Neužkibkime ant manipuliavimo miškais ir emocijų kabliuko

Spalio 10 dieną Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ pakvietė pasižiūrėti prancūzų sukurtą filmą „Girių laikas“ https://nepatoguskinas.lt/2019/filmas/giriu-laikas/  Po filmo buvo surengta diskusija „Miškai – verslo rūšis ar gyva biologinė bendruomenė?“. Diskusijoje kartu su dokumentinio filmo „Sengirė“ (https://www.youtube.com/watch?v=LOjaWq43Bsk) režisieriumi Mindaugu Survila, botaniku, gamtos mokslų dr. Mindaugu Lapele, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininku dr. Algiu Gaižučiu ir žurnalistu Dariumi Matu dalyvavo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė. 
„Miškininkystėje spręstinų problemų daug. Skaudžiausia problema – miškų kirtimais, dėl ko pastaruoju metu kilo visuomenės nepasitenkinimas, – pažymi Seimo narė Virginija Vingrienė. – Ir didžiausią nepasitenkinimą sukėlė kirtimai Punios šile. Kai kurie aplinkosaugininkai siūlo Punios šilui suteikti rezervato statusą, kas reikštų, kad lankymasis šiame miške būtų visiškai apribotas, palikus jį gamtos savireguliacijai. Į šį mišką galėtų įeiti tik jį tiriantys mokslininkai. Taigi Punios šilas nuo visuomenės būtų atskirtas. Šiuo metu kyla ginčai koks statusas labiau saugotų šį unikalų gamtos kampelį. Manau, tai būtų draustinio statusas, koks šiandien ir apima  didesnę Punios šilo teritorijos dalį. Plyni kirtimai  ten ne galimi. Galimi tik sanitariniai kirtimai ir vėjovartų šalinimas. Jie nebus atliekami šie darbai, vėjovartų plotai labai greitai apaugs lazdynais, avietėmis ir kitais krūmynais. Todėl nereikėtų spekuliuoti aiškinant, kad čia augs ąžuolai. Jie tikrai augs, bet ne anksčiau, kaip po kelių šimtų metų. O šiemet, kiek žinau, nepasitenkinimą sukėlė vėjovartų ir žievėgraužio tiporgafo pažeidimų prevencinis tvarkymas. Be abejo noras išplėsti sengirių plotus. Tai sveikintina, juo labiau, kad tam labai įkvepia  visus sužavėjęs dokumentinis filmas „Sengirė“. Todėl dalis po peticija pasirašiusiųjų buvo pagauti šio filmo emocijų. Bet negerai žaisti žmonių, neįsigilinusių į klausimo esmę emocijomis, taip klaidinant ir juos, ir visą visuomenę. Žinoma, jei prisidengiant sanitariniu tvarkymu Punios šile iš tiesų buvo kertama daugiau, tą turėtų išsiaiškinti turėtų atitinkamos tarnybos. Be abejo, mane žavi visuomenės aktyvumas, tik liūdna, kad kai kurie akcijos dalyviai, galbūt vedami savų interesų, tuo aktyvumu smarkiai manipuliuoja. Vienas jų – buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Bet juk būtent jam vadovaujamos Aplinkos ministerijos iniciatyva 6 procentais padidinta miškų kirtimų norma ir dėl to, kad kertami Lietuvos miškai ir patiriami nuostoliai išvežant žaliavinės medienos pavidalu,  pirmiausia jis pats ir turėtų prisiimti atsakomybę. Būdamas aplinkos ministru jis palaikė kirtimų normų didinimą. Kai pasipriešinau tokiam siūlymui, buvo plėšomasi ant krūtinės marškiniai, Aplinkos komitete įrodinėjant, kad Lietuvos miškuose labai daug perbrendusių medžių ir kad perbrendę medžiai didina CO2 emisiją. Tačiau, kiek prisimenu, daugiausia perbrendusių yra juodalksnių ir drebulių, deja, jų kirtimo normos  Kęstučio Navicko vadovaujamos Aplinkos ministerijos ir Valstybinių miškų urėdijos iniciatyva nebuvo padidintos, teigiant, kad tokie medžiai tinkami tik vamzdžiams gaminti. Buvo padidintos rinkoje paklausą turinčių medžių kirtimų normos.“
Padidinti kirtimai, Seimo narės teigimu, sukėlė kitą problemą. Šiuo metu tarptautinėje rinkoje kritus žaliavinės medienos kainai, medžių iškirsta daugiau negu realizuojama, tad pajuokaujant galima teigti, kad dabar turime pūvančios medienos ir ūkiniuose miškuose, ne tik sengirėse, kur tokia mediena labai pageidautina. „Už tai buvęs Aplinkos ministras Kęstutis Navickas taip pat turėtų prisiimti atsakomybę. Dabar jo užimama pozicija mažų mažiausiai yra nesąžininga“, – pabrėžia Seimo narė.
Jos siūlymas – ne tik sumažinti kirtimų normas, bet ir apriboti žaliavinės medienos eksportą. „Aplinkos ministerija siūlo pirmiausia mediena aprūpinti vietos gamintojus, o likusią dalį eksportuoti. Nesu tikra, kad tokia priemonė sumažintų žaliavinės medienos eksportą. Manau, tai reikėtų padaryti apmokestinant žaliavinės medienos eksportą. Tokį pasiūlymą teikiau, kai buvo svarstomas kirtimų normų didinimas, bet mano registruota pataisa pateikimo stadijoje buvo atmesta, daugumai kolegų nubalsavus prieš, motyvavus tuo, kad eksporto apmokestinimas – ne Valstybes narės, o Europos Komisijos kompetencija. Tačiau savo nuomonės neatsisakau ir dabar. Būtina stiprinti gamybą. Eksportuodami gaminius, o ne žaliavą, sukursime didesnę pridėtinę vertę, padidinsime darbo vietų skaičių. Aukštos pridėtinės produkcijos gamyba padidina ir įplaukas į biudžetą. Tada nebūtų problemos ir su masiškais miškų kirtimais.“

Karolina Baltmiškė
Nuotrauka www.sengire.lt