Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė: nejaugi visuomenė nori, kad politikoje dalyvautų vien purvini apsivogę vyrai?

Nežinau, ar čia karantinas leido kiek iš šalies pažvelgti į politikų vertinimą, ar tiesiog viduje susikaupė visko per daug. Taigi, save politike laikau nuo 2016 metų, kai kandidatavau į Seimą Pietų Žemaitijos apygardoje. Iki tol mano santykis su politika buvo „iš kitos barikadų pusės“. Ilgai dirbau žurnaliste, buvo kokie treji metai, kai kiekvieną mielą trečiadienį sėdėjau Vyriausybėje už durų ir klausiau posėdžio, kuris tuo metu žurnalistams buvo transliuojamas per radijo tašką. Buvo keli metai, kai kas antrą dieną maliausi Seime, nes reikėjo paimti interviu, surinkti informaciją. Buvo ne vieneri metai, kai kasdien skambinau ministrams, o jei reikėjo ir Premjerui, Seimo nariams ir kitiems. Iš pradžių bijojau. Kas aš? Jauna mergaitė žurnalistė, kuriai vos 20… Paskui įsidrąsinau. Supratau, kad jie visi irgi žmonės, kad savaitgaliais bando rasti laiko poilsiui. Labai įstrigęs momentas, kai šeštadienį skambinu finansų ministrei Daliai Grybauskaitei dėl Mažeikių naftos, o ji nekelia ragelio. Nekelia ir nereikia. Bet pirmadienį sulaukiu jos patarėjos skambučio su klausimu – „kas gi tau nutiko, kad savaitgalį skambinai Daliai?“ Ne, man tada nieko nenutiko. Bet buvo toks mano darbas. Pamenu ir tai, kaip stoviu socdemų štabe, kur turiu tiesiogiai jungtis Panoramai rinkimų naktį. Dreba rankos kojos, kad tik teisingai paklausčiau Algirdo Brazausko. Ne dėl jo bijau, dėl savęs. Nes aš jauna, nes man tiesioginis eteris. Ir tada įvyksta toks dalykas – kažkas iš televizijos niekaip nepajungia to socdemų štabo. Lyderis nervinasi. Aš nežinau, ką daryti. Jis žmogus, aš irgi. Jis skuba kažkur kitur, o gal dar ir įsižeidė, kad vienos didžiausios partijos lyderio niekaip čia ta televizija nerodo. Jis apsisuka ant kulno ir pro duris lauk. Aš stoviu be pašnekovo tokiam strese, kuris gal prilygtų skrydžiui į kosmosą… Tada kur buvęs kur nebuvęs prieina Vytenis Andriukaitis, atsistoja šalia manęs ir sako – junkit, aš kalbėsiu.

Tiek mažų iliustracijų apie tai, kiek aš žinau politikus „iš anos barikadų pusės“. Tokių ir panašių momentų buvo daugybė. Tačiau aš buvau jauna žurnalistė, o jie solidūs, protingi ir galingi mano akyse žmonės.

Bėgo laikas. Aš pasitraukiau iš aktyvios žurnalistikos. 10 metų turėjau savo verslą – konsultavau viešųjų ryšių klausimais verslo lyderius, kai kurie jų tapo politikais vėliau. Tarp klientų dažnai atsirasdavo ir vienas kitas politikas. Vedžiau jiems mokymus, kaip kalbėti prieš kameras, kai išlikti ramiam, kaip atremti žurnalistų atakas ir t.t. Mačiau juos silpnus, pažeidžiamus. Jie moka verkti. Jiems skauda. Jie žmonės.
Kodėl tai rašau? Todėl, kad pastaruoju metu vis sulaukiu klausimo – kaip tu patekai į tą politiką? Juk tu tokia teisinga, o ten tiek purvo. Juk tu nevagi, o ten korupcija. Juk tu trapi moteris, o ten vyrai.

Geri klausimai. Apverčiau juos iš kitos pusės ir galvoju. Tai nejaugi visuomenė ir nori, kad politikoje dalyvautų vien purvini apsivogę vyrai?! Nejaugi tikrai mes norime tik tokius ten matyti?

Kai manęs klausia, kokia tau nauda iš politikos, aš neturiu atsakymo. Nėra naudos tokios, kaip ją įpratę suvokti materialaus pasaulio atstovai. Atvirkščiai, viskas yra nenaudos pusėje.
Tada aš jiems sakau – jūs, pavyzdžiui, laisvalaikiu žaidžiate krepšinį, o adrenalino pasikraunate kopdamas į kalnus. Mano pomėgis – politika. Aš važiuoju 250 kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal, kad sudalyvaučiau rajono tarybos posėdyje, nes žmonės mane išrinko. Ne, aš už tai negaunu algos. Nors jūs dažnai klausiate, kiek iš to uždirbama. Dar aš turiu imti laisvą dieną darbe ir negauti už ją atlygio. Bet čia viskas tvarkoje. Kiekvienas pomėgis kainuoja. Jūs galvojate, kad tos teniso raketės ar golfo lazdos pigesnės? Nė velnio.

Taip, rajono taryboje tenka grumtis už teisybę. Patirti savitas politikos pamokas. Kai supranti, jog dažną sprendimą lemia ne partiškumas, o giminystė ar draugystė. Mažame rajone visi yra švogeriai, draugai ir artimieji. Niekas nenori su niekuo pyktis. Visi geriau patylės, nei sakys tiesą. Aš neturiu ten švogerio. Turiu tik tėtį, kuris menininkas ir jam dzin, ką aš ten kur politikuoju. Pamenu epizodą, kai per mero rinkimus, per kuriuos kandidatavau, žiemą parvažiuoju šlapiais batais, visa pervargusi, tamsu, visur sniego košė. Išlipu iš mašinos ir apsiverkiu. O jis tik žiūri į mane ir sako – ir kam tau to reikia?

Tas klausimas grįžta kaskart iš naujo. Vakar jau sutemus parminu iš Žemaitijos pas šeimą. Atsisėdu, atsidūstu ir galvoju – na, kas gero įvyko? Įvyko šis tas. Pagaliau ir mūsų rajone galės vykti posėdžiai nuotoliniu būdu. Tas gerai. Bet Šilalė prarado galimybę dalyvauti Tauragė+ projekte. Prarado milijonus. Ir dėl ko? Dėl postuose sėdinčių tuščių ambicijų ir aplaidumo. Ar man skauda? Labai. Ką galiu padaryti? Tikriausiai nieko. Bet mačiau, kaip tai įvyko. Žinau, kas labiausiai prie to prisidėjo. Ir labai norėčiau tikėti, kad tokių žmonių ateityje politikoje tikrai bus mažiau arba visai nebus.

Kai vertinate politikus, pažiūrėkite atidžiai. Jie žmonės. Ir kai ant vieno kurpaliaus sumauname visus, labai klystame. Žmonės yra skirtingi. Ir skirtingi jų interesai. Vieniems politika – galimybė užsidirbti, įsitvirtinti, tapti galingais. O kitiems – tai tiesiog galimybė išreikšti save ir prisidėti prie visuomenės gerovės. Juos, žinoma, lengviausia palaužti. Užspaudi ir jie nuleidžia rankas. O tie, kur turi apčiuopiamą naudą ir to siekia, liks amžinai. Ar to norime?

Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė
Šilalės rajono tarybos narė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vitalija-jankauskaite-milciuviene-mano-sirdis-te-kur-medvegalis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vitalija-jankauskaite-milciuviene-pokyciu-nereikia-laukti-juos-reikia-kurti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vitalija-jankauskaite-milciuviene-sveikas-maistas-sportas-ir-kiti-sveikos-gyvensenos-atributai-neturi-tapti-fanatisko-elgesio-irankiais