Aloyzas Gudavičius: esperanto jau įrodė savo tinkamumą būti pagalbine tarptautinio bendravimo kalba

Gegužės 12 dieną Lietuvos kalbininkas pedagogas, vadovėlių autorius esperantininkas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Šiaulių miesto garbės pilietis Aloyzas Gudavičius švenčia 80-metį. Kalbėdamiesi apie jo nueitą kelią didžiausią dėmesį skiriame jo, kaip esperantininko veiklai.

Gimėte ir augote dabartiniame Kelmės rajone, tuometiniame Šaukėnų valsčiuje. Kokie tų dienų prisiminimai Jus lydi?

Kelmės rajone Kalniškių kaime prabėgo vaikystė ir nelabai daug jaunystės, nes pabaigęs septynias klases kaimo mokykloje Varputėnuose pradėjau mokytis Šiaulių pedagoginėje mokykloje ir namuose leidau tik atostogas. Vis tik laikau save labiau kaimo, ne miesto žmogum. O prisiminimai, žinoma, geri. Nors tėvai buvo paprasti valstiečiai, vėliau, aišku, kolūkiečiai, ir gyvenimas nebuvo lengvas, bet vaikystė yra vaikystė, ir paprastai kiekvienam ji atrodo graži.

O gal ir pažintis su esperanto kalba prasidėjo dar gyvenant tėviškėje? Kada ir kur pirmą kartą sužinojote apie esperanto kalbą? Kokias emocijas ta informacija sujudino?

Pirmą kartą apie esperanto kalbą, ko gero, išgirdau iš tėvo. Jis nedaug buvo ragavęs mokslų, bet buvo geras sodininkas ir bitininkas, domėjosi ir kitais dalykais ir apie esperanto kalbą buvo girdėjęs.

Esperanto kalba susidomėjau studijų metais. 1960 metais susirinkome grupelė studentų (Romualdas Rutkauskas knygoje apie esperanto kalbą Šiauliuose „Ruto“ levis esperon“, 2007, teigia, kad mūsų buvo 17) ir vadovaujami esperantininko inžinieriaus Donato Balčiūno ėmėme mokytis viro – virino, koko – kokino. Mūsų būrelis net ėmė leisti sienlaikraštį, bet suspėjome pakabinti tik du numerius – sienlaikraštis instituto vadovybės buvo nukabintas, nes ir esperanto atrodė įtartinai, ir leidėjai kažkokie apsišaukėliai, nepalaiminti nei administracinės, nei partinės valdžios. Vis tik studentų mokslinės draugijos konferencijoje man buvo leista skaityti pranešimą apie esperanto kaip tarptautinio bendravimo priemonę. Susidomėjimas buvo nemažas (skaičiau plenariniame posėdyje Aktų salėje), buvo daug klausimų, kuriuos prezidiumas peržiūrėdavo, nes nebuvo tikras, ar aš teisingai į juos atsakysiu.

Kad ir sovietmečiu, bet esperanto kalba atvėrė galimybes plačiau pažinti pasaulį. Kaip sekėsi ta galimybe naudotis?

Iš tikrųjų, esperanto kalba man šiek tiek pravėrė pasaulį. Atsirado esperantiški žurnalai, pasirinkęs iš jų adresų, parašiau keletą laiškų ir gavęs atsakymus su keletu esperantininkų vėliau kurį laiką palaikiau ryšį, daugiausia keičiantis atvirukais ir trumpais laiškeliais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsirado galimybės tiesiogiai bendrauti esperanto kalba su užsienio šalių esperantininkais.

Po studijų esperanto kalba kažkaip pasitraukė į pašalį. Pradėjus dirbti universitete nebeliko ir laiko. Reikėjo iš naujo studijuoti kalbos dalykus, ruoštis aspirantūrai, nes rusų filologijos studijos pedagoginiam institute nebuvo labai fundamentalios. Antrą kartą grįžau prie esperanto jau daug vėliau. Tą grįžimą lėmė ne tiek esperantininko veiklos poreikis, kiek kalbininko interesai. Pagrindinės mano mokslinės veiklos sritys buvo gretinamoji semantika ir etnolingvistika, taigi ir esperanto kalba buvo įdomi būtent šiais požiūriais. Kokį pasaulio vaizdą sukuria esperanto kalba, kokią pasaulio sampratą ji atspindi, koks jos turinio (kalbos vienetų reikšmių) ryšys su kitomis kalbomis ir pan. Esu parašęs keletą straipsnių, skaitęs pranešimus konferencijose. 2009 metais už tai tapau Akademiko Aristės premijos už nuopelnus interlingvistikai laureatu, nors mano nuopelnai interlingvistikai yra daug mažesni nei kitų tos premijos laureatų interlingvistų.

1991 metais tapote Šiaulių universiteto rektoriumi, o nuo 1993 metų dar aktyviau įsitraukėte į esperantininkų veiklą – tapote Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoju. Kaip sekėsi suderinti karjerą ir veiklą esperantininkų sąjungoje?

Turiu pripažinti, kad esperantinėje veikloje dalyvavau labai minimaliai. Ne tiek dalyvavau, kiek domėjausi. Dalyvavau keliuose pasauliniuose esperanto kongresuose, esperanto renginiuose Lietuvoje, kai kuriuose skaičiau pranešimus. Bet tik tiek. Nesu vedęs ir esperanto kursų. Tiktai Universitete keletą semestrų turėjau interlingvistikos kursą germanų filologijos magistrantams, kartu su esperanto praktika. Bet tai jau kita publika – po kelių užsiėmimų magistrantės jau galėjo skaityti ir suprasti tekstą esperanto kalba. Nes išsilavinusiam žmogui, mokančiam bent porą Europos kalbų, esperanto lengva išmokti ir dėl jos logiškos struktūros, ir dėl europietiško pobūdžio. Juk galima sakyti, kad esperanto yra tam tikras Europos kalbų ir kultūrų bendras vardiklis ar vidurkis. Ne visai teisinga esperanto vadinti dirbtine kalba, ji yra not constructed, but extracted. Todėl ir jos tarptautiškumas tam tikra prasme yra ribotas ir negali būti absoliutus.

Kitos, ne tokios sėkmingos tarptautinės kalbos – volapiuko autorius skelbė šūkį Menade bal – püki bal „Vieningai žmonijai – vieninga kalba“, bet kadangi žmonija toli gražu ne vieninga, tai ir vieningos kalbos iš principo negali būti. Gali būti tik tarptautinė p a g a l b i n ė kalba, ir tokia šiuolaikiniam pasauliui labai reikalinga, o pretendenčių į šią poziciją buvo ir yra ne viena.

Šiuo metu pasaulyje kaip pagalbinė (antroji) vyrauja anglų kalba. Kai kinai miega, pasaulyje daugiausiai kalbama angliškai. Bet esperanto jau įrodė savo tinkamumą būti pagalbine tarptautinio bendravimo kalba. Daugeliui žmonių ji yra bene svarbiausia ryšio su pasauliu priemonė. Žinoma, Šekspyras ar Baironas esperantiškai skamba ne taip kaip angliškai, tačiau daugelyje bendravimo sričių, įskaitant ir mokslo sferą, esperanto visiškai atlieka kalbinio bendravimo funkciją. O jos ir anglų kalbos išmokimui sunaudojama energija yra nepalyginami dydžiai. Išmokti esperanto kiekvienas žmogus, ypač europietis, gali visai nesunkiai, o apie anglų kalba, kaip ir kitos natūralios tolimesnės kalbos, ne taip lengvai įveikiamos. Žinoma, tam tikrų pastangų reikia ir mokantis esperanto, negimtoji kalba neateina savaime. Esperanto kalbos atžvilgiu labai svarbus yra jos neutralumo aspektas, esperanto kalba niekam nėra gimtoji kalba, nors romanų, iš dalies ir germanų kalbų atstovams ji yra daug artimesnė, negu Azijos ar Afrikos tautų atstovams. Esperanto padėtų siekti faktiško lygiateisiškumo tarptautinių ryšių sferoje. Kodėl dabar visi turi mokytis anglų, kai anglakalbiai tuo metu studijuoja kitus mokslus?

Esate rusistas, be lietuvių, rusų, esperanto, kokiomis kalbomis dar galite susikalbėti?

Nesu poliglotas. Teko dirbti Lenkijoje, Čekijoje, tai tas kalbas išmokau. Man atrodo, kad nors kiek ilgiau gyvenant šalyje yra gėda neišmokti tos šalies kalbos. Vokiškai ar angliškai tenka daugiau skaityti, ne kalbėti. Be to, išmoktą kalbą reikia ir išlaikyti. Savo laiku turėjau įprotį reguliariai skaityti laikraščius: pusę metų lenkišką Życie Warszawy, kitą pusmetį prenumeruoju čekišką Mlada fronta, dar kitą – Berliner Zeitung. Tačiau, manau, kad kalbininkui dirbant universitete svarbiau yra ne mokėti kitas kalbas, o geriau jas pažinti, daugiau apie jas žinoti. Žinoma, tie dalykai susiję.

Ir pabaigai, kokia Jums gražiausia esperantiška frazė ir ką ji reiškia?

Kokios nors „gražiausios“ esperantiškos frazės neturiu. Kalbos žodžio ar frazės grožis iš esmės priklauso nuo jais reiškiamo turinio. O pagal skambumą, muzikalumą visa esperanto yra labai graži kalba, žinoma, mūsų, europietiškai, ausiai, nes kalbas paprastai vertiname lygindami su savo gimtąja ar kitomis gerai išmoktomis kalbomis. Kuo geriau moki kalbą, tuo ji atrodo gražesnė. Apskritai, kiekviena kalba, kuri tenkina ja kalbančios visuomenės (tautos) poreikius, yra ir graži, ir gera. Kiekviena kalba yra savitos pasaulio sampratos ir kultūros atspindys ir nusipelno vienodos pagarbos.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė
https://lt.wikipedia.org/ nuotr.