Vytautas Šilas: esperanto mano gyvenime

Pirmą kartą su esperanto kalba susidūriau būdamas jau, bene, 14 ar 15-os metų. Tuomet, atostogaudamas rausiausi savo senelio sodybos (Lukonių kaime, Subačiaus valsčius) klėtės palėpėje. Ten, tarp savo dėdės Antano Šilo (Lietuvos laisvė armijos partizanų vado – Kovo, žuvusio kovoje su NKVD) knygų, užtikau A. Klimo Esperanto kalbos vadovėlį. Pavarčiau jį ir pastebėjau, kad ši kalba yra gerokai logiškesnė, ir todėl žymiai lengvesnė negu vokiečių kalba, kurios tuomet nelabai noriai mokiausi mokykloje.

Apie esperanto tuomet nieko niekur nesigirdėjo ir man atrodė, kad tai yra projektas, kurio sumanytojui nebuvo lemta jį galutinai realizuoti. Esperanto kalbos vadovėlis liko gulėti palėpėje. Jį prisiminiau vėliau, perskaitęs du Antano Poškos kelionių įspūdžių tomus Nuo Baltijos iki Bengalijos. Pamačiau, kad esperanto prieškaryje buvo gana plačiai vartojama.

Pasakodamas apie ją savo draugams, apgailestavau, kad ji jau nebevartojama (taip man rodėsi), kad visiems išmokus ją nereikėtų gaišti laiką kalant „didžiųjų“ tautų kalbas.

1956 metų vasaros pabaigoje vienas mano draugas atnešė Maskvoje leidžiamą rusišką laikraštį Izvestija. Nedidelėje žinutėje buvo rašoma, kad 1955 m. UNESCO generalinė asamblėja pripažino esperanto kalbos vertę tautų bendravimui ir kad 1957 metais Maskvoje vyksiančiame Pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje įvyks esperantininkų renginiai. Valio, esperanto kalba gyvuoja! Nutariau pradėti jos mokytis. Deja, netrukus trejiems metams, tarsi rekrutas, buvau paimtas į sovietinę armiją.
Tarnaudamas trečiuosius metus (Karelijoje), užmezgiau korespondencinius ryšius su Maskvos jaunimo esperantininkų grupe Fajrero (Kibirkštis). Iš ten gavau senos esperantininkų spaudos, sužinojau esperantiškų naujienų (stengiausi rašyti tik esperantiškai, mano korespondentė Raisa pataisydavo kalbos klaidas).

Pasigaminęs esperantininko ženklelį – žalią žvaigždutę su raide „E“, vaikščiojau po dalinį ją įsisegęs. Greitai apie esperanto egzistavimą jau žinojo visas dalinys. Buvau iškviestas į štabą pokalbiui su dalinio vadu ir jo pavaduotoju politiniams reikalams (politruku). Vadas nepaneigiamai išrėžė: „Ar Jūs žinote, kas yra esperanto?! Esperanto yra vagių ir nusikaltėlių kalba! Ją išgalvojo Sovietų valstybės priešai!“ Vado pavaduotojas „politrukas“ Tumanovas (lietuviškai būtų Miglius) kalbėjo taikiau: „Ko Jūs gaištate veltui laiką, mokydamasis esperanto, juk yra kalba, kuria kalbėjo Leninas. Verta ją išmokti tobuliau.“

Aš nesumišau. Savo vadams pranešiau, kad apie esperanto labai pozityviai yra atsiliepęs Lunačarskis (bolševikų politinis veikėjas, švietimo komisaras, diplomatas, akademikas) ir pasiūliau jiems perskaityti Didžiosios sovietinės enciklopedijos (šventa knygą kiekvienam komunistui) straipsnį apie esperanto. Dar pridėjau, kad rusų kalba nebuvo vienintelė Lenino kalba. Jis gerai kalbėjo ir savo pirmtakų – Markso ir Engelso kalba. Tai gal pasimokykime vokiečių kalbos? Vadai buvo pasimetę. Kiek vėliau mane sutikęs „politrukas“ suglumęs iškošė: „Taip, esperanto yra taikos ir draugystės kalba, bet mes esame karo žmonės, mes turime ruoštis karui ir, jei reikės, mokysimės kalbų tų šalių, su kuriomis teks kariauti.“

1959 m. gruodį grįžau namo į Vilnių, o sausį, jau kaip tikras esperantininkas, apsilankiau Vilniaus esperantininkų ratelyje (neužilgo tapusiu klubu), kuriam vadovavo Vytautas Kalasauskas. Aktyviai reiškėsi Adomas Vaitilavičius, Markas Robinzonas, Benecionas Berinas. Mokiausi iš jų. Ėmiau dirbti paprastu darbininku Vilniaus televizijos mazgų gamykloje (vėliau: Radijo komponentų gamykla).

Atėjo vasara. Po kelių savaičių turėjo prasidėti 2-ji Pabaltijo Studentų ir jaunimo stovykla (vėliau žinoma kaip Baltijos esperanto dienų vardu). Kaip gauti atostogų, kad dalyvauti joje? Mano tiesioginis viršininkas rusas tam neprieštaravo. Tačiau pagal to meto įstatymus atostogų galėjau gauti tik išdirbęs metus. Reikėjo eiti pas gamyklos kadrų skyriaus viršininką, kuris turėjo priimti verdiktą. Tai buvo senas prieškario palėpininkas komunistas, berods, Karaliūnas. Žmogus mažaraštis, tik partinio išsilavinimo. Aiškinu jam: „Netrukus Estijoje vyks esperanto stovykla (sąmoningai nevartoju žodžio „esperantinkų“). Man reikia joje dalyvauti. Mano viršininkas neprieštarauja, kad gaučiau atostogas“. Kadrų skyriaus viršininkas nustemba: „Jūs esate aspirantas!“ Aš tęsiu: „Stovykla vyks Tartų universiteto bazėje“. Palėpininkas apsisprendžia: „Jūs toks jaunas, o jau aspirantas! Vykite, būtinai vykite!“ Taip aš pirmą kartą patekau į esperantininkų renginį.

Truko jis dešimt dienų. Kalbama buvo tik esperantiškai. Gavau užduotį surengti meninę programą. Koncerte dalyvavo visi, kas gebėjo dainuoti, muzikuoti, deklamuoti.

Didelį įspūdį darė tai, kad su įvairiataučiais dalyviais (ir su rusais!) galima buvo puikiai susikalbėti be valdžios peršamos rusų kalbos. Grįžau namo kaip tašytas esperantininkas: dvi naktis iš eilės sapnavau tik esperantiškai.
Kitais metais tokia stovykla vyko Lietuvoje, Molėtuose. Čia įvyko jau du saviveikliniai koncertiniai vakarai – vienas lietuvių esperantininkų (stovyklos šeimininkų), kitas – svečių. Jos metu vyko ir mano stojamieji egzaminai į Vilniaus universitetą (į Fizikos-Matematikos fakultetą). Nors ir važinėdamas pirmyn-atgal Vilnius-Molėtai, išverčiau lietuvių koncertui populiariąją dainą Ėjo senis lauko arti. Tai buvo mano pirmasis lietuviškos dainos vertimas. Verčiau ne tik koncertams ar plokštelių įrašams (esperantiškai įdainavo Virgilijus Noreika, Nijolė Ščiukaitė, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Aleksas Lemanas, Dalia Kubiliūtė, Violeta Rakauskaitė, Feliksas Bajoras).

Daugiausia verčiau (ar kūriau originalius tekstus) esperantininkų dainai kartu. Dainavimas kartu buria dainuojančius, tik reikia, kad kas pradėtų. Teko pasimokyti akompanuoti gitara. Iki šios dienos esu išvertęs per 20 lietuvių liaudies dainų ir per 30 lietuvių kompozitorių (13 autorių) dainų (kai kurios pateko ir į esperantiškus dainynus). Tarp pataruoju laikmečiu išverstų dainų – Kernagio Baltas paukštis, Gurskytės Rudens naktis sustojo, Ditkovskio Aš mylėjau tave tau nežinant, romansas Aš be tavęs, kaip medis be šaknų.

1961 m. liepos 11 d. prieš pat Molėtų stovyklą, įsteigiau Vilniaus jaunimo esperantininkų klubą Juneco (Jaunystė) su keliais nariais. Jų reikėjo daugiau ir tam turėjo pasitarnauti kalbos kursai. Per savo esperantišką „karjerą“ esu vedęs nemaža esperanto kalbos kursų (kiek, nesu skaičiavęs). Pirmieji nelabai sėkmingi bandymai buvo dar tarnaujant armijoje ir vos pradėjus dirbti gamykloje.

Gana sėkmingi buvo kursai, kuriuos vedžiau Vilniaus universitete, Vilniaus pedagoginiame institute (faktiškai, fakultatyvai) ir Respublikiniuose profsąjungų rūmuose. Kai kurie iš baigusiųjų tapo aktyviais Juneco klubo. Man įsiminė bandymas suorganizuoti esperanto kalbos kursus filologams (juos vedžiau ne aš) Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Reikėjo kaip nors apeiti kalbotyros dėstytoją docentą R. Mironą, tuomet buvusį komunistų partijos sekretoriumi šiame fakultete. Tai buvo užsispyręs esperanto kalbos priešininkas. Įveikiau jį gana paprastai. Pakabinau fakultete skelbimą apie kursus (pasiskyręs jiems laisvą auditoriją). Skelbimo kampe ranka užrašiau „Skelbti“ ir pasirašiau. Pasakojo man, kad Mirono kolegos klausė jo, ar jis matęs skelbimą. Sakė: „mačiau“. Klausė dar: „Tai kodėl nenuimate?“. Teisinosi: „Negaliu – yra rezoliucija!“. To dar buvo maža. Pakviečiau (telefonu) Mironą ateiti į fakultete organizuojamą diskusiją. Pilnutėlėje auditorijoje ją vedė mano pristatytas anglistas esperantininkas Stasys Sabalis, o kalbotyros žinovas diskutuoti neatėjo…

2005 metais pagal savo kursų užrašus išleidau esperanto kalbos 25 pamokų vadovėlį Lernu Esperanton. Tarptautinės kalbos vadovėlis. Dar anksčiau buvau išleidęs (nelegaliai) esperanto kalbos vadovėlį radijo mėgėjams rusų kalba A вы говорите на эсперанто? 11 уроков для радиолюбителей (Ar jūs kalbate esperantiškai? 11 pamokų radijo mėgėjams“, 1977).

1967 m. su „Juneco“ suorganizavau Sovietų sąjungos jaunimo esperantininkų stovyklą (esperantiška santrupa SEJT) netoli Kaltinėnų, prie Žeimenio ežero.

1974 metų vasarą tokioje stovykloje (SEJT-16), prie Kinešmos miestelio (Ivanovo rajonas), ant Volgos upės kranto susipažinau su savo būsima žmona Tatjana – jauna esperantininke iš Ufos miesto. Ji atėjo į mano vestą pokalbių ratelį. 1976 m. gegužės mėnesį susituokėme. Kolegos esperantininkai (Gaidamavičiai, Banaičiai, Oškiniai, Valos ir kt.) surengė mums esperantiškas vestuves Vilnojos ežero saloje, prie Sudervės. Tuomet dar gyva buvo žmonos senelė Antanina, kilusi iš Balstogės (dabar Lenkija) apylinkių. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, ji be dokumentų atsidūrė Baškirijoje. Ten ištekėjo. Ryšių su galimai gyvais giminėmis Lenkijoje neteko. Apie 1977 metus ėmiausi jų ieškoti. Senelė prisiminė savo mamos mergautinę pavardę ir gimtojo kaimo vardą – Lažnicko. Pagelbėjo esperantininkai. Mano pažįstamas lenkų esperantininkas Andžejus Gžembovskis Tatjanai parengė iškvietimą (toks buvo reikalingas, kad žmona galėtų gauti valdžios leidimą atvažiuoti į Lenkiją) ir nuvežė ją į Lažnickos kaimą. Sustojo jie tiesiai prie prosenelių namo! Bandžiau surengti senelės Antaninos išvyką į Lenkiją. Po to, kai Ufos valdininkai trejus metus iš eilės atsisakė duoti jai leidimą apsilankyti Lenkijoje (joje prasidėjo Solidarumo judėjimas), leidimą išgavome per Rusijos Aukščiausiąją tarybą. Taip 1983 m. Antaninos broliui Antonui, dar prieš savo mirtį, su sūnumi (taip pat Antonui) pavyko nuskristi į Ufą ir pasimatyti su seserimi. Taigi padėjus esperantininkams, po daugiau kaip 80 metų, karo ir revoliucijos išskirti brolis ir sesuo susitiko!

Šiandien Lietuvoje mane daug kas žino ne kaip esperantininką, bet kaip Mažosios Lietuvos žinovą (Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininką). Atsitiko taip. Pusiau nelegaliai veikusi esperantininkų sąjunga Sovietų Sąjungos esperantininkų jaunimo judėjimas (SEJM), kurios valdyboje man nuo 1966 metų teko dirbti, 1979 m. pavasarį buvo likviduota. Jos nariams buvo pasiūlyta pereiti į valdžios pilnai kontroliuojamą Sovietinių esperantininkų asociaciją. Aš pasitraukiau iš esperantininkų veiklos. Mano bendradarbių iš Ypatingojo konstravimo biuro prašymu tais metais jiems suorganizavau kelionę po Mažosios Lietuvos Karaliaučiaus kraštą. Kadangi, kaip išaiškėjo, labai stigo informacijos apie lietuvišką Karaliaučiaus krašto praeitį ir kelionių vadovų po jį, ėmiau kaupti ir sukaupiau nemažai medžiagos apie Mažąją Lietuvą. 1981 m. nelegaliai išleidau pirmąjį Vadovą po Mažąją Lietuvą (1982 ir 1983 m papildytus), pasirašęs savo vardu ir pavarde. Tuomet dar buvau žinomas kaip entuziastingas esperantininkas ir buvo manoma, kad Vadovo autorius yra kažkas kitas, pasirašęs slapyvardžiu Vytautas Šilas. Prie aktyvesnės esperantiškos veiklos grįžau tik 2006 metais, ėmęs redaguoti dvimėnesinį Lietuvos esperantininkų sąjungos žurnalą Litova Stelo (Lietuvos žvaigždė).

Ar dar kaip nors dalyvavau Lietuvos esperantininkų sąjungos (LES) veikloje? Taip! Su pranešimais ar paskaitomis dalyvavau daugelyje XXI amžiuje surengtų kultūros renginių Baltijos esperanto dienos (BET) ir Zamenhofo dienos (paprastai – apie iškilius praeityje Lietuvos esperantininkus). Ar esperanto yra man pomėgis? Vargu! Greičiau įsipareigojimas kažką nuveikti, supratus, kad tai kalba, kuri gina tavo kalbą nuo „didžiųjų“ kalbų invazijos.

Gražiausia frazė esperanto kalba? Sunkus pasirinkimas… Manyčiau, neblogai skamba mano gyvenimo nuostata: „Estu mezuro en laboro kaj plezuro!“ (saikas darbe ir malonumuose).

Vytautas Šilas

Panašūs straipsniai"
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rimas-suopis-kalba-reikia-itraukti-i-savo-gyvenima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/paulina-danute-vidrinskiene-taip-iklimpau-i-esperanto-kalba-kad-ji-tapo-svarbia-mano-gyvenimo-dalimi

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-vaitkevicius-po-zaliaja-esperanto-veliava-pasaulis-kada-nors-bus-laimingas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sigita-stasiunaite-esperanto-yra-daugiau-negu-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-medeiso-turejau-tiksla-%E2%80%93-keliauti-ir-tai-man-pavyko
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/olga-strojeva-su-esperanto-uz-taika-ir-draugyste
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/angele-straleckiene-esu-tikra-kad-ateis-toks-laikas-kai-visas-pasaulis-tures-viena-bendra-kalba

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/julija-grigenaite-esperanto-kalba-i-mano-gyvenima-inese-daug-spalvu

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laimundas-abromas-esperanto-virusas-pagavo-mane-visam-gyvenimui