Povilas Balčiūnas: miškas man tarsi antrieji namai

„Miškas ir reiškia gyvenimą. Juk tai ir grožis, ir grynas oras, ir poilsis, ir ekonominė nauda, – sako Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktorius Povilas Balčiūnas. – Gimiau ir augau Pasvalio rajone. Miškas nuo mūsų buvo ne per toliausiai. Kol buvau mažas, į mišką eidavau kartu su tėvais. Tai grybauti, tai uogauti. Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, miško keliu eidavau iki autobuso.  Įdomūs prisiminimai išlikę. Nežinau, kodėl, bet tą atkarpą visada norėdavau labai greitai praeiti, netgi prabėgti.“

Įsikalbėjus apie vaikystės miškus, Povilas Balčiūnas prisimena jo vaikystės pavasario gardumyną – miške augančius kiškio kopūstus. „Kartais labai jų norėdavosi, tad nubėgi į mišką, greitai greitai jų pasiskini ir neri atgal, –  prisimena pašnekovas. – O seneliai dar arčiau miško gyveno. Kažkada tai buvo jų miškas. Labai nesiafišavo, bet ir nepamiršdavo. Tame miške buvo dviem eilėm susodinti berželiai, tarp jų dar kažkokie medžiai augo, ir ten augdavo grybai. Tiesiog už senelio tvarto tos medžių eilės prasidėjo. Tad ryte atsikeli ir leki, dar rasa jaučiasi, o kiek džiaugsmo, kai kokį raudonikį surandi. Ir baimės lyg nebūta.“

Iš vaikystės atkeliavę beržai nėra Povilo Balčiūno mėgstamiausias medis. Žinoma, kas gi nesigrožį rudenėjant baržų svyruonėlių gelsvėjančiomis kasomis, tačiau kiekvienas medis tam tikru metų laiku gražus. „Kaip vasarą nepastebėti nepakartojamą kvapą skleidžiančios liepos? Kas gali būti gražiau už pušį ir eglę žiemą?  Kaip neatkreipti dėmesio į lauko viduryje ar miške augantį ąžuolą? Tų dalykų neįmanoma nepamatyti ir nepajausti.  O rudenėjantis klevas?“– medžių žavesiui neabejingas pašnekovas ir priduria, kad dabar jis labai dažnai nueina į mišką, nes miškas tapo jo mėgstamiausia poilsio vieta.  

„Miškas man – tarsi antrieji namai. Gal ir nevertėtų girtis, bet esu medžiotojas. Tačiau į mišką einu ne vien žvėries sumedžioti. Yra nemažai tokių atvejų, kai pamatęs vaizdą visai pamiršti šautuvą, trauki telefoną ir fotografuoji.  Ar daug kam yra tekę matyti vilką, atsistojusį vien ant užpakalinių kojų?  Jis nuo manęs stovėjo už kokių 250–300 metrų. Ir spėjau jį nufotografuoti. Tiesa, nelabai ryškiai, bet aiškiai įžiūrimas. Arba kiškis – kramto kramto dobiliuką ir užmiega. Pusiau prarijęs tą dobilą kiškis miega, o tuo metu išlenda stirninas. Eina labai atsargiai, ištempęs kaklą, pamažu dėliodamas kojas. Atstumas tarp jo ir kiškio vis labiau trumpėja. Ir tuo metu kiškis pabunda ir strykteli. Išsigandęs nudumia į vieną pusę, stirninas – į kitą,  – ne apie sumedžiotus laimikius, bet miške patirtus įspūdžius mieliausiai pasakoja Povilas Balčiūnas. – Arba vaizdas prie šėryklos. Gamtoje yra taip, kad mažesnis žvėris užleidžia vietą didesniam. Pavyzdžiui, stirnos ėda prie ėdžių, bet tuo metu ateina šernas ir stirnos pasitraukia. Ateina briedis – traukiasi šernas. Tačiau vieną žiemos dieną, kai temperatūra buvo žemiau 20 laipsnių, prie vienos krūvos vienu metu mačiau ėdančius ir stirną, ir šerną. Visokių dalykų miške galima pamatyti. Sėdžiu bokštelyje, žiūriu, kupstas, anksčiau ten jokio kupsto nebūdavo. Pasirodo, lūšis. Atsistojo, oriai kuci-kuci kelis metrus paėjo ir vėl atsigulė. Supratau, kad nebus jokios medžioklės. Žvėrys jaučia medžioklę. Yra laikas, kai tam tikrus žvėris galima medžioti ir yra laikas, kai negalima. Jeigu kurio žvėries negalima medžioti, jie specialiai pinasi po kojomis.“

Pašnekovas pasidžiaugia ir prie namų augančiais medžiais ir krūmais. O dėl medžių, kertamų tvarkant miestų ir gyvenviečių erdves, pabrėžia, kad medis turi gyventi ir žaliuoti tol, kol jis saugus aplinkai. „Nereikia gailėti ligoto medžio, kad  kitų neužkrėstų, nereikia gailėti nudžiūvusio, bet nereikia pamiršti, kad reikia vietoj nupjautojo atsodinti kitą medį. Reikia labiau džiaugtis užsodintais naujais plotais, atsodinamais medžiais miestuose ir gyvenvietėse, – mano pašnekovas – Jei žmogus myli medį, gėlę, jis myli ir žmones.“

Karolina Baltmiškė
Straipsnis paskelbtas žurnale „Miškai“