Prieškalėdiniai paklaidžiojimai tarp septynių kalvų (2 dalis)

Nejučia, lyg, rodos, taip neseniai uždegta Vėlinių žvakė, gęsta lapkritis. Artėja Adventas, kuris kartais, lyg koks padauža, laksto švilpaudamas tarp septynių kalvų, užklysta į miesto gatves, skersgatvius ir kiemus, širdyje prabudindamas laukimą kažko naujo, dar nepatirto, kartais prapliupa su sniegu sumišusiu lietumi, ar švelniomis spalvomis tapo kas akimirką besikeičiančius paveikslus.

Telšių „Maxima“

Darganotą besibaigiančio rudens dieną apsilankiusi Telšiuose, pirmiausia įsuku į aikštelę priešais Turgaus aikštėje esančią„Maximą“. Jos viduje tos pačios prekės, lentynos, panašūs kaip ir visur pirkėjai. Vieni klaidžioja tarp lentynų, žiūrinėdami akcijas, kiti – ima pirmas po ranka pasitaikiusias ar tradiciškai perkamas prekes. Prie kelių dirbančių kasų nusidriekusios eilutės pilnais ar apytuščiais vežimais ir krepšiais. Prisiminusi, kad visiškai šalia  „Maximos“ yra jauki kepyklėlė, išskubu ieškoti šilumos. Jau iš tolo pajuntu sodrų nosį ir gomurį kutenantį kepinių kvapą. Vydamasi malonius kvapus, užmetu žvilgsnį į kairėje stovintį nediduką pastatą, telšiškių jutka vadinamą. Jame įsikūręs Žemaitijos turizmo informacijos centras. Prie jo – gal miesto istorijos, gal dalybės, o gal ir gerovės skrynia. Dešinėje niekur kitur neregėta „Maximos“ siena – pirmas „maximiečių“ objektas Lietuvoje, kurio fasado apdailai panaudojamos restauracinės klinkerio plytos. „Tikriausiai „Maximos“ savininkai mane ir dabar prisimena. Jiems buvo šokas: visur skarda, o Telšiuose klinkerio plytų užsimanė. Dar privertėme atkurti jutką. Ten turgaus laikais buvo svarstyklinė. Privertėme sutvarkyti aikštę, – prisiminęs, kaip ėmėsi senamiesčio sugrąžinimo, pasakoja prof. Algirdas Žebrauskas ir šyptelėjęs priduria. – Žinoma, visą tai lydėjo nemenkas šou. Politikai iš to stengėsi pasidaryti savo kapitalą, įrodinėdami, kad „Maximos“ įsileidimas yra miesto naikinimas, bet iš tikrųjų tai buvo viena iš retų galimybių, kurią praleidus vargiai būtume kitos sulaukę.“
Ten, kur dabar karaliauja „Maxima“, sovietmečiu vietoj nugriautų namų buvo įrengtas skveras ir pastatytas kino teatras. Pastarajam užsidarius prieš kelis dešimtmečius gyvenimu kunkuliavusi aikštė, pasak architekto, buvo virtusi nabašniku, priglaudžiančiu tokius asmenis, kurie vakare vėlyvesniam praeiviui ir plytą galėdavo parduoti. „Įsileisdami „Maximą“ aikštei grąžinome gyvybę“, – prieš kelerius metus priimtu sprendimu pasidžiaugia Algirdas Žebrauskas.
Kad buvo pasirinktas teisingas kelias, įrodė ir vienas po kito į aikštę atkeliavę du bankai, registrų centras.

Ežero ir miesto sutaikymas

Iš Turgaus aikštės miestas draugiškai dairosi į vėlyvo rudens vėjo šiaušiamą Mastį, kurio pakrantes jau spėjo pamėgti ir miestelėnai, ir svečiai. „Kai prieš dešimtmetį kituose miestuose gyvenančius giminaičius pakviesdavau į Telšius, jie man atsakydavo: „Ko į tą skylę važiuoti?“ Net keliaudamas beveik pakrante vingiuojančia gatve, negalėjai įtarti, kad visai šalia ežeras. Viskas užžėlę, niūru, – pakvietusi užkopti į Vilniaus kalvą, ant kurios stovi Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, telšiškių mažąja bažnytėle vadinama, prisiminimais pasidalija  Žemaitijos turizmo informacijos centro vadybininkė ir gidė Aistė Korkadinovaitė-Šiaudkulienė. – Kai pradėjo kirsti pakrantėje augusius medžius, miesto gyventojai iš pradžių pyko, bet pamatę, kokie vaizdai atsiveria, apsiramino. Žebrauskui pavyko ežerą sutaikyti su miestu. Prie ežero esančios trys rotondos naktį atrodo kaip vinys, kuriomis ežeras prikaltas prie miesto.“
„Ilgus metus ežeras nuo miesto buvo užsidaręs visiška siena. Apleistas, miesto užmirštas ir dar užuolaida užtrauktas, kad į jį neveizietume, kad jis mums prieš akis neašarotų ir neaiškintų, koks jis svarbus“, – pajuokaudamas buvusį miesto ir ežero santykį apibūdina Algirdas Žebrauskas.
Pirmieji ežero tvarkymo darbai įsisuko 1987-1988 metais. Masčio pakrantėse buvo įgyvendinamas bene didžiausias melioracijos projektas Lietuvoje urbanizuotoje teritorijoje. Absoliučiai negyvybingas ežeras pradėjo atsigauti. Tuomet, pasak A. Žebrausko, paežerėje buvo paklotas asfaltuotas takelis, pastatyti keli suoliukai. „Didesniems darbams tada nebuvo pinigų“, – šypteli buvęs architektas.
Didysis Masčio atgimimas prasidėjo prieš kelerius metus, iš ES fondų skyrus daugiau kaip 21 mln. litų paramą. Puikiai prisimenu jau Anapilin išėjusio Telšių rajono mero Vytauto Kleivos žodžius, kad pakrantės sutvarkymas, nepaisant nevienareikšmiškų vertinimų, labai svarbus, galvojant apie miesto vystymą, investicijų pritraukimą. Telšių rajono savivaldybės vadovai tąsyk prasitarė, kad gauti finansavimą pakrantei sutvarkyti padėjo ir artėjančios 600-osios Žemaitijos krikšto metinės. Tad laukiant iškilmių, į kurias atvyko gausus būrys tuometinio Seimo ir Vyriausybės narių, šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nemažas būrys savivaldybės partnerių iš užsienio, 2013 metais Masčio pakrantėje buvo pastatytas 900 vietų miesto amfiteatras – tarsi bičiuliškas ežero kaimynas. Kad ir koks renginys jame bevyktų, visada jam švelniai akomponuoja atgimęs Mastis.
Nuo amfiteatro takas nuveda link lifto, padedančio ne tik žmonėms su negalia pasiekti ežero pakrantę, bet ir sudarantis galimybę  pasigėrėti ežero ir pakrantės vaizdais.
Pakrante nutiesti pasivaikščiojimo takai, paįvairinti žaismingais tilteliais, pastatytais virš upeliukų, įtekančių į Mastį. Ant kiekvieno tiltelio – Telšių kodas – meška. „Ir kiekviena meška su savo charakteriu. Viena užsidengusi akis, nes jos upelis yra bevardis ir jai labai gėda, kad  upelis neturi vardo. Kita meška – laiminga ir žaisminga, nes šalia – vaikų žaidimo aikštelė. Dar kita visai atsipalaidavusi, nes ji saugo Telšės upelį, nuo kurio kilo miesto pavadinimas“, – Masčio ir miesto bendrystės dar vieną simbolį pristato gidė Aistė Korkadinovaitė-Šiaudkulienė.   „Viską dariau, kad į ežerą sugrįžtų gyvenimas. Atsirado kavinė, vaikų žaidimų aikštelės. Įrengta ir vieta automobiliams. Į ežerą sugrįžo valtelės, kurios po karo buvo visiškai išnykusios“, –  pokyčius apibūdina buvęs rajono vyriausiasis architektas.
Telšiai turi tris prie Masčio prieinančius kvartalus. Juos ženklina trys rotondos. „Rotondos ne tik architektūrinis sprendimas. Jos pritaikytos ir įvairiems telšiečių poreikiams. Čia gali įsikurti kavinukė. Jos gali tapti puikia muzikavimo ir kitų mažų renginių, susitikimų vieta. Per rotondas, amfiteatrą, per laiptus pateikiamas miesto atpažinimo kodus. Visi tie architektūriniai žaidimai leidžia miestą padaryti individualų, kitokį, negu yra aplinkiniai miestai. Visi tie dalykai yra tiksliniai. Jų funkcija – apjungti Mastį ir miestą. Dabar ir iš miesto matomas ežeras, ir iš ežero – miestas. O tai nepaprastai svarbu, – jau įgyvendintus kūrybinius sumanymus pristato prof. Algirdas Žebrauskas ir primena, kad miestas buvo tvarkomas pagal susikurtą sistemą. – Sistema labai paprasta: atgaivinti senamiestį ir išgelbėti ežerą.“

Genovaitė Paulikaitė
Nuotraukos autorės ir Telšių rajono savivaldybės