Kaip parvilioti paklydusį katiną

Mišelį man iš Vilniaus ,,padaboti“ atvežė – dukra Urtė ir jos vyras Edas. (Jaunavedžiai išvyko į povestuvinę kelionę).

Mišelis tada buvo dar jaunas, gal vienerių metų, katinėlis – gražuolis Mėlynosios katės vaikas. Augintas bute, mylimas ir lepinamas savo šeimininko Edo pūstauodegis Mišelis nieko nepripažino ir slėpėsi kambaryje, antrame namo aukšte, giliai palovyje. Kad jis gyvas ir sveikas, išduodavo po nakties tuščias dubenėlis ir ,,dovanėlė“ tualete. Po kelių dienų, supratęs, kad jam niekas blogo nelinki ir neketina jo skriausti, įnamis atsargiai ėmė smalsauti: iškišęs galvytę iš po lovos, stebėjo , kaip aš į jo dubenėlį beriu maistą, tvarkau tualetą. Pagaliau Mišeliukas, kviečiamas vardu, nedrąsiai prisiartindavo prie naujosios šeimininkės ir davėsi glostomas.

Atėjo laikas Mišelį ,,socializuoti“. Atidariau duris į laiptinę. Katinas, atsargiai tykindamas, dairėsi po naujas erdves. Pagaliau atsivėrė durys į kiemą. Naujokas jau išbėgdavo pauostyti ir paragauti šviežios žolytės, bet, išsigandęs nematyto padaro – juodo mažo šunyčio Šorčio, nerdavo atgal į savo slėptuvę. Po savaitės jie tapo draugais ir ramiai stebėjo vienas kitą ar taikiai gainiojosi po veją.

Mišelis pradrįso: lakstė laiptinėje, nardė į kiemą, viliodamas ir erzindamas Šortį. Abu laimingi šėlo kiemo pievutėje. Bet vieną pavakarę prapuolė Mišelis. Artėjo grėsmingi lietaus debesys. Vasaros liūtis pliaupė visą naktį. Ką pasakys grįžę iš turnė katinėlio šeimininkai? Aplaksčiau visą rajoną, šaukdama Mišelį, iškabinėjau ant stulpų graudingus išsamius skelbimus apie dingusį gražuolį – jokios žinios…
Paieškas tęsiau kelias dienas. Jau atrodė, kad katinėlis nebeatsiras. Staiga man šovė išganinga mintis: ,,Gal lietus nuplovė Mišelio pėdsakus, ir vargšelis neranda kelio į naujuosius savo namus?“ Pasėmiau katino panaudoto kraigo, pabarsčiau prie kiemo vartelių, o laiptinės duris nakčiai palikau šiek tiek (kad tik pralįstų katinas) praviras, ir būdrauju… Netikėtai vidurnaktį laiptinėje pasigirdo gailus ,,miau, miau, miau“. Puoliau uždaryti laiptinės duris. ,,Ačiū Dievui, Mišelis grįžo!“ Paklydėlis godžiai kramsnojo ,,KITEKAT“, lakė vandenį ir pasisotinęs, laimingai murkdamas, sukosi apie mano kojas.

Taip baigėsi Mišelio ,,socializacijos“ laikas. Mes susidraugavome visam gyvenimui – gražuolis pilkis liko mano namuose. Kaip praganiau ir kaip parviliojau paklydusį katiną, Edui papasakojau tik dabar. Gal kam pravers mano išbandyta praktika?..

Vytė Bitė