Laimutis Bilkis: kaip sakė didysis vietovardžių tyrėjas Kazimieras Būga, vietų vardais kalba pati žemė

Dr. Liamučio Bilkio mokslinių tyrimų sritis – lietuvių vietovardžiai. 1998 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Lietuvių priesaginės darybos helonimai. 2008 m. išleido monografiją Lietuvių helonimų daryba: priesaginiai ir priesagėtieji helonimai. Su kitais skyriaus darbuotojais rašo Lietuvos vietovardžių žodyno tekstą. Nuo 2009 m. yra atsakingasis šio žodyno redaktorius. Nuo 2015 m. dirba Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre.

Gerbiamas dr. Laimuti, vasara – kelionių ir žygių metas. Keliaudami aptinkame kaimų, upių, vietovių pavadinimus. Kokią informaciją jie saugo ir kuo ji svarbi lituanistikai ir galbūt baltistikai?

Vietovardžiuose išlikusi per daugelį amžių sukaupta kalbinė ir nekalbinė informacija. Tai mažai kintantis, dažnai kelių tautų ar iš kartos į kartą perimtas kalbos sluoksnis, todėl jame išliko ne tik baltų, bet ir indoeuropiečių laikotarpį menančių kalbos ypatybių. Lietuvos vietovardžiai, ypač vandenvardžiai, nuo seno tiriami visos Europos kalbininkų, yra neatsiejama senojo Europos vardyno dalis.

Kita vertus, vietovardžiuose slypi ir daug kitokios informacijos. Juose užkoduotas visas mūsų protėvių materialus ir dvasinis gyvenimas: istorija, gamta, ekonominė ir socialinė aplinka, gyventojų būdo bruožai, tikėjimas, vargai, lūkesčiai, džiaugsmai ir t. t. Kaip sakė didysis vietovardžių tyrėjas Kazimieras Būga, vietų vardais kalba pati žemė, tik reikia mokėti jos žodžius suprasti.

Kokie vietovardžiai Lietuvoje seniausi ir galbūt yra pastebėta, kuriose Lietuvos vietose išlikę seniausieji?

Seniausi yra vandenvardžiai – upių, ežerų, kai kurių pelkių vardai. Senovėje žmonės kūrėsi šalia upių ir ežerų, upėmis keliaudavo, todėl šiuos geografinius objektus pirmiausia ir pavadino. Tokių vandenvardžių yra išlikusių visoje Lietuvoje. Štai Molėtų ir Panevėžio rajonuose teka upės, vardu Alantà, o Kretingos rajone srovena upė Ãlantas. Apie jų senumą byloja tokios pačios struktūros ir kilmės upėvardžiai Europoje: Alantia, Alontia Vokietijoje ir Alentia Ispanijoje. Vietovardžių tyrėjų teigimu, Lietuvoje yra kelios dešimtys vandenvardžių, kurių kilmė sietina su indoeuropietiškomis šaknimis: Amatà, Anykštà, Atesỹs, Barỹs, Birvà, Birvėtà, Dãnė, Deė, Ditvà, Dóvinė, Érsla, Gabỹs, Gaimýnas, Gãmė, Jiesià, Kãmė, Laujà, Lavỹsas, Matarà, Merà, Niedà, Niedùs, Nóva, Pentà ir kt.

Galbūt pavyko nustatyti, su kuo dažniausiai susiję vietovardžiai? Kaip jie atsiranda?

Kaip jau minėta, ankstyviausias yra upių ir ežerų vardų sluoksnis. Šių vandenvardžių atsiradimo motyvai susiję su vandens ypatybėmis: tekėjimu, bėgimu, šniokštimu arba lėta tėkme. Dažnai vandenų vardai randasi dėl vandens spalvos, skonio, kvapo ypatybių, dugno, krantų ar paviršiaus skiriamųjų bruožų, dėl vandens augmenijos ar gyvūnijos. Gyvenamųjų vietų vardai dažnai kilę nuo vandenvardžių, nes gyvenvietės paprastai kurdavosi prie upių ir ežerų: Vilnius – iš upės vardo Vilnia, Panevėžys – iš upės vardo Nevėžis, Antagavė – iš ežero vardo Gavys ir t. t. Kita didelė grupė – asmenvardinės kilmės miestų, miestelių, kaimų vardai, atsiradę pagal gyvenvietės įkūrėjo ar gyventojų asmenvardį (Mažeikiai – iš asmenvardžio Mažeikis, Rokiškis – iš Rokas ir pan.). Labai daug mūsų vietovardžių kilo nuo augalų, gyvūnų pavadinimų, geografinių terminų. Tų motyvų yra daug, jie labai įvairūs.

Yra vietovardžių, kurie primena kitus kraštus, pavyzdžiui Siberija, Šveicarija, Venecija, Sachara ir panašiai, ar yra žinoma, kaip atsirado šie pavadinimai ir ar daug jų turime?

Turime tikrai nemažai. Dar ir Fliorenciją, Ameriką, Egiptą, Abisiniją, Jeruzalę, Dardanelius bei daugelį kitų galėčiau paminėti. Dauguma iš jų, matyt, atsirado gyvenviečių (ypač dvarų) savininkams norint pasipuikuoti, bent pavadinimu prilygti toms pasaulio vietovėms. Kai kurios vietos taip galėjo būti pavadintos dėl geografinio, gamtinio ar socialinio panašumo: Egiptas – smėlinga vieta, Abisinija – nuošali vieta ir pan.

Kokie lietuviški vietovardžiai yra juokingiausi, neįprasčiausi?

Labai neįprasti, bet gražūs yra kaimų vardai Geri Vakarai, Ilgoji Lova, turime netgi tokių nestokojant humoro sukurtų vietovardžių, kaip pievos vardas Ramštadrilia ar balos vardas Amžinoji Varlių Karalystė. Besidomintiems siūlyčiau paskaityti Lietuvių kalbos institute rengiamą ir leidžiamą Lietuvos vietovardžių žodyną, kuriame tokių neįprastų vietovardžių yra nemažai.

Ar baltiški vietovardžiai plačiai pasklidę? Ar jie dar atpažįstami Rusijoje, Ukrainoje? Kaip toli į Vakarus galima rasti baltiškų vietovardžių?

Kažkada baltų gyvenamos teritorijos buvo didelės, rytuose siekė Okos upės baseiną, pietuose – Dniepro, o vakaruose – Vyslos baseinus. Taigi baltiškų vietovardžių ten liko, tik jie priderinti prie kitų kalbų, todėl nėra lengva juos atpažinti. Tačiau tokius, kaip Okos baseino Veža, Vilka, Žala, Žizdra, Kerša, Loma, Menka, Pikta, ir be didesnių tyrimų galima įvardinti baltiškais.

Dalis vietovardžių laikui bėgant sunyko, kaip sunyko kaimai, numelioruotos išdžiūvo pelkės, kokie pagrindiniai, kada ir kas buvo tie pirmieji asmenys, kurie dėjo vietovardžių kraitį mūsų dienų kalbos tyrinėtojams?

Pirmiausia reikia paminėti Kazimierą Būgą, kuris XX a. pradžioje organizavo vietovardžių rinkimą ir pats juos tyrė. Jis neabejotinai yra lietuvių onomastikos pradininkas. Labai vertingos yra 1935–1937 m. sudarytos Lietuvos žemės vardyno anketos, kuriose iš vietinių gyventojų surašyti kiekvieno kaimo, bažnytkaimio, miestelio, miesto, vienkiemio, dvaro, palivarko teritorijoje buvę įvairiausių vietų vardai. Jie ypač vertingi, nes surašyti iki sovietizacijos, žemės nusavinimo, vienkiemių naikinimo. Po karo vietovardžiai taip pat buvo renkami ir tiriami. Čia pirmiausia paminėtini Aleksandro Vanago nuopelnai.

Kokie laikotarpiai labiausiai paveikė mūsų vietovardžius?

Labiausiai paveikė sovietinė okupacija ir ją lydėjusi kolektyvizacija, žemės, kurios kiekvienas lopinėlis turėjo vardą, atėmimas, melioracija, susijusi su vienkiemių ir mažesnių kaimų naikinimu. Dabar vietovardžiai nyksta ir dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo, žmonių kėlimosi į miestus.

Papasakokite, kaip Lietuvių kalbos institutas saugo ir … populiarina vietovardžius?

Institute rengiamas daugiatomis Lietuvos vietovardžių žodynas: išleisti 3 tomai, kuriuose sudėti visi vietovardžiai, prasidedantys raidėmis A–H. Nemažai vietų vardų yra Lietuvos vietovardžių geoinformacinėje duomenų bazėje (http://lkiis.lki.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze). Taip pat rašomi įvairūs mokslo ir populiarinimo darbai vietovardžių darybos, kilmės, raidos, semantikos temomis.

Kaip visuomenė ir valdžios institucijos galėtų prisidėti prie šio kalbos ir, sakyčiau, istorijos turto išsaugojimo?

Visuomenė visų pirma gali prisidėti vartodama savo gimtųjų vietų vardus, jų nepamiršdama, perduodama kitoms kartoms. Be to, dabar bendruomenės stato atminimo ženklus išnykusioms vietovėms ir jų vardams. Tai taip pat graži ir palaikytina iniciatyva. Valdžios institucijos pirmiausia galėtų pasitarnauti patvirtindamos realią, skiriamomis lėšomis paremtą vietovardžių vartojimo ir išsaugojimo programą.

Beje, kaip vertinate laikas nuo laiko atsirandančius vietovardžių keitimus?

Vietovardžiai dabar keičiami retai. Dažniausiai tai susiję su jų formos ar kirčiavimo patikslinimu. Jeigu kažkada oficiali forma buvo nustatyta netiksli, pataisyti ją gal ir būtų pageidautina. Kita vertus, oficialių vietovardžių, ypač gyvenamųjų vietų vardų, keitimo procesas yra gana sudėtingas, priklauso nuo vietinių gyventojų ir savivaldybių valios. Kalbininkai čia nėra vieninteliai šio proceso dalyviai.

O kaip yra su naujais vietovardžiais? Ar jų atsiranda ir kokie jiems taikomi reikalavimai?

Naujų vietovardžių randasi naujai susikūrusioms gyvenvietėms pavadinti. Šiuo atveju kalbininkai rekomenduoja atgaivinti nunykusius, pamirštus tos teritorijos vietovardžius, daryti vardus iš kitų šalia esančių geografinių objektų (upių, ežerų) pavadinimų ar naujos gyvenvietės gyventojų pavardžių bei vardų. Daugiausia dabar atsiranda naujų gatvių pavadinimų, ypač didesniuose miestuose. Gatvėvardžiuose stengiamasi įamžinti nusipelniusius žmones, istorines, išnykusias vietoves ir pan.

Viena svarbiausių Jūsų mokslinių darbų tema yra helonimai? Kas jie ir kuo jie skiriasi, nuo hidronimų ar kaimų pavadinimų?

Helonimai yra pelkių, raistų, balų ir kitų pelkėtų vietų vardai. Kai kurie iš jų, ypač pelkių vardai, yra seni, nes pelkės susidarė užakusių ežerų vietose. Tokie iš pirmo žvilgsnio neaiškios reikšmės pelkėvardžiai, kaip Angeringis, Insiungis, Sarajai, Aisuolis ir kt., be abejo, yra seni. Kita helonimų dalis yra naujesnė nei upių ir ežerų vardai. Taigi helonimai pasižymi chronologine ir semantine įvairove.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aurelija-griteniene-koks-zmogus-yra-grazus-%E2%80%9Elietuviu-kalbos-zodyne%E2%80%9C-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lina-muriniene-pats-vezdas-kalbos-taisyklingumui-puoseleti-%E2%80%93-niekas-kitas-kaip-anomalija
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-garsva-asmenvardziu-rasymas-nelietuviskai-dokumentuose-yra-spekuliacija-gramatika-istatymais-realia-padetimi
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valstybines-lietuviu-kalbos-komisijos-pirmininko-pareiskimas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/apie-jonines-kalbiniu-atzvilgiu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilija-dailidiene-jeigu-zmogus-gimtaja-kalba-neranda-savo-mintims-raiskos-tai-gal-tos-mintys-ne-nesusiformavusios
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-semdamiesi-stiprybes-is-praeities-saugokime-proteviu-mums-dovanota-sielos-ugni

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-venckute-slypi-ne-tik-pavojus-prarasti-dali-savo-zodyno-paveldo-bet-gali-sunykti-kai-kurie-funkciniai-stiliai