Rekonstruojamas pėsčiųjų-dviračių takas, kviečiantis pakeliauti po Sirvėtos regioninį parką

„Pirmieji klojamo asfalto metrai. Sirvėtos regioniniame parke rekonstruojame pėsčiųjų-dviračių taką Švenčionys-Kochanovka. Tikiu, kad visų mėgiamas gražuolis Bėlio ežeras greitu metu bus dar patogiau pasiekiamas pėstiesiems ir dviratininkams, – Facebook paskyroje dalijasi Švenčionių rajono meras Rimantas Klipčius. – Šiandien taip pat turėjome pasitarimą-diskusiją apie naujus, būsimus takus Švenčionių mieste. Šiais metais vienas jų turi būti paklotas. Tai pėstiesiems pritaikytas takas nuo Taikos kvartalo iki Maxima parduotuvės. Be to, žengėme į priekį ir netrukus pradėsime procedūras dėl būsimo pėsčiųjų-dviračių tako sukūrimo palei Kūnos upės slėnį. Norime sukurti poilsio zoną su pėsčiųjų-dviračių takais palei Kūnos upės slėnį Švenčionių mieste ir ateityje sujungti jį su dabar rekonstruojamu pėsčiųjų-dviračių taku Švenčionys-Kochanovka.“
Sirvėtos regioniniame parke verta aplankyti Šventos kaime įsikūrusiame lankytojų centre. Čia esančios ekspozicijos tema – mitologija. Pagrindinis jos akcentas – gyvybės medis, simbolizuojantis nenutrūkstamą gyvenimo tėkmę. Jo viduje galima pasiklausyti sakmių ir trumpam pasinerti į stebinantį mitų pasaulį… Senovės lietuvių simboliai, dekoruojantys visas ekspozicijos erdves, įpinti į maldas deivėms Gabijai ir Žemynai bei gamtos jėgų valdovui Perkūnui, užrašytas ant stiklinių pertvarų.
Netoliese įrengtas ir pažintinis mokomasis mitologinis takas. Parko interneto svetainė skelbia: Tai tarsi vidaus ekspozicijos tęsinys lauke. Čia lankytoją pasitinka dvi skulptūros: Aukščiausio Dievo ir Perkūno-Velino (velnio). Aukščiausiasis globojo žynius ir vadus, Perkūnui aukodavo ir meldėsi kariai, o Velinas – žemdirbių bei gyvulininkystės globėjas. Šaltuoju metų sezonu Velinas užmigdo gamtą, sulėtina gamtos procesus. Atėjus pavasariui pasigirsta ir pirmasis griaustinis – Perkūnas išlaisvina žemę iš sąstingio ir pradeda naują gyvybės ciklą. Velino amžina nesantaika su Perkūnu ir suka gamtos ratą – žiema, pavasaris, vasara, ruduo… Perkūno simbolis – žaibas, akmeninis kirvukas, o Velino – raktas, kuris „užrakina“ ir vėl „atrakina“ žemę.
Šalia esančio valstybės saugomo gamtos objekto ,,Liepų pavėsinės“ sutinkame Laimos, likimo deivės, skulptūrą. Buvo tikima, kad ji nusileidusi į žemę įsikūnija ne kur kitur, o būtent liepose. Sakmėse Laima prie kūdikio lopšio verpia likimo siūlą. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas žmogaus gyvenimas.   
Toliau takas nuveda Šventos miško link, kur matosi išlikęs dvarvietės tvenkinys. Keliaudamas ratu miške, žmogus patenka į kitą, žemesnį lygmenį. Čia sutinkamos skulptūros dievybių, kurios yra arčiau žmogaus, visada šalia: Lazdona, Kelukis, Žemyna, Javinė, Upinis, Kremata, Aušlavis, Žvėrūna (Medeina) ir Zuikių dievas, Žemėpatis, Girinis, Gabija, Ežerinis, Veliona…
 
Verta stabtelti prie Lino verdenės. Ji papildo Sėtikį kiekvieną sekundę beveik šešiais litrais gėlo šaltinio vandens. Per parą čia „išverdama“ apie 500 m³ geriamo vandens. Taip pat aplankyti  Adamavos ir Stanislavavo ąžuolus, Neversčių uosyną, pasigėrėti augmenijos įvairove.

Karolina Baltmiškė