Genovaitė Paulikaitė: kiekvienas tik jam skirtą žiedą į šviesą kelia

Dar prieš kelias dienas iš lapų vystyklų tik nedrąsiai viršūnėles stiebę tulpių žiedai, nušvito savo ryškiomis spalvomis. Jos lyg ištikimos nuotakos žvilgsniu seka saulės kelionę pavasario dangumi. Baltais žiedais pasidabino trešnė. Šįryt ir vyšnia baltumu pasirėdė. Saulės spindulių pakutenti vis meiliau šypsosi raudonskruosčiai obelų žiedeliai. Gal ryt, o gal poryt ir obelys apsipils gaivų kvapą skleidžiančiais žiedais.
Neatsilieka ir pievų gėlės. Lyg mažytės trumpam ant žemės nusileidusios saulytės iš tolo geltonais žiedais šviečia kiaulpienės.  Tilindžiuodamos savo mažyčiais varpeliais po pieva, lyg padūkėlės mergiotės, išsilakstė raktažolės. Taip neseniai geltonavę šalpusniai jau baltu pūkeliu pasidengė.
Gamtoje kiekvienas tik jam skirtu žiedu ir savo laiku į šviesą stiebiasi. Ir kiekvienas žiedas gražus, nepakartojamas ir labai reikalingas. Jie vienas kito neteisia, vienas kitam nepavydi, tik džiaugiasi saulės šviesa ir šiluma, dangaus žydryne ar ja plaukiančiais debesėliai, kartais lietaus lašais atgaivinančiais. Rodos taip paprasta. Tad kodėl save vadinantys protingiausia Žemės gyvybės forma vis negalime suvokti to gamtos paprastumo?  Kodėl puolame smerkti ir kaltinti kitą, nepamąstydami, kad gal taip elgiamės todėl, kad mumyse pačiuose esama to, dėl ko baksnojame kitus?  Teigiame, kad šiandien agresyvi aplinka, bet ar patys visada esame pasirengę pasižiūrėti į tą, su kuriuo susitinkame eidami lieptu per upelį? Piktinamės kitų nesąžiningumu, bet ar susimąstome, kodėl taip sureikšminame šią savybę kitame žmoguje? Ar galime kaltinti mišką, jei mums mūsų pačių balso aidas nepatinka?
Mes esame vienas kito veidrodžiai, padedantis apsivalyti nuo pykčio, pavydo, baimių, nuo nepasitikėjimo, nuo didelės nemeilės sau. Juk jei mylėtume, ar leistume sau save naikinti pykdami, teisdami, pasinėrę į kitų gyvenimų narpliojimą  savąjį pamiršdami? Kodėl užmirštame, kad kiekvienas esame nepakartojamas žiedas, kuris tik jam skirtu laiku ir skirtingu gręžiasi į saulę.  

Genovaitė Paulikaitė