Džiuginta Vaitkevičienė: mane žavėjo galimybė bendrauti su įvairiausių tautybių žmonėmis

Kada ir kieno paskatinta susidomėjo esperanto kalba ir kaip ši kalba pasitarnavo, kalbamės su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstove spaudai Džiuginta Vaitkevičienė.

Kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Bonan tagon! Mintis pramokti esperanto kalbos kirbėjo gal nuo kokios šeštos ar septintos klasės. Mat gerokai vyresnis (taip bent tada atrodė) pusbrolis Arūnas Kazlauskas (šiuo metu Klaipėdos esperanto klubo vadovas) buvo aktyvus esperantininkas, mane žavėjo jo galimybė bendrauti ta kalba su įvairiausių tautybių žmonėmis. Na, o proga iš tiesų pradėti mokytis esperanto kalbos pasitaikė studijuojant lietuvių filologiją Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. Studijos – Muitinės gatvėje, o čia pat, L. Zamenhofo gatvėje, – Lietuvos esperantininkų sąjunga. Kaip tik tuo metu buvo atvykęs brazilas mokytojas Aristofijus su žmona Nubija. Su užsidegimu po paskaitų universitete keliskart per savaitę vakarais mokydavausi esperanto.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Gyvenimas sutvarkė kitaip, nei norėjau. Atitrūkau nuo esperanto kalbos ir šaunios, įvairiapusiškos esperantininkų bendruomenės. Ši kalba man suteikė puikią galimybę lengviau mokytis kitų kalbų. Taip pat tai buvo proga pabendrauti su daugeliu įdomių žmonių – Petru Čeliausku, Povilu Jegorovu, Gabija Vilėniškiene. Kitų atsimenu tik vardus ar pravardes: Jurga, „Bocmanas“, Jolita…

Gal vis tik šiek tiek dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje?

Ne, veikloje nebedalyvauju, bet kai susitinkame su vienu metu tos kalbos besimokiusiaisiais, tai tarsi nė nebūtų prabėgę daugiau nei 20 metų – kalbų apie viską būna į valias.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia?

Ypač įsiminė vienas epizodas. Tai ne frazė, o žodis. Kartą į paskaitą atėjęs dėstytojas Aristofijus sako: „Mudu su žmona vaikščiojome Kauno senamiesčiu ir priėjome gatvę gražiu pavadinimu – Papilio. Kaip malonu, kad Kauno miesto širdyje – Drugelio gatvė“ (papilio esperanto kalba reiškia „drugelis“). Taip pat labai žavi lietuvių poezija, išversta į esperanto kalbą. Sako, kad lietuvių kalba, kaip ir italų – labai skambi. Bet tuo skambesiu, mano manymu, nenusileidžia ir esperanto.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai: