Biržuvėnai: istorijos ir dvasių pėdsakais

Pirmą kartą Biržuvėnuose apsilankiau daugiau kaip prieš dešimt metų ir per visą tą laiką atmintyje gyvena ne dvaro sodybos vaizdai, bet nedidelis pilnas žydinčių vandens lelijų prūdelis, o tarp jų plaukiojanti moteris. „Prisimenu tą įvykį. Mano sesuo Laimutė prūdelį ravėjo“,– išgirdusi mano prisiminimus nusijuokia etnografinio muziejaus Biržuvėnuose pradininkė ir vadovė Aldona Simonavičiūtė ir priduria, kad tada jos sesę net per televiziją parodė,  jos tarp vandens lelijų nuotrauką laikraščiai paskelbė.

Medžių paunksmėje ilsisi istorija

Seni, bet vis dar galingi ir daug menantys medžiai saugo Biržuvėnų dvaro sodybos ramybę.  Baltomis žemaitiškomis langinėmis šviečia medinis ponų namas. Prie kelio, beveik ant tvenkinio kranto – oficinos pastatas, rodos, puikiausia vieta  kavinei.  Restauruota vežiminė. Išlikusios ir  praėjusio amžiaus pirmoje pusėje buvusios labai modernios įvažiuojamosios daržinės. „Net sovietiniais metais jos buvo naudojamos. Tvirtas rąstinis tiltas, kuriuo per vieną daržinės galą įvažiuoji, išverti šieną ir per kitą galą išvažiuoji, labai patogu, nereikia vargti kraunant šieną“, – pasakoja Aldona Simonavičiūtė ir priduria, jog labai gaila, kad vis neatsiranda lėšų daržinėms restauruoti.

„Biržuvėnai yra vienintelis Lietuvoje išlikęs vertingas XVIII-XIX amžiaus  medinės architektūros dvaras. Dvaro sodyba yra išlaikiusi  visas to meto sodyboms būdingas dalis. Yra reprezentacinė, ūkinė, gamybinė ir gyvenamoji zona. Dvaro sodyba atspindi daugiau kai 200 metų vystymosi raidą. Čia į vieną susilieja baroko ir klasicizmo epochos. Vertingiausia sodybos dalis – XVIII amžiaus dvaro reprezentacinėje dalyje esantys pastatai“, – Biržuvėnų dvaro sodybą pristato Žemaitijos turizmo informacijos centro Biržuvėnų dvaro sodybos padalinio administratorė Inga Jankutė.

Biržuvėnų dvaras žinomas nuo XIV amžiaus. Tada čia buvo įsikūręs karališkasid dvaras 1670  metais dvarą pradėjo valdyti dvarininkas Mikalojus Gorskis. Ši dvarininkų giminė  nuo XVIII iki XX  amžiaus pradžios pastatė naują dvaro sodybą, užtvenkė Virvytės  upę, pastatė vandens malūną, lentpjūvę, 1907 m. įkūrė parką, 1990 m. įsteigė kartono fabriką, veikusi iki 1938 metų. Dvaro sodybą juosia parkas. Per jį vingiuoja Virvytė.

Apvalymas ugnimi

„Dvaras labai nukentėjo sovietmečiu. Čia buvo įsikūręs tarybinio ūkio centras. Ponų name buvo apgyvendinti ūkio darbininkai, įrengta salė, kurioje vykdavo šokiai. Dar ir dabar pas mus užsuka buvę šio namo gyventojai: pasakoja, kur jie gyveno, kur linksminosi, kur pirmąją meilę sutiko“, – pasakoja Inga Jankutė

Šiame pastate buvo įsikūrusi ir biblioteka, kurioje ilgus metus dirbo Aldona Simonavičiūtė. „Rumšiškių muziejaus steigėjo Stasio Daunio paskatintos mudvi su sese Laimute pradėjime vaikščioti po aplinkinius kaimus ir rinkti senus namų apyvokos daiktus, senus leidinius, drabužius, padargus ir visą kitą“,– muziejaus steigimo pradžią prisimena Aldona.

Neturėdama kitų patalpų, moteris surinktus būsimo etnografinio muziejaus eksponatus saugojo bibliotekoje.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vis dažniau buvo užsimenama apie dvaro atgaivinimą, tačiau tam vis lėšų neatsirasdavo.  Kaip tais laikais buvo madinga, pasigirsdavo siūlymų dvarą privatizuoti, o kol dvaras neturėjo tikro šeimininko, čia ir per šventes, ir atsisveikinant su artimu žmogumi rinkdavosi miestelio gyventojai.

„2004 metų gruodžio 24-ąją vyko kalėdinis renginys. Kadangi patalpa buvo šildoma krosnimi, matyt, išeidami jos gerai neužgesino. Kaip rodo tyrimo išvados, nuo jos ir prasidėjo gaisras, – nelaimingą atvejį primena turizmo informacijos centro Žemaitijos turizmo informacijos centro Biržuvėnų dvaro sodybos padalinio administratorė I. Jankutė, o pajuokavus, gal dvaro dvasios pasidarbavo, priduria.– Kalbų yra įvairių. Man pačiai su jomis susidurti neteko, bet vaizdo kameros ne vieną sykį yra užfiksavusios, kad naktimis pastate kažkas vyksta. Kaip ten bebūtų, mes stengiamės su jomis sugyventi. Ryte atėję į darbą pasisveikiname, pakalbiname.“

„Žmonės įvairiai pasakojo apie gyvenamojo namo rūsį, į kurį praktiškai anksčiau nebuvo galima įeiti“,– Ingai pritaria Aldona.

„Visiškai įmanomas dalykas, kad čia esama jėgų, kurių mes nematome. Per kelis pastato gyvenimo šimtmečius, jame ne vienas žmogus mirė. Be to, ilgus metus šiame pastate buvo šarvojami Anapilin  iškeliaujantys Biržuvėnų gyventojai“, – susimąsto pašnekovės.

Biržuvėnų lobis

„Man iš visos šio dvaro istorijos labiausiai įsiminė, kai sudegusio pastato griuvėsiuose suradome dvarininkų Gorskių lobį. Nežinau kodėl, bet visą laiką norėdavau rasti lobį. Einu keliu, jis daro staigų posūkį, o aš jau galvoju, kad už to posūkio aptiksiu kažką tokio ypatingo. Ir kai po gaisro aptikome Gorskių paslėptą porcelianą, kai jį nešėme į vidų ir krovėme į krūvas, jausmas buvo nerealus“, – ir dabar Aldonos balse pasigirsta pakylėto džiaugsmo gaidelė.

Rasti lobį padėjo po 61 metų į tėviškę atvykusi jauniausia dvarininkų duktė Janina Nagourski. Ji prisiminė, kad 1944 metais traukdamiesi iš Lietuvos tėvai po grindimis paslėpė dalį savo turto. Jos parodytoje vietoje buvo atkasta skrynia, kurioje rasta 290 porcelianinių indų ir dvi sidabruotos vazos šampanui. Didžioji dalis rastų indų –XIX amžiaus Saksonijos manufaktūros dirbiniai. Jauniausia ir vienintelė iš Onos ir Tomo Gorskių šeimos likusi gyva paveldėtoja lobį perdavė Žemaičių vyskupystės muziejui, kur jis iki šiol saugomas. Buvo surastas ir daugiau kaip trijų šimtų metų vynas.

Po gaisro 2012 metais atstatytame ponų gyvenamajame name eksponuojami iš įvairių vietų surinkti seni baldai, rengiamos įvairios parodos.  Name išlikę autentiški židiniai su XVIII amžiaus kokliais, kaminas, grindų plytelės, įrengta namo mansarda.

„Lobis buvo ne vienintelė po gaisro rasta vertybė. Kai iš bibliotekos buvo išnešta viskas, ką po gaisro dar buvo galima išnešti, įeinu į vidų, žiūriu, ant žemės guli kelios knygos. Tačiau jos – ne bibliotekos. Pakeliu akis. Žiūriu, dvigubos lubos, o tarp jų – Gorskių knygos suslėptos. Kelias savaites mano sesuo Laimutė jas džiovino, o kai išdžiovino, jas iš mūsų paėmė „Alkos“ muziejus ir dabar savo etnografiniame muziejuje iš to radinio nieko neturime“, – apgailestauja Aldona Simonavičiūtė, nors po gaisro praradusi didelę dalį eksponatų, bet sugebėjusi iš naujos surinkti tai, kas primena šio krašto istoriją, čia gyvenusius žmones, jų tradicijas ir papročius. Šiandien Biržuvėnų etnografinis muziejus įsikūręs name, esančiame prie buvusio vandens malūno.

Ingos manymu, visai galimas dalykas, kad dvaro sodyboje yra paslėpta ir daugiau Gorskių turto, juk traukdamiesi dauguma tikėjosi, kad sugrįš, todėl bent dalį savo turto stengėsi išsaugoti. „Tačiau mes manome, kad tai yra dalis tų žmonių gyvenimo, todėl ir nesistengiame ieškoti to, ką jie galbūt paslėpė“, – sako Inga.

Apie Gorskių šeimą primena ir  važiuojant link dvaro stovintis koplytstulpis.  Pasakojama, kad toje vietoje vienas Gorskių sūnus kritęs nuo arklio ir smarkiai susižalojęs.  Už tai, kad liko gyvas, jis ir pasirūpinęs, kad toje vietoje būtų pastatytas koplytstulpis, tarsi ženklas jo antram gimimui.

Po paslapčių skraiste

Vaikštinėjant po dvaro sodybą, iš kurios atsiveria vaizdas į didžiulį ežerą primenantį tvenkinį, seną parką  apima keistas jausmas. Tarytum praskleidęs laiko užuolaidą pamatai čia gyvenusius žmones, pajunti juos širdimi.

„Daug labai daug įvairių dalykų yra Biržuvėnuose. Aplinkui visokių dvasių esama. Jos knibždėte knibžda, – tvirtina Aldona Simonavičiūtė, daugybę kartų apvaikščiojusi kiekvieną šio krašto kampelį. – Kad ir akmenyje įspausta laumės pėda. – Visai netoli dvaro. Pasakojama, kad prie šio akmens ir dabar laumės susirenkančios, todėl nepatariama penktą valandą ryto ten eiti. Ypač vyrams, nes jei kuris vyrukas laumėms patinka, jos nusiveda jį į pirtį ir negyvai užkočioja.“

„Netoli laumės pėdos auga aukšta, sena dvikamienė pušis. Prie jos kamieno kabo medinis kryželis  su lieto metalo Nukryžiuotojo figūrėle. Tai stebuklingas medis. Prie jos sugalvoti norai pildosi. Kai kas net monetų užkišęs už medžio žievės palieka, kad jo svajonės greičiau išsipildytų. Pasakojama, kad nuo seno prie šios pušies žmonės apsižadėdavo, prašydavo užtarimo ir sveikatos, – dar vieną Biržuvėnų paslaptį praskleidžia Inga.– Turime ir stebuklingą šaltinėlį. Jo vanduo – nepaprastas. Jis sugrąžina sveikatą ir jaunystę.  Mes pačios geriame vandenį, parneštą iš to šaltinėlio, ir juntame jo teikiamą stiprybę. Svečiams, kurie nori būti jauni, sveiki ir energingi patariame iš šaltinėlio vandens pasisemti.“

Manoma, kad šio šaltinio vandenį maistui gaminti naudojo ir dvarininkai Gorskiai.

Prie Virvytės pastatytas skenduolių kryžius su keturiolika kryžiukų, įamžinantis Virvytėje nuskendusius vestuvininkus su jaunąja. „Tą kryžių jau etnografas Ignas Končius, keliaudamas po Lietuvą aptiko ir aprašė, – pabrėžia Aldona.– Turime ir vokiečių kapukus. Per Pirmąjį pasaulinį karą kazokai čia užkapojo gurguolę vokiečių kareivių. Liūdnai baigėsi ir bandymas Biržuvėnuose išsaugoti žemaitukų veislės arklius. Surinko iš visos Lietuvos, suvežė į Biržuvėnų dvarą, kilo gaisras ir visi arkliai žuvo. Pasakojama, kad tik vienas žirgas iš ugnies išsiveržęs. Net daina yra sukurta: „Žalimas girtas kojas kilnoja, bėri žirgeliai ugnim liepsnoja“. Daug, labai daug ko saugo mūsų kraštas.“

Kalėdų senelis – Biržuvėnuose

Norite susitikti su Kalėdų seneliu? Tai galite padaryti Biržuvėnuose. Jis čia – dažnas svečias. „Kartu su Telšių rajono savivaldybės kultūros centro darbuotojais rengiame kalėdines programėles vaikams. Programėlės kaina vaikui – 5 eurai.  Žaidžiame, prisimena kalėdines dainas, vaišinamės arbata ir sausainiais, važinėjamės arklių traukiamu vežimaičiu.  Po programos arba prieš ją galima užkopti į Šatrijos kalną, dunksantį vos už kelių kilometrų, –  programą pristato Inga Jankutė.

Biržuvėnų dvaras vis aktyviau įsisuka į įvairias kultūrines ir edukacines programas, pradedant dvaro sodybos pažinimu ir baigiant kulinariniu paveldu. Galima išmokti susisukti kastinį, pasidaryti cibulynę ir net pasimokyti kepti šakotį.

„Norintiems gimtadienį ar kitą šeimos šventę švęsti neįprastoje aplinkoje, nuomojame menę. Seni baldai, patalpų architektūra, sodyba su parku padeda sukurti ypatingai šventišką ir išskirtinę nutaiką. Turime ir porų, kurie vienas kitą mylėti būti kartu ir džiaugsme, ir liūdesyje pasižadėjo ir žiedus sumainė Biržuvėnų dvare“, – sako Inga.

Sumanėte apsilankyti Biržuvėnų dvaro sodyboje ir čia susitikti su Kalėdų seneliu ar romantiškoje aplinkoje atšvęsti jūsų šeimai brangią šventę? Skambinkite 8 699 88229 arba rašykite  birzuvenudvaras@inbox.lt

Genovaitė Paulikaitė