti vandens šildytuvas. Dabar šis žodis vertinamas tik kaip šalutinis normos variantas, t. y. vartoti galimas, publicistinėje kalboje ir kitur, nors visada pirmenybė lietuviškam pakaitui. Parkomatas anksčiau buvo laikomas neteiktina svetimybe, o dabar – lygiavertis lietuviškam žodžių junginiui stovėjimo skaitiklis. Pernai apskritai pakeistas Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo statusas, ‒ už vadinamąsias didžiąsias klaidas nebeskiriamos baudos, ‒ tai kur tas natūralios kalbos raidos trikdymas? Kalbos komisija šiuos pakeitimus priėmė būtent atsižvelgdama į natūralią kalbos raidą, ‒ ką ir visada darydavo, o ne išsigandusi liberaliosios pakraipos kalbininkų (kalbos sociologų) peršamos visuomenei minties, kad kalbėti galima bet kaip, rašyti taip pat galima kaip norisi. Dalis visuomenės puikiai supranta, kad ši mintis peršama dirbtinai, turint tam tikrų nešvarių tikslų. Nė vienoje valstybėje viešoje erdvėje nėra nei kalbama, nei dokumentai, reikalų raštai rašomi bet kaip, nepaisant bendrinės kalbos normų. Bendrinė lietuvių kalba palyginti dar gana jauna, todėl jos norminimo procesas tebevyksta, tačiau to pamatas yra pačios visuomenės poreikis kalbėti (ir rašyti) aiškiai, suprantamai ir gražiai lietuviškai.

Per šiuos rinkimus į Seimą pasigirdo raginimų panaikinti valstybinę bendrinę kalbą reguliuojančias institucijas ir leisti kalbai vystytis natūraliai. Kaip vertinate tokius raginimus?

Esame maža tauta ir maža valstybė, ‒ taigi negalime leisti sau tokios prabangos nesaugoti bendrinės kalbos. Visos Europos valstybės turi bendrinę kalbą reguliuojančias ir kalbos kontrolės institucijas (net ir Didžioji Britanija, nors anglų kalba tampa kone antra gimtąja daugiau kaip pusei pasaulio), tik jos kiek kitaip kiekvienoje valstybėje vadinamos, skirtingas ir jų pavaldumas. Turime saugoti savo kalbą vardan pačios tautos ir valstybės išlikimo.

Neretai tenka išgirsti, kad Lietuvoje yra atotrūkis tarp kalbininkų mokslininkų ir eilinių kalbėtojų. Ar jis tikrai egzistuoja? Ar pakanka visuomenės kalbinio švietimo?

Gaila, bet egzistuoja. Kalbos mokslo, valstybinę bendrinę kalbą reguliuojančios ir prižiūrinčios institucijos turėtų efektyviau užsiimti viešaisiais ryšiais, gebėti paprastai ir suprantamai aiškinti kalbos normas. Šiek tiek judama suartėjimo su visuomene linkme, bet per mažai. Glaudesnio bendravimo ir bendradarbiavimo reikėtų ne tik tarp kalbininkų mokslininkų ir eilinių kalbėtojų, bet tarp valstybinę bendrinę kalbą reguliuojančių institucijų ir Švietimo ministerijos bei kitų švietimo institucijų. Turiu omeny ne lietuvių kalbos pamokų kokybę ar egzaminų reikalavimus, o kitų dalykų pamokas ir bendrą požiūrį į taisyklingą kalbą visų pirma ugdymo įstaigose.

Kokia kryptimi turėtų krypti valstybinės kalbos politika? Kokie svarbiausi kalbos puoselėjimo uždaviniai iškyla valstybei šiandien?

Valstybinės kalbos politika turi būti formuojama ir įgyvendinama taip, kad visuomenė didžiuotųsi savo kalba ir stengtųsi kalbėti ir rašyti taisyklingai, taip pat kad nepamirštų ir savo tarmių, ir visų kalbos turtų. Toks yra pagrindinis tikslas ir iš jam įgyvendinti skirti uždaviniai. Per kelerius pastaruosius metus buvo priimta kalbai svarbių dokumentų: užpernai Seimas nutarimu patvirtino Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metų gaires, o Vyriausybė pernai – šių gairių įgyvendinimo planą. Taip pat pernai Valstybinės kalbos komisija nutarimu patvirtino Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą ir jos priemonių planą iki 2024 metų. Šiokių tokių pokyčių jau yra, ‒ vyksta kalbos priežiūros reformos darbai, mes, savivaldybių kalbos tvarkytojai, taip pat tikimės didesnio finansavimo kalbos tvarkybos funkcijoms užtikrinti (ne tik kalbos kontrolei, bet ir sklaidai, šviečiamajai veiklai), tikėkimės, kad ne tik valstybinę bendrinę kalbą reguliuojančios ir prižiūrinčios institucijos, bet ir kitos, kaip ir didelė visuomenės dalis, ir mūsų tautiečiai kitose šalyse prisidės prie kalbos prestižo stiprinimo.

Kokią matote lietuvių kalbos ateitį?

Kai pasižiūriu į lietuvių kalbos praeitį, ateitį matau šviesią. Unikalu, kad už lietuvių kalbą ir už lietuviškas knygas buvo aukojamos gyvybės (knygnešystės ir vargo mokyklų epocha). Todėl mes kaip tauta ir išlikome didžiųjų imperijų kryžkelėje, nors ne visada buvome savarankiška valstybė. Gyvenu Klaipėdos rajone, per kurio dabartinę teritoriją taip pat ėjo siena tarp dviejų imperijų – Prūsijos ir Rusijos. Šalia mano kaimo – nedidelis Kantvainų kaimelis, kuriame kažkada gyveno Imanuelio Kanto prosenelis Richardas Kantas. Netoliese, Priekulėje, liuteronų kunigas vokietis Johanas Frydrichas Šrioderis buvo įkūręs prieglaudą lietuvių vaikams, išmoko pats lietuviškai ir mokė juos rašyti iš savo parengtų vadovėlių, – tam, kad jie turėtų amatą, įkūrė spaustuvininkų mokyklą, ‒ o kad turėtų darbą, įkūrė spaustuvę, kuri per savo veikimo laikotarpį 1865–1918 m. išspausdino 257 knygas, leido 9 laikraščius, daug smulkių leidinių – beveik tiek pat, kiek visos 19 Klaipėdos spaustuvių išleido per šimtmetį. Šios spaustuvės mokinys – ir garsus vertėjas, spaustuvininkas, leidėjas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Martynas Šernius. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip netgi kolonistai prisidėjo prie lietuvių kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo. Daug galima sužinoti atsivertus mūsų kraštiečio knygotyrininko Vilniaus universiteto profesoriaus Domo Kauno knygas. Čia vingiavo knygnešių takai, veikė daugybė už lietuvių kalbos teises kovojusių organizacijų, ‒ žymiausia mūsų krašto rašytoja Mažosios Lietuvos metraštininkė Ieva Simonaitytė priklausė „Eglės“ draugijai.
Mano įsitikinimu, lietuvių kalbos ateitis labai priklauso nuo Lietuvos istorijos ateities. Kai šalia privalomojo valstybinio lietuvių kalbos egzamino privalomuoju taps ir Lietuvos istorijos egzaminas, o matematikos egzaminas (dabar jis būtinas, jei nori studijuoti nemokamai valstybės finansuojamoje vietoje net filologiją) bus paliktas tiems, kurie planuoja studijuoti tiksliuosius mokslus, mūsų tauta atgaus pasididžiavimą savimi (nes mūsų istorija neįtikėtinai šlovinga), ‒ tuomet didžiuosimės ir savo kalba, ‒ o ekonomika ir valstybės gerovė taip pat dėl to įgis pagreitį, ‒ nes gerą gyvenimą kuria tik dvasinį vertybinį stuburą išsiugdę žmonės, o ne pinigų skaičiavimo virtuozai.

Vienas iš nuostabių jaunų žmonių, kilęs iš mūsų rajono Šiūparių kaimo, išaugęs kaip vietos laikraščio „Bangos“ korespondentas ir šiuo metu studijuojantis Vilniaus universitete žurnalistiką, Vilniaus universiteto Studentų atstovybės atstovas ryšiams su visuomene, Eurodiena.lt kalbos redaktorius Robertas Macius – tikras taisyklingos kalbos puoselėtojas.

Neseniai susitikusios su „Bangos“ laikraščio kalbos redaktore Laima Šveistryte padiskutuoti apie kalbos dalykus laikraščio publikacijose, pasidžiaugėme, kad kol yra tokių žmonių kaip Robertas, lietuvių kalba ne tik nemirs, bet bus toliau puoselėjama.

Ar lietuvių kalba pajėgi tapti visaverte informacinių technologijų kalba?

Taip, pajėgi.

Kokiais renginiais ir priemonėmis prie kalbos puoselėjimo ir turtinimo prisidedama Klaipėdos rajone?

Aš, kaip kalbos tvarkytoja, ne vienus metus esu organizavusi Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai (gegužės 7-ajai) skirtus renginius, tradicija jau tapo atviri kalbos seminarai Tarptautinei raštingumo dienai (rugsėjo 9-ajai). Šiemet į Dreverną buvau sukvietusi savo kolegas iš visos respublikos – savivaldybių kalbos tvarkytojus. Kartu su valstybinės kalbos komisijos pirmininku Audriu Antanaičiu, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininku Audriumi Valotka, Lietuvių kalbos draugijos pirmininke Genovaite Kačiuškiene ir draugijos sekretore Rita Urnėžiūte diskutavome kalbos tvarkybos reformos, kalbos tvarkytojų atsinaujinančio vaidmens, lietuvių kalbos prestižo užtikrinimo ir kitais svarbiais klausimais. Daug renginių, susijusių su kalbos puoselėjimu ir turtinimu, organizuoja ir Jono Lankučio viešoji biblioteka, rajono kultūros centrai, ‒ ypač Dovilų etninės kultūros centras ir Priekulės kultūros centro Drevernos kultūros namai. Renginiams lėšų skiria Klaipėdos rajono savivaldybė, norėtųsi daugiau finansinės paskatos ir iš valstybės – juk, pavyzdžiui, Kultūros paveldo dienoms, kurios vyksta visose savivaldybėse, nemažai lėšų kasmet skiriama iš valstybės biudžeto.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Nuotr. iš pašnekovės asmeninio archyvo