Jūratė Sofija Laučiūtė: kalbos tyrinėjimai atskleidžia mūsų istorijos šaknis

Kalbiname Lietuvos kalbininkę, baltų ir slavų santykių, etnogenezės tyrinėtoją, humanitarinių mokslų daktarę Jūratę Sofiją Laučiūtę tyrinėja baltų ir slavų santykius ir etnogenezę. Jos ryškiausi darbai – „Slavų kalbų baltizmų žodynas“, „Lietuvių kalbos žemaičių tarmės daiktavardžių kirčiavimo ypatybės“, „Peterburgas Lietuvos mokslo ir literatūros istorijoje.“

Gerbiama Jūrate, esate lituanistė, kurį laiką dirbote Lietuvių kalbos institute, Vilniaus universitete, iš kur išvykote į Sankt Peterburgą. Kodėl pasirinkote aspirantūros studijas už Lietuvos ribų?

Taip, matyt, žvaigždės lėmė… Mudvi su kurso drauge Audrone Žiurlyte (vėliau Jakuliene, dar vėliau – Kaukiene) nuo trečio studijų kurso Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultete mokėmės pagal individualų planą, buvome tikslingai ruošiamos tolesnei mokslinei karjerai lietuvių kalbos, o ne literatūros srityje. Mums buvo žadama aspirantūra iškart baigus universitetą. Bet kol baigėme, buvo paskelbtas įsakas, kad į aspirantūrą galima stoti, prieš tai dvejus metus atidirbus „pagal specialybę“. Audronė išvyko pas vyrą į Dubingius mokyti aplenkėjusių vietos gyventojų vaikų lietuvių kalbos, o aš pasiblaškiau.

Iš pradžių keletą mėnesių dirbau Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute Dialektologijos sektoriuje, bet dėl nesutarimų su sektoriaus vadove Grinaveckiene grįžau atgal į Universitetą, į Filosofijos katedrą. Ten laukė galimo aspiranto studijuoti logiką, bet po pusmečio katedroje pradėjo dirbti rimtą darbo patirtį ir aibę žinių turintis logikos specialistas Romanas Plečkaitis, tai kitos „logikės“ artimiausiu metu poreikio nebeliko.
Katedros vedėjas, charizmatiškasis Eugenijus Meškauskas įkalbinėjo mane stoti į dialektinio (gal dar ir istorinio?) materializmo aspirantūrą, bet tokių viražų net ir mano pokyčiams draugiška natūra nebepakėlė. Tai aš patyliukais, pasinaudodama tuo, kad mano pirmasis vyras studijavo filosofiją Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) universiteto aspirantūroje, įstojau į aspirantūrą prie Bendrosios kalbotyros katedros irgi Leningrado (tuomet dar ir Ždanovo vardo) universitete. Tokia jau ta vingiuota kelio į Sankt Peterburgą istorija…

Apie trisdešimt metų dirbote Rusijos mokslų akademijos Kalbotyros instituto Sankt Peterburgo filiale. Papasakokite plačiau apie savo darbus ir kuo jie svarbūs lituanistikai?

Svarbiausias mano darbas ne tik lituanistikai, bet ir visai baltistikai, ir net baltų-slavų santykių problematikai – mano mokslinis darbas kandidato laipsniui gauti „Leksiniai baltizmai slavų kalbose“. Vėliau, 1982 m. tas darbas buvo išspausdintas jau kaip žodynas „Slovar‘ leksičeskich baltizmov v slavianskich jazykach“. Tai buvo savotiškas perversmas baltų ir slavų leksikos tyrinėjimuose, nes iki tol buvo manoma, kad skolinimasis vyko praktiškai viena kryptimi, iš slavų į baltų kalbas. O atvirkštinė kryptis buvo laikoma lyg ir koks istorinis nesusipratimas ar reta išimtis. Buvo paskelbta keletas straipsnių, kuriuose būdavo nurodomi keli lietuvių kalbos žodžiai, paskolinti į rusų, rečiau – baltarusių, lenkų kalbas, buvo keletas nuorodų etimologiniuose rusų ir lietuvių kalbos žodynuose, bet darbo, kuriame būtų surinkta ir susisteminta, jei ne visa, tai nors maksimaliai aprėpta leksika, paskolinta iš baltų kalbų į slavų kalbas, nebuvo. Taigi šita prasme mano darbas buvo ir novatoriškas, ir reikšmingas, nes suradau (ir pamėginau pagrįsti) ne vieną šimtą iki tol nepastebėtų baltizmų.

Na, o vėliau tęsiau tyrinėjimus baltų ir slavų leksikos srityje, parašiau monografiją apie žemaičių tarmės kirčiavimo ypatumus (darbas liko rankraštyje, deponuotas instituto bibliotekoje); Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos moksliniuose žurnaluose bei teminiuose leidiniuose skelbiau darbus apie baltų ir slavų kalbų etnogenezę, dėl to teko gilintis ir į archeologiją, ir į antropologiją. Buvo labai įdomu. Svarbiausia – įsitikinau ir sugebėjau įtikinti keletą tuo metų didžiausių mokslinių autoritetų, jog vadinamoji „baltų-slavų prokalbė“, kažkokia, neva, tarpinė kalba, egzistavusi tarp bendros indoeuropiečių prokalbės, iš kurios išsirutuliojo dauguma Europos kalbų, plius hindi ir persų kalba Azijoje, ir tarp to laiko, kai jau susiformavo savarankiškos, atskiros slavų ir baltų kalbos, yra fikcija.
Beje, vienas karščiausių tos hipotezės šalininkų buvo mano antrasis vyras, Peterburgo universiteto profesorius, indoeuropeistas ir klasikinės filologijos specialistas Jurijus Otkupščikovas. Tai mudu daug naktų „turiningai“ praleidome, ginčydamiesi dėl to, kokios prigimties galėjo būti ir kaip paaiškinti daug tikrai įdomių, išskirtinių bendrumų tarp baltų ir slavų kalbų, kurių neturi kitos indoeuropiečių šeimos kalbos.

Dirbdama Sankt Peterburge, dar parašiau studiją „Peterburgas lietuvių kultūros ir mokslo istorijoje“, kuri buvo išspausdinta jau Lietuvoje, lietuvių kalba 2002 m. Knygoje aprėptas lietuvių diasporos, jos iškilesnių asmenybių gyvenimas Rusijos imperijos sostinėje ir jų indėlis į Lietuvos kultūrinį-mokslinį gyvenimą. Tiesa, tai nepilna apžvalga, nes sustojau ties 1905 metais. Mat, po tų metų revoliucijos, kai caro režimas kiek atleido varžtus, į Peterburgą lietuviai ėmė plūste plūsti, todėl laikotarpis nuo 1905 m. iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo 1918 m. nusipelno atskiros apžvalgos.

Tai baltų ir slavų santykių tyrinėjimai per kalbą atskleidžia ir lituanistikai svarbių istorijos faktų?

Mėgindama spręsti etnogenezės problemas, supratau, kad vien bendrinių žodžių kilmės analizės nepakanka, reikia tyrimą plėsti ir į onomastiką – vietovių vardus, pirmiausia, vandenvardžius. Čia turėjau gerus pirmtakus ir mokytojus. Be savo vyro, geriausiu žodžiu norėčiau paminėti maskvietį lingvistą, nuoširdų Lietuvos bičiulį Vladimirą Toporovą bei peterburgietį istoriką ir archeologą Vasilijų Sedovą. Jie karščiausiai skatino mano tyrinėjimus ir, ko gero, aukščiausiai vertino pasiektus rezultatus. O svarbiausias rezultatas – toli į rytus, kur kas toliau už Maskvos, Okos baseinu iki pat jos žiočių buvo pastūmėta ribos teritorijos, kurioje gyveno senosios baltų gentys, apgyvendintos prieš ten pasirodant slavų gentims. Pabrėžiu – senosios baltų gentys, pradedant seniausiomis (gal iš I–II, gal net iš III tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą), kurių šiandien ir pavadinimų nežinome, iki II Kristaus eros tūkstantmečio pradžios ir vidurio.

Iš tų, kiek vėlesnių laikų yra išlikęs Pamaskvės galindų (rus. goljad‘) pavadinimas, bet, sprendžiant iš fonetikos ir kai kurių žodžių, rekonstruotų iš vandenvardžių, po Rusijos europinę dalį pavaikštinėjo ir savo pėdsakus paliko daug daugiau baltų genčių, tarp kurių būta lietuvių, latvių/latgalių, bei genčių, artimų seniesiems prūsams. Beje, apie tai skaičiau pranešimą 2019 m. rudenį Vilniuje, onomastikai skirtoje konferencijoje Lietuvių kalbos institute.

Grįžkime prie žodžių skolinimosi. Su kuo tas skolinimasis daugiausia susijęs?

Mokslo pasaulyje nereta nuomonė, kad ant žemesnės kultūros pakopos stovinti gentis/tauta skolinasi civilizacijos naujoves kartu su pavadinimais iš aukštesnės kultūros genties/tautos. Visi žinome, jog, pavyzdžiui, daug krikščionybės, kaip ir daržininkystės terminų lietuvių kalba pasiskolino iš lenkų ar baltarusių kalbų, daug technikos terminų – iš vokiečių kalbos (jų daugiau latvių, žemaičių kalbose, nebekalbant apie senąją prūsų kalbą). Ir tai davė pagrindą lenkų leksikologui Aleksandrui Briukneriui XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje gana arogantiškai atsiliepti apie galimybę slavams skolintis iš baltų, nes, atseit, „visiems žinoma“, jog niekada aukštesnės kultūros tauta nesiskolina iš tautos, stovinčios žemiau už ją kultūros atžvilgiu. Netgi mūsų laikais, XX a. antroje pusėje žymus Maskvos slavistas, leksikologas Olegas Trubačiovas monografijoje apie amatų terminologiją tokiais pat „argumentais“ neigė galimybę slavų kalbose aptikti gausesnių skolinių iš baltų. Dėl to su juo aštriai (ir pagrįstai) polemizavo J. Otkupščikovas, įrodęs keleto rusų kalbos amatų terminų (netgi paties žodžio remeslo „amatas“ ) baltišką kilmę.

Jau pats kalbėjimas apie „žemesnį“ ar „aukštesnį“ kultūros lygį yra nekorektiškas ir nemoksliškas. Kita vertus, net jei sąlyginai priimtume tokį lyginimą, kultūra ir jos pobūdis, „lygis“ yra neatsiejami nuo konkretaus chronologinio periodo, kuris turi jam būdingas klimatines ypatybes, ir vien jam būdingus istorinius (politinius), kultūrinius įvykius, reiškinius. Pavyzdžiui, pastebėta, jog masinis skolinimasis iš slavų kalbų į baltų kalbas susijęs su slavų ekspansija į baltų žemes ir ypač su krikščionybės priėmimu bei unija su Lenkija. Bet juk buvo laikas, pavyzdžiui, ankstyvaisiais geležies amžiais, I tūkstantmetyje prieš Kristų – I Kristaus eros tūkstantmetyje, kai slavų genčių balso Europoje dar nebuvo girdėti ar buvo vos-vos girdimas, o baltų gentys prekiavo gintaru su Viduržemio jūros baseino tautomis, kūrė savo itin aukštą žemdirbių, gyvulių augintojų kultūrą, statėsi antžeminius medinius namus, kurie žeminėse ir pusiau žeminėse gyvenusiems slavams (beje, nereikėtų čia įžiūrėti kažkokio slavų „atsilikimo“, o tik priklausomybę nuo gamtinių-klimatinių sąlygų: buvo laikas, kai slavų genčių dauguma gyveno piečiau, nei baltai, stepėse, miškastepėse, kuriose buvo mažai medžių, tad jiems patogiau buvo raustis į žemę) atrodė lyg technikos stebuklas. Dar ir šiandien ne tik baltarusių, bet ir ukrainiečių tarmėse galima aptikti nemažai su medžio apdirbimu ir namų statyba susijusių terminų, paskolintų iš lietuvių kalbos. Tai reiškia, kad buvo laikas, kai vidurio ir šiaurės Europoje į rytus nuo Baltijos „madas diktavo“ baltų gentys, palikusios nemažai pėdsakų ne tik rytų slavų, bet ir vakarų ugrofinų (suomių, estų..) kalbose. Tik skirtingai, nei slavų mokslininkai, suomių kalbų tyrinėtojai turtingą baltiškųjų skolinių sluoksnį aptiko jau gana seniai ir tebetiria jį ramiai, be jokių „etnopolitinių“ ambicijų.

Beje, jau daug metų gyvenate Lietuvoje, aktyviai dalyvaujate tiek politiniame, tiek visuomeniniame šalies gyvenime, ką manote apie dabartinį lietuvių kalbos prestižą? Ar būtina jį auginti, jei taip, kaip?

Lietuvių kalbos prestižas, deja, yra labai smukęs, ir šito niekaip negalima priskirti sovietiniam palikimui. Lietuvių kalba iš valstybės gyvenimo buvo pradėta guiti labai seniai, kai LDK kunigaikštis Jogaila už karūną atidavė didelę dalį Lietuvos valstybės žemių, o senąjį lietuvių-baltų tikėjimą pakeitė į katalikybę. Pastarajame pokytyje nebūtų nieko blogo, jei katalikybė apkrikštytoms tautoms, be religijos, būtų atnešusi ir kultūrą jų gimtąja kalba, kaip tai padarė protestantiškoji Bažnyčia, pradėjusi nuo Biblijos vertimo į gimtąsias kalbas. Nepakėlė lietuvių kalbos prestižo nei buvimas Rusijos imperijos sudėtyje, nei 50 metų sovietų okupacijos. Tiesa, lietuvių kalbos vartojimas sovietų laikais buvo nepalyginamai platesnis, aukštesnio lygio, nei caro laikais, bet dėl to turime būti dėkingi ne Stalinui su Brežnevu, bet 1918 m. Vasario 16-sios Akto Lietuvos valstybei ir, žinoma, lietuvių kalbos patriotams, nuo M. Mažvydo ir M. Daukšos, nuo S. Daukanto, M. Valančiaus ir knygnešių, iki neužgesinamai rusenusiai pasipriešinimo nulietuvinimui dvasiai sibiruose bei pogrindyje leistai katalikiškajai spaudai – jau sovietmečiu.
O šiandien?… Geriausia padėtį apibūdina trumpas Erlicko aforizmas: „Rusenome, rusenome, o dabar baigiame suanglėti“. Anglų kalba brukama pro visur ir per visur. Ir jei vidurinioji ir vyresnioji karta dar sugeba kritiškai vertinti tą „anglėjimo“ procesą, mėgina kažkaip jam atsispirti, tai jaunoji karta pasidavė anglų kalbos žavesiui, paskanintam primityviai suvokiamu „tarptautiniu prestižu“. Ausį rėžia darkoma lietuviškų žodžių fonetika, beveik nebeskiriami ilgieji ir trumpieji balsiai bei skiemenys, daugybė kirčiavimo klaidų, o nemaloniausias ausiai yra manieringas „kniaukimas“, mėgdžiojant amerikietiškąją tartį, kuo ypač pasižymi jaunų panelių šneka. Ta proga pacituosiu Algimantą Rusteiką: „Dabar plinta nebe žodeliai, bet maivymosi stiliukai, kaip ir mandrakalbės. Mytiūčių ir lygių galimybių epochoje jas kuria taakiaas praatyngaas jaunaas maaterys. Pasakykit tai rujojančios katės kniaukimu ir suprasit. Arba įsivaizduokit Beatą Tyškevič, kuriai negėda men-struaati.

Tai ne žodeliai, o ištisas čiulbėsenos žanras. Kas antras žodis baigiasi klaustuku. Ne kalbama, o dainuojama, vartant akis, nes taip labaai seeksy – cha cha cha cha. Kiekvienas žodis turi atskirą gaidą visos gamos diapazone.“

Tautos poetu vadintas Justinas Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų“ geidavo, kad kiekvienas mokyklą baigiantis moksleivis atmintinai mokėtų garsiąją M. Daukšos „Postilės“ prakalbą – didingą odę lietuvių kalbai. Kur jau ten! Greitai, „tobulinant‘ lietuvių kalbos ir literatūros programas, mūsų moksleiviai nebežinos ne tik Daukšos, bet ir paties poeto Justino Marcinkevičiaus, kurio kūryba, trykštanti meile Lietuvai ir lietuvių kalbai, į Sąjūdį sukvietė tokią daugybę Lietuvos, kad jos užteko laisvei ir nepriklausomybei atkovoti. Tad apie kokį prestižą kalbėsime ateityje? Bijau, kad ilgainiui neteksime ir lietuvių kalbos, ir lietuvių literatūros, ir, pagaliau, lietuvių kultūros. Jos jau dabar keičiamos į „Lietuvos literatūrą‘, „Lietuvos kultūrą“, pagal modelį „Lietuvos istorija“. O juk tai skirtingi dalykai, ir jų negalima „šukuoti“ pagal tą patį modelį….

Tarp Jūsų darbų yra ir žemaičių tarmės daiktavardžių kirčiavimo ypatumai. Tad gal nelabai gerai, kad žemaičiai ėmėme ir pražioplinome galimybę tapti bendrinės lietuvių kalbos pamatu, su savo kai kurių žodžių, kaip vėinioulėka, tarimu ir kirčiavimu didelei Lietuvos gyventojų daliai būtume sudarę grėsmę taip ir neišmokti taisyklingai kalbėti bendrine kalba?

Sakote, žemaičiai pražioplinome? Aš manyčiau, kad tai istorija persigalvojo ir atėmė iš mūsų tą šansą. Suvalkiečiai geriau pasinaudojo pasikeitusiomis ekonominėmis sąlygomis. Beje, nereikėtų užmiršti, kad bendrinę kalbą pradėjo kurti žemaičiai, pradedant Martynu Mažvydu, kuris rašė taip, kad suprastų ne tik žemaičiai, bet ir lietuviai.

Daugiau samprotauti ta tema nenorėčiau, nes iki kaulų smegenų esu kalbos istorikė, mano širdžiai brangesnės tos kalbos ypatybės, kurios atspindi gilesnę senovę, senesnę tradiciją, o daugumai tie dalykai nėra jokia vertybė. Todėl tik tyliai, bendraminčių žemaičių būrelyje apverkiu iš bendrinės kalbos išstumtą veiksmažodžių ir daiktavardžių dviskaitą, kuri net iki šiol žemaičiuose tebegyvuoja. Niekaip negaliu priprasti prie dviskiemenių būdvardžių kirčiavimo pirmame skiemenyje vienaskaitos naudininke „gErai „, grAžiai“ vietoj žemaitiškojo „gerAi“, „gražiAi“. Mes, žemaičiai, tą naudininko formą nuo prieveiksmių iki šiol tebeskiriame ne kirčio vieta, o priegaide (geraI, gražiaI), ir tai žymiai senesnė ypatybė nei skirtumas pagal kirčio vietą žodyje. Bet ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia, kad būtų ir ilgai mūsų visų džiaugsmui gyvuotų Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta su gražiausia, seniausių tradicijų turtinga lietuvių kalba.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

admin

2020-05-08

Comments (1)

Milda Ona Daukšienė parašė:

2023-05-06 4:27 am

Labai geras interviu. Jį skaitant, susidėlioja į vietas paskirų žinių nuotrupos, ryškėja bendros baltų ir slavų tautų sąveikos galimybės ir negalimybės 🙂 Šitą publikaciją verta perskaityti daugumai protingų jaunų žmonių ir ne tik speialistams. O kadangi Autorė išryškėja kaip labai įdomi asmenybė, bus smalsu pasidomėti ir jos autoriniais straipsniais. AČIŪ!

Atsakyti

Jūratė Sofija Laučiūtė: kalbos tyrinėjimai atskleidžia mūsų istorijos šaknis

admin

Leave a Reply Cancel reply

Susiję straipsniai:

Aktualijos

Mintys

Renginiai

Įvairenybės

Konkursai

Nespalvotoje kronikoje įamžintų Vytauto V. Stanionio fotografijų parodos atidarymas

Į Lietuvos Kalėdų sostinę Surdegį atgabenta Kalėdų eglė

Fotografijos muziejaus renginių ciklas „Naujos pažintys su senais pažįstamais“