Keli tikri ar išgalvoti faktai apie kates

Tiesa ar ne, bet teigiama, kad Jakutijos oro uosto radarai 2010 metų birželio 6 dieną užfiksavo neatpažįstamą skraidantį objektą. Objektas skriejo 19 tūkstančių 700 metrų aukštyje 10 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu.  Vieno lainerio pilotas pabandė susisiekti su objektu. Jis pranešė, kad girdi kačių miaukimą. Oficialių komentarų apie šį įvykį nebuvo.
Vis dažniau keliama versija, kad katės yra kitokio proto atstovės.  Ir kuo labiau pažįstame savo pūkuotus ir murkiančius augintinius, tuo labiau įsitikiname, kad tas protas niekuo nenusileidžia žmogaus protui. Katei nėra jokio mūsų bičiulystės poreikio, bet kažkodėl ji visada šalia mūsų.
Senieji šventraščiai teigia, kad iki Didžiojo tvano, Žemėje nebuvo kačių. Vienos legendos teigia, kad jas sukūrė dievai, sukryžmindami liūtą ir beždžionę. Kitos – katė pati atėjo pas žmogų. Peru ant uolų rasti dešimties tūkstančių metų senumo piešiniai, kuriuose pavaizduotos raketos,   astronautai ir būtybės, panašios kates.
Egzistuoja nuomonė, kad katės akys yra visatos akys. Jos skleidžia ypatingą energiją. Galima dalykas, kad kačių misija stebėti žmogų žemėje. Galbūt jos atsiųstos žmogui, kad jam padėtų? Užfiksuota, kad katės turi ypatingų gebėjimų, kokių neturi jokia kita žinoma būtybė Žemėje. Ir tuo galima įsitikinti, pasižiūrėjus į katės akis. Jos gerokai didesnės, negu reikia naktiniam medžiotojui. Be to, katės akys ne tik mato, bet ir mato. Mokslininkai katės akyje aptiko segmentą, kuris padeda girdėti akimis.  Nors katės ausys yra vienos jautriausių pasaulyje.  Taigi kam reikalingas katėms akimis girdėti leidžiantis segmentas?
Aptikti pirmieji istoriniai faktai tvirtina, kad katės namuose pirmiausia įsikūrė Senovės Egipte ir čia gimė katės kultas. Pirmieji kačių atvaizdai, kurių amžius siekia 1800 m. per. Kr rasti Egipte. Ten rasti ir kačių kapai, datuojami 1500 m. per. Kr. Iššifravus senovės egiptiečių hieroglifus paaiškėjo, kad žodį „katė“ jie tardavo kaip „mau“ arba „mku“.
Su katės galva vaizduojama deivė Basta egiptiečiams buvo svarbesnė už kutas dievybes.  Šventos katės ir moters junginys Senovės Egipte simbolizavo džiaugsmą ir linksmybes. Basta buvo moteriškosios pusės namų saugotoja. Ji sergėjo namus nuo prakeikimų, nužiūrėjimų ir visų kitų negerų dalykų. Katė buvo laikyta šventa būtybe, ji buvo garbinama, jai buvo meldžiamasi. Katės nužudymas užtraukdavo didžiulė nemalonę, dėl kurios jos žudikas būdavo baudžiamas mirtimis. Itin buvo garbinamos katės, kurių kailiukas arba akys buvo kelių spalvų.
Buvo ir dievas katinas. Aptinkamos didžiulės katino skulptūros, vaizduojančios saulės dievą Ra. Šių skulptūrų akių vyzdžiai keitėsi nuo saulės spindulių.  Šios skulptūros tarnavo ir laikui skaičiuoti.  Kas valandą iš katino burnos pasileisdavo vandens srovė. Kaip senovės žmonėms pavyko sukurti tokį tobulą mechanizmą – iki šiol lieka atviras klausimas.
Ant kapaviečių išraižytose maldose Ra buvo vadinamas Didžiuoju Katinu.
Faraonų šventyklose išlikę tekstai apie kelionę į anapusinį pasaulį. Ant slenksčio į kitą pasaulį stovi Miocino – katinas su ugnies peiliais. Jis saugo mirusiųjų pasaulio – Asirio vartus.
Yra nuomonė, kad katės, pradedant liūtais ir baigiant mažiausiomis katytėmis, yra tarsi šio pasaulio pasieniečiai. Jie siejasi su saule, anapusiniu pasauliu. Jie geba nugalėti Chaosą. Katės geba patekti į žmogui nepasiekiamas sferas. Jie vienu metu gali būti mažiausiai dviejose sferose.  Tiek liūtai, tiek katės gali būti erdvės portalo saugotojai.
Pas rusų dailininką Niką Safronovą katė atėjo iš paralelinio pasaulio. Kelionės į Egiptą metu, jis paprašė įleisti į vieną uždarą piramidę, į kurią paprastai turistai neįleidžiami.  Jo prašymas buvo išpildytas, bet toje piramidėje jis vos neliko amžiams. Egiptiečiai užmiršo piramidėje paliktą dailininką. Žmogus, kuris dailininką palydėjo į piramidę, išėjo atostogauti. Pats dailininkas niekaip negalėjo išeiti iš piramidės labirintų.  Tamsūs koridoriai tai pasibaigdavo, tai vėl atvesdavo į ankstesnę vietą. Pavargęs dailininkas prigulė ir užsnūdo. Pabudo Nikas nuo nesuprantamo triukšmo. Salė buvo nušviesta šviestuvais. Centre stovėjo sarkofagas, o jame gulėjo tarsi gyvas žmogus. Šalia jo esantys žmonės kartojo tarsi užkeikimus. Sienomis šliaužiojo keistų būtybių šešėliai. Tai buvo žmonės su gyvūnų galvomis. „Tai buvo savotiškas spektaklis. Kad manęs nepastebėtų pasislėpiau už netoliese buvusios sienelės. Pamaniau, dar paaukos mane, kaip nesuvokiamą būtybę, – prisimena dailininkas. – Mane tarsi prikaustė vykstanti ceremonija. Kurį laiką stebėjau tai, kas vyko salėje. Viduje vis labiau augo baimė. Staiga atėjo suvokimas: man laikas grįžti.“
Vos atėjus tai minčiai kampa kažkas sušlamėjo. Šį garsą lydėjo kitas, primenantis katės nagučių ciksėjimą. Dailininkas juto, nesuvokiama ir nematoma būtybė vis labiau artinosi prie jo. Tamsoje jis įžiūrėjo mažytę šviesią dėmę. Kaip pats teigia, iki tol jis nebuvo tikras, ar tai, ką mato realu, ar tik sapnas. Ir staiga suvokė, kad viskas vyksta išties.  Iš kažkur besiskverbiančiame šviesos ruoželyje jis pamatė mažą kačiuką. „Paėmiau jį į rankas, laikau, o nuo jo tokia šiluma eina. Ta jo šiluma tarsi iš vidaus mane sušildė“, – pasakoja dailininkas.
Įdomu ir tai, kad kai dailininkas į rankas paėmė kačiuką, senovės Egipto gyvenimą pasakojantis paveikslas dingo. Nikas paleido kačiuką ir ėmė sekti paskui jį. „Jie eina, aš paskui jį. Pagaliau prieš mane pasirodo šviesa, išėjimas ir prie jo persigandę egiptiečiai. Pasirodo, jie manęs ieškojo, bet niekas nebuvo tikras, ar aš dar piramidėje, ar su kuo iš tos vietos išvažiavau“, – prisimena Nikas.
Jį lydėjusį kačiuką Nikas pasiėmė į Maskvą, kaip talismaną ir įkurdino jį savo kontoroje.

Pagal lietuvių ir užsienio spaudą parengė
Genovaitė Paulikaitė