Jolita Urbanavičienė: visuomenei žodynų reikia nuolatos ir įvairių: ir vienakalbių, ir keliakalbių

Šįkart kviečiame išsamiau susipažinti su žodynų rengimu ir jų skaitmenizavimu. Apie tai kalbamės su Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Jolita Urbanavičiene

Gerbiama Jolita, pirmiausia papasakokite apie save ir kaip jūsų darbas susijęs su žodynais, leksikografija?

Nuo 1994 m. – jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus – dirbu Lietuvių kalbos institute. Likimas lėmė, kad savo mokslinį kelią pradėjau lydima dviejų didžių žemaičių – Alekso Girdenio ir Vytauto Vitkausko. Vilniaus universiteto, manosios Alma Mater, profesoriaus Alekso Girdenio darbai įkvėpė garsiosios lietuvių fonologijos mokyklos atsiradimą. Profesorius Vytautas Vitkauskas buvo keturių paskutinių „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų vyriausiasis redaktorius ir daug prisidėjo prie lietuvių leksikografijos mokyklos susiformavimo. Abu nepaliaujamai polemizavo dėl žemaitiškų žodžių mensa ir meisa (liet. mėsa) transponavimo, tačiau kartu nepaprastai gerbė vienas kitą. Šios dvi mokyklos – fonologijos ir leksikografijos – formavo mano mokslines pažiūras, tiesa, skirtingu aspektu: mano teoriniai darbai susiję su fonetika, fonologija, dialektologija, o prie leksikografijos prisiliečiu praktiškai – teko rašyti didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ (šį žodyną iš viso sudaro 20 tomų, žodynas suskaitmenintas, prieinamas internete), dirbau prie „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ paskutinio leidimo (šis žodynas baigtas rašyti, nebepildomas, elektroninis variantas prieinamas nuo 2015 m., atnaujintas 2017 m.), talkinu prie internetinio „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“, kuris vis dar „gyvas“ – rašomas, redaguojamas, pildomas (internete publikuojamas nuo 2013 m., paskutinįkart atnaujintas 2020 m. balandį).

Kai pasižiūri į lietuvių kalbos žodynų sąrašą, gali ir pasimesti, kada kokio griebtis. Tai kam reikia kelių žodynų ir kuo jie skiriasi? Kokia apskritai leidžiamų žodynų paskirtis?

Visuomenei žodynų reikia nuolatos ir įvairių: ir vienakalbių, ir keliakalbių. Beje, kasmet Vilniaus knygų mugės metu Lietuvių kalbos instituto stende skaitytojai labai dažnai teiraujasi žodynų. O žodynų įvairovė priklauso nuo įvairių dalykų, pirmiausia – nuo požiūrio į leksiką. Pavyzdžiui, žodynininkas Antanas Balašaitis siūlo taip skirstyti žodynus: 1) ar aiškinamos žodžių reikšmės, ar jais reiškiamos sąvokos (lingvistiniai ir enciklopediniai žodynai); 2) ar leksika vertinama, ar pateikiama kaip dabar egzistuojanti sistema, o gal kaip kintantis reiškinys (mokomieji, išsamieji ir diferenciniai žodynai); 3) ar norima pateikti visą kokio nors kolektyvo (tautos) leksiką, ar tik kokią nors jos dalį (bendrieji ir specialieji žodynai); 4) ar leksika pateikiama kaip tikrovę atspindinti sistema, ar pagal formaliąją išraišką (aiškinamieji ir indeksiniai žodynai); 5) ar leksika aiškinama ta pačia kalba, ar verčiama kita (vienakalbiai, dvikalbiai ir daugiakalbiai žodynai). Pagal žodžių pateikimo tvarką žodynai gali būti abėcėliniai ir sisteminiai, tiesioginiai ir atvirkštiniai, pagal formatą – popieriniai ir elektroniniai. Kiekvienas šių žodynų tipų skirstomi dar smulkiau, pavyzdžiui: bendrieji žodynai skirstomi į aiškinamuosius, istorinius, paralelinius, sisteminius, specialieji žodynai – į terminų, tarptautinių žodžių, sinonimų ir antonimų, frazeologizmų ir kt. Žodynai gali fiksuoti vienos kurios nors tarmės leksiką, pavyzdžiui, tikrą paminklą savo gimtajai tarmei yra pastačiusi Klementina Vosylytė, parengusi net 4 tomus „Kupiškėnų žodyno“ (2007–2013). Praėjusių metų pabaigoje Lietuvių kalbos institute pristatytas dviejų mokslininkių dzūkių – Astos Leskauskaitės ir Vilijos Ragaišienės – parašytas „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas“ (2016–2019). Savo žodynus gali turėti atskiri visuomenės sluoksniai, pavyzdžiui, net kelių leidimų susilaukė Roberto Kudirkos „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodynas“ (2012 m. ir 2014 m.). Žodynai nėra grožinės knygos ir nėra skaitomi ištisai – nors didįjį 20-ies tomų „Lietuvių kalbos žodyną“ (1941–2002) intelektualai skaito kaip lietuvių tapatybės atspindį ir lietuvių tautos dvasinę istoriją.

Taigi paprastai žodynai atsiverčiami pagal poreikį: jei norima pasitikrinti kurio žodžio tartį ar kirčiavimą, ieškoma tarties žodyno, jei rašybą – rašybos žodyno, jei žodžio kilmę – etimologinio žodyno, jei vartojimo dažnumą – dažninio žodyno ir t. t.

Vartotojams dažnai būna neaišku, kuo skiriasi trys panašiai pavadinti žodynai: „Lietuvių kalbos žodynas“, „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ ir „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“?

Visi šie trys žodynai yra aiškinamieji. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ ir „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ yra norminamieji leidiniai, į kuriuos sudėta bendrinės kalbos leksika. Skirtumas tas, kad „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ yra baigtinis leidinys, toliau nebetęsiamas, nebeatnaujinamas ir nebepildomas. Jis buvo leidžiamas nuo 1954 m. (iš viso pasirodė 7 jo leidimai) ir dalies naujų lietuvių kalbos žodžių (pavyzdžiui: lankstinukas, rinkmena, tinklalapis ir kt.) ar jų reikšmių jame nėra arba atvirkščiai – daug tarminės, pasenusios, nebenaudojamos leksikos (pavyzdžiui: abriedukas, dugnolis, duja, kramti ir kt.). „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ yra 75 tūkst. žodžių. Skaitmeninis šio žodyno variantas (septintas leidimas) yra Lietuvių kalbos išteklių informacinės sistemos (http://lkiis.lki.lt) dalis.

Šiuo metu žodynininkai rašo internetinį „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“ (plačiau žr. http://bkz.lki.lt/). Tai visiškai naujas žodynas, rašomas atsižvelgiant į naujausius bendrinės kalbos tyrimus bei norminimo rezultatus, kruopščiai ištiriama kiekvieno žodžio vartosena, jo reikšmės, probleminiai atvejai išdiskutuojami Valstybinės lietuvių kalbos komisijos posėdžiuose. „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“ fiksuojama pakitusi lietuvių kalbos padėtis, plg.: į jį nepateko apie 12 000 žodžių, buvusių „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, ir įtraukta per 9 000 naujų žodžių, jame nėra neteiktinų ar vengtinų žodžių bei jų reikšmių. Taigi kalbos vartotojai, norėdami sužinoti naujausią informaciją apie reikiamo žodžio kirčiavimą, reikšmę ar vartoseną, ją suras „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“.

O „Lietuvių kalbos žodynas“ yra visai kitokio pobūdžio žodynas negu minėtieji. Į šį žodyną įtraukta lietuvių kalbos leksika, užfiksuota nuo pirmosios lietuviškos knygos (1547 m.) iki 2001 m. – iš senųjų raštų, religinės, mokslinės, grožinės, publicistinės literatūros ir tarmių. Šio žodyno apimtis įspūdinga – jame pateikta 0,5 mln. antraštinių ir paantraštinių žodžių, jie aprašyti remiantis 4,5 mln. leksinių vienetų kartoteka. Rusų kalbininkas Vladimiras Toporovas pripažino, kad „tokio masto leksikografinio darbo neturi daugelis valstybių“, o literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė šį žodyną pavadino „pamatiniu lietuvių kultūros tekstu“. Tekstu, kurį, anot rašytojo Romualdo Granausko, turi skaityti kiekvienas lietuvis („Žmogau, kodėl tu neužguli krūtine Didžiojo Lietuvių Kalbos Žodyno?“). Taigi šiame žodyne pateikiami autentiški senųjų raštų, tarmių sakiniai, taip pat žodžio kilmė, darybiniai ryšiai, kirčiavimo variantai, gramatinės formos, vartosena, semantika, tačiau ši informacija nėra vertinama normos požiūriu.

O kur žodynų galima rasti internete?

Šiais laikais pirmenybė teikiama elektroniniams žodynams. Net ir anksčiau išleistus žodynus stengiamasi perkelti į elektroninę erdvę, priartinti prie vartotojo, padaryti pasiekiamus tiesiog mobiliuoju telefonu. Elektroniniu žodynu patogu ir greita naudotis, įmanomos įvairios paieškos galimybės. Pavyzdžiui, studentas, rašantis darbą iš kirčiavimo, „Lietuvių kalbos žodyne“ gali akimirksniu surasti visus vardažodžius, kirčiuojamus pagal 3^4a kirčiuotę (jų žodyne yra 337). O jei jus domina sovietinės realijos, „Lietuvių kalbos žodyne“ iškart surandate 1835 tokias leksemas. Įsivaizduokite, kiek užtruktumėte, ieškodami reikiamų dalykų 22 tūkst. puslapių tekste – tokia šio žodyno apimtis. Leksikografams elektroninė žodyno forma taip pat labai patogi: galima koreguoti straipsnių turinį, fiksuoti naujus žodžius ir reikšmes arba išmesti pasenusius, nebevartojamus žodžius, informacijai pateikti galima pasitelkti grafines priemones, spalvas ir t. t.

Lietuvių kalbos instituto parengtus žodynus ir duomenynus galima rasti internete adresu http://lki.lt/skaitmeniniai-lietuviu-kalbos-istekliai/. 2015 m. vasarą mūsų institutas visuomenei pristatė Lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą (http://lkiis.lki.lt), kuri aprėpia ne tik žodynus, bet ir elektronines kartotekas, elektroninius mokymus, duomenų bazes. Šiuo metu LKIIS pildoma ir modernizuojama – naujoji lietuvių kalbos skaitmeninių išteklių sistema vadinsis „E. kalba“ (plg. https://ekalba.lt/public#/home/main). Visuomenei vienoje platformoje bus pateikti 9 vienakalbiai žodynai („Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, „Lietuvių kalbos žodynas“ ir kt.), 10 dvikalbių žodynų, 6 suskaitmenintos kartotekos (iš jų 3 „Lietuvių kalbos žodyno“ ir 3 tautosakos paveldo kartotekos); 4 elektroninės lietuvių kalbos išteklių duomenų bazės (Istorinių vietovardžių duomenų bazė, Pavardžių duomenų bazė, Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė, Tarmių archyvas). Visuose integruotuose ištekliuose veiks bendroji paieška, įvedus žodį bus galima atsekti jo vartojimą nuo senųjų raštų, šnekamosios kalbos, tarmių iki moderniųjų ir postmoderniųjų išteklių – atrasti jo vietą „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“, „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne“. Tikimės, jog ši nauja elektroninių išteklių sistema padidins lietuvių kalbos išteklių prieinamumą internete ir pateisins informacinės visuomenės lūkesčius.

O kaip su žodynais draugauja naujadarai? Tarkime, kažkoks žodis prigyja viešojoje erdvėje, atsiverti žodyną – o ten jo nėra? Tad kaip žmogui, norinčiam idealiai taisyklingai kalbėti ar rašyti lietuviškai, elgtis?

Žodynai fiksuoja vartosenoje jau įsitvirtinusius žodžius, kai jie paplinta žiniasklaidoje, grožinėje bei mokslinėje literatūroje, viešajame šnekamajame ir elektroniniame diskurse, tekstynuose. Juk ne kiekvienas žodis, paskolintas iš kitų kalbų, paplinta ir prigyja. Pavyzdžiui, dviratę transporto priemonę segvėjų dabar mieliau vadiname riedžiu, selfį – asmenuke, pampersus – sauskelnėmis ir t. t. Tokie naujažodžiai nepatenka į žodynus, tačiau kalbininkams jie vis tiek įdomūs: iš kur jie atėjo, kaip plinta, kokie žodžių darybos modeliai ryškėja. Lietuvių kalbos institute nuo 2011 m. kaupiamas „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas“ (http://naujazodziai.lki.lt/). Čia, įrašę dominantį žodį, vartotojai gali pasitikrinti, ar jis teiktinas, ir sužinoti norminį jo atitikmenį, jei toks jau atsiradęs. Noriu pabrėžti, kad naujų realijų pavadinimus kuria ne kalbininkai, o visa kalbinė bendruomenė. Kalbininkai tik nustato, ar tas naujas žodis derės su kalbos gramatine, semantine, garsine sistema. „Lietuvių kalba telkia savyje daugiau gyvybinių galių, nei esame linkę manyti“, teigia Naujažodžių duomenyno sumanytoja Rita Miliūnaitė. Ir mes visi, kalbantieji lietuvių kalba, esame jos kūrėjai.

Gal plačiau galite papasakoti apie Instituto kaupiamas žodynų kartotekas, kitas duomenų bazes? Kokie ištekliai jose kaupiami?

Lietuvių kalbos institute kaupiamos trys „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos – Pagrindinė, Papildymų ir Tarmių. Pagrindine kartoteka naudotasi rašant „Lietuvių kalbos žodyną“ (4,5 mln. kortelių), o Papildymų kartoteką sudaro žodžiai, užrašyti jau iš spaudos išėjus atitinkamų raidžių tomams (0,7 mln. kortelių). Šiuo metu dalis šių kartotekų kortelių yra nuskenuota ir patalpinta į Lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą: viešai prieinama dalis Pagrindinės kartotekos A ir G raidžių kortelių (http://lkiis.lki.lt/pirma-kartoteka) ir didžioji dalis (išskyrus O ir Š raides) Papildymų kartotekos kortelių (http://lkiis.lki.lt/antra-kartoteka). Vertingiausia kartotekose – autentiški sakiniai, užrašyti iš įvairių lietuvių tarmių. Kartotekose galima vykdyti paiešką pagal antraštinį žodį, užrašymo šaltinį ar vietovę, žodžių rinkėjus, kortelės užrašymo metus. „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekų apimtis milžiniška – čia galima rasti žodžių, kuriuos užrašė daugiau kaip 2 tūkst. rinkėjų iš daugiau kaip 500 rašytinių šaltinių ir 500 vietovių.

Šiek tiek kitokia yra „Lietuvių kalbos žodyno“ Tarmių kartoteka, kaupiama nuo 2014 m. Ją galima laikyti duomenų baze, nes ji neturi popierinių kortelių vaizdų: visa leksikografinė informacija saugoma elektroniniu pavidalu (http://lkiis.lki.lt/penkta-kartoteka). Čia dedami autentiški sakiniai iš tarmių, užrašyti specialiais transkripcijos rašmenimis, be to, pridedamas tarmės ir vietovės, iš kurios žodis užrašytas, žemėlapis. Ši kartoteka patogi ir dialektologams, galintiems talpinti mokslinėse išvykose surinktą medžiagą, ir vartotojams, randantiems ją internete. Šiuo metu kartotekoje saugoma daugiau kaip 5,6 tūkst. leksikos duomenų.

Lietuvių kalbos instituto mokslininkai, bendraudami su IT specialistais, yra sukūrę ir daugiau elektroninių įrankių dialektologiniams duomenims saugoti. Pirmiausia minėtinas Tarmių archyvas, kuriame sudėti garso įrašai iš įvairių lietuvių tarmių (http://tarmes.lki.lt/). Informacijos apie Lietuvos regionų vietų vardus galima rasti trijuose vietovardininkų sukurtuose produktuose – Lietuvos vietovardžių geoinformacinėje duomenų bazėje (http://lvvgdb.lki.lt/vietovardziai), Istorinių vietovardžių duomenų bazėje (http://tevi.lki.lt/) ir elektroniniame „Vietovardžių žodyne“ http://vietovardziai.lki.lt/.

Šiuo metu Lietuvių kalbos instituto tinklalapyje galima rasti 26 su mūsų kalba, jos norminimu, gramatikos, fonetikos, leksikos, semantikos tyrimais, senaisiais raštais ir tarmėmis susijusius elektroninius išteklius (http://lki.lt/skaitmeniniai-lietuviu-kalbos-istekliai/). Jais naudotis gali ne tik kalbininkai, dėstytojai, studentai, bet ir plačioji visuomenė, kuriai rūpi pažinti lietuvių kalbos istoriją, tautos pasaulėvaizdį, etnokultūrą ir, žinoma, modernųjį lietuvių kalbos pavidalą. Juk per kalbą, kaip yra sakęs profesorius Aleksas Girdenis, „gali pažinti ir patį žmogų, tautos kultūrą, praeitį“.