Jevgenas Magda: hibridinė Rusijos agresija – pamokos Europai

Būtent tokio pavadinimo knygą nesenai išleido vienas žinomiausių Ukrainos politikos apžvalgininkų Jevgenas Magda. Savo įžvalgomis apie šiandienos Rusijos politinius ir karinius vektorius, jų įtaką ne tik Ukrainoje, bet ir visoje Europoje, jis sutiko pasidalinti ir su KARIO žurnalu.

Gerbiamas Jevgenai, šiandien akivaizdu, kad, siekdama restauruotisavo imperinę galią, Rusija vis plačiau ir netgi jau ne vien tik regioniniu mastu naudoja hibridinio karopriemones. Kaip apibūdintumėte esminius rusiškojo hibridinio karo bruožus?
Pirmiausia reikia pabrėžti patįsvarbiausią dalyką –šiandien karas Ukrainoje yra visiškai kitoks,palyginti su tuo, ką daugelis Europos gyventojų yra matę kino filmuose ar skaitę knygose. Ir esminis skirtumas yra tas, jog mūsų aptariami kariniai veiksmai vykdomi siekiant ne okupuoti ar įtvirtinti savo valdžią tam tikrose teritorijose geografine prasme, bet siekiant paveržti žmonių sąmonę ir būtent tokiu būdu primesti rusiškojo diktato viršenybę kitos valstybės, šiuo atveju – Ukrainos – atžvilgiu.
Noriu akcentuoti ir tai, kad Rusijos agresijos objektu tapo ne tik Ukraina, tiesiog kitų šalių atžvilgiu Kremlius naudoja kitas poveikio priemones, kurių pagrindinis elementas – dominavimas informacinėje erdvėje. Juk būtent šį aspektą Rusija pradėjo skleisti Europoje dar praėjusio amžiaus pabaigoje, laikui bėgant tokia „veikla“ vis intensyvėjo ir šiandien ji yra itin aktyvi. Kitas svarbus dalykas – teritorijose, kurias Maskva siekia kontroliuoti, nesvarbu – jėga ar įtaka, ji kliaunasi ne tik nuolat „maitinama“ penktąja kolona, bet ir atsitiktiniais, momentinės naudos sau ieškančiais prisiplakėliais. Tokių apstu ir Ukrainoje, ir daugelyje Europos Sąjungos (ES) šalių. Galų gale negalime nepastebėti, kad Kremlius grubiai ignoruoja tarptautinės teisės normas, jo valdomos informacinės agentūros be jokių skrupulų skelbia visišką melą, o politinės manipuliacijos vykdomos aukščiausiu politiniu lygiu. Kartais susidaro įspūdis, jog Rusija iš esmės kariauja su visu civilizuotu pasauliu.
 
Krymo aneksija ir tolimesnis karas Ukrainoje (žinoma, prieš tai dar buvo du Čečėnijos karai, Padniestrė, Gruzija) žymėjo Kremliaus perėjimą nuo minkštosios galios prie tiesioginių konvencinių veiksmų. Kaip, jūsų manymu, situacija vystysis toliau, ypač turint omenyje į Baltarusiją nukrypusį Maskvos žvilgsnį?
Rusija paprasčiausiai jaučiasi nebaudžiama. Netgi trečiasis ES sankcijų paketas, kurio patvirtinimas tapo tikra europinės politikos sėkme, nesustabdo Maskvos. Kremlius siekia primesti visiems savo pasaulio tvarkos suvokimą, bando demonstruoti save Jungtinėms Amerikos Valstijoms (JAV) prilygstančia galia, galinčia su Vašingtonu kalbėtis kaip lygus su lygiu, be to, stengiasi visomis išgalėmis į tarptautinės politikos užribį išstumti ES.
Šiandien akivaizdu, kad savo hibridinių veiksmų „poligonu“ Kremlius pasirinko Europą, ir Baltarusija jame vaidinagana reikšmingą vaidmenį. Visai gali būti, jog būtent ši šalis bus pasitelkta kitam „mažam pergalingam karui“, kuris tiesiog būtinas V. Putinui verčiant Rusiją „vis labiau puolama tvirtove“ ir taip dar tvirčiau telkiant liaudies mases aplink savo režimą. 
Kaip manote, ar pratybos „Zapad 2017“ lems Aleksandro Lukašenkos režimo žlugimą, ar vis dėlto Kremlius pasirinks „minkštesnį“ variantą – su savo tankais galutinai įtvirtinti vasališkąjį Minsko statusą?
Baltarusija šiandien intensyviai bando atrasti savarankiško veikimo kryptį. Šios šalies vadovybei teks išmokti pagrindines pamokas: pirma, netgi itin aukštas lojalumo Kremliui lygis negarantuoja apsaugos nuo rusiškosios agresijos; antra, nemokamas sūris ir pigi energija gali labai greitai pavirsti politinio spaudimo priemone; trečia, svarbu aiškiai žinoti, kokia gyventojų dalimi šalies valdžia išties gali pasitikėti prireikus ginti šalį nuo realios Kremliaus agresijos.
Kol A. Lukašenka yra valdžioje, jis kontroliuoja padėtį šalyje, ir aš sunkiai įsivaizduoju jį vaidinant „baltarusiškąjį Kvislingą“. Tačiau tą gerai supranta ir „rusiškojo pasaulio“ kūrėjai, todėlA. Lukašenkai manevruoti erdvė vis mažėja ir tai tampa vis labiau akivaizdu.
 
Akivaizdu, kad Kremliaus vykdomi hibridiniai veiksmai jau senokai peržengė Rytų Europos ribas. Kokios jūsų prognozės dėl artėjančių rinkimų Prancūzijoje ir Vokietijoje? Ar Maskva aktyviai sieks jai palankių politinių jėgų pergalės minėtose šalyse?
Rusija, be jokių abejonių, sieks išnaudoti rinkimus jūsų minėtose šalyse kaip savotišką ginklą prieš Vakarus. Ir tikrai neatmestina, kad ji darys įtaką jiems visomis įmanomomis priemonėmis. Tačiau egzistuoja paradoksas: Kremlius, siekdamas paveikti demokratinius procesus Vakaruose, pasitelkia minkštąją galią tokią, kokią jis pats supranta ir apibrėžia. Todėl esu įsitikinęs, jog Rusijos hakerių vykdyti įsilaužimai JAV prezidento rinkimų kampanijos metu buvo siekis įžūliai pademonstruoti savo galią būtent galingiausios pasaulio valstybės atžvilgiu ir tokiu būdu tarsi demoralizuoti kitas demokratines valstybes, tarsi teigiant: „Jei mes galime daryti įtaką rinkimams JAV, įsivaizduojate, kaip galime tvarkytis pas jus?“
Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje Rusija turi tikslą ne užsitikrinti vienos ar kitos politinės jėgos ar konkretaus politiko pergalę. Kremlius siekia pakirsti pasitikėjimą pačia demokratine rinkimų sistema, delegitimizuoti ją tų šalių rinkėjų akyse. Skambios prorusiškų politikų pergalės minėtose šalyse kažin ar tikėtinos, daugiau galimybių formuoti tenykštę politinę dienotvarkę turi paprasčiausi garsiai rėkiantys populistai.
 
Ukraina – pirmoji šalis, patyrusi begalę nekonvencinių ir konvencinių priešiškų kovos veiksmų. Jūs laikotės, iš esmės, ginate visą Europą nuo rusiškosios agresijos. Kaip manote, ar tą suvokia savo „saugumo zonoje“ tebegyvenantys Vakarų europiečiai? Kokias šio karo pamokas šiandien jau yra išmokusi Ukraina, į ką reikėtų atkreipti dėmesį mums, lietuviams, Europos Sąjungai, NATO?
Turiu pripažinti, jog Vakarų Europos šalys iš esmės „nemato Ukrainos savo radaruose“, tačiau dėl to didele dalimi kalta ir pati Ukraina. Rusijos agresijai nemaža dalimi kelią nutiesė vidaus reformų nebuvimas ir tai, kad Kijevas neturėjo aiškios savo užsienio politikos krypties arba valdžios pasirinktas vektorius nesutapo su didžiosios visuomenės dalies lūkesčiais.
Todėl kažin ar per mėnesį, gal kelis mums pavyks pakeisti Vakarų Europos požiūrį. Laiko reikės gerokai daugiau. Būtent šiame Ukrainos veiklos bare Kremliaus pasipriešinimas yra gana pragmatiškas: Vakaruose Maskva siūlo tenykštėms šalims pigius rusiškus energetinius išteklius, kurie gali būti tiekiami praktiškai neribotais kiekiais, be to, kartu įsipareigoja pirkti įvairias aukštąsias technologijas Vakarų nustatytomis aukštomis kainomis, kas gerokai kilstelėtų daugelio parduodančiųjų šalių bendrąjį vidaus produktą.
Tačiau vieną pagrindinę pamoką Ukraina visgi išmoko – šiandien, šiame kare, kurio oficialios pradžios niekas nepaskelbė, o jam pasibaigus nebus jokių pergalės paradų, mes galime kliautis tik savimi. Tikroji pergalė šiame kare būtų Ukrainos virsmas, jos sustiprėjimas iki tokio lygio, kad agresoriui tektų tiesiog susitaikyti su mūsų šalies nepriklausomybe.
Ukrainiečiai iš tiesų labai dėkingi lietuviams, latviams, estams, lenkams, kurie palaiko Ukrainą visais įmanomais lygiais – nuo valstybinio-politinio ikitiesiog žmogiškojo. O ES ir NATO turėtų suprasti, kad, bandant sustabdyti agresorių taikiomis priemonėmis, kažin ar pavyks stabilizuoti situaciją. Tokį agresorių, koks šiandien yra Rusija, galima sustabdyti tik ryžtingais bendrais veiksmais.
 
 
Kalbino Darius Varanavičius