Žvilgsniai ir žingsniai po Ukrainą (1 d.)

Lėktuvo ratai atsitrenkė į nelygų nusileidimo taką ir mintyse padėkojau Dievui, kad mano svajonė, atvykti į Ukrainą, išsipildė. Nuo pat to momento, kai prasidėjo ten įtampa, stebėjau įvykius ir labai norėjau  pati savo akimis visa tai pamatyti. Pavydžiai klausydavau Maidane, o vėliau ir karo zonoje pabuvusių bičiulių pasakojimų.
Na, ir štai, aš jau Kijeve. Skubame iš vieno lėktuvo į kitą. Aišku, formalumai atliekami labai biurokratiškai. Vos vos suspėjame į mūsų laukiantį Odesos „lainerį“. Dar skrydžio valanda ir pro iliuminatoriaus langą pamatau jūrą, pasipuošusią mažytėm, purslotom bangelėm, kurios iš tolo atrodo kaip mezginiuota skara… Atsirinkę iš didžiulės krūvos savo lagaminus kartu su mus pasitikusiomis  bičiulėmis išeiname į saulės nušviestą gatvę. Jau pirmas žvilgsnis mane sugrąžina ne dvidešimt, bet visus trisdešimt metų atgalios… Iškviestas taksi atvažiuoja… be jokių atpažinimo ženklų. Nei plafono ant stogo, nei šachmatėlių ant durelių…Net taksometro, kuris skaičiuotų nuvažiuotų kilometrų kainą, nėra! O ryšys su dispečeriu palaikomas… mobiliuoju telefonu. Mums pasisekė, nes važiuojame užsieniniu automobiliu. Aplinkui zuja seni „Moskvičiai“, „Žiguliai“, „Volgos“. Mano akys tai priima, kaip kažkada išgyventą nemalonų sapną. Ir dar… Asfalto gatvėse yra kur ne kur. Turiu omenyje – duobes. Nors toks „stebuklų laukas“ Vilniuje taip pat dažnas reiškinys…
Mano mielos bičiulės tempia lagaminus į trečiąjį aukštą, o nosį kutena pro kiekvienas duris sklindantys aromatai. Pasąmonėje iškyla 70-80 ųjų metų mūsų daugiabučiai su savo „ specifiniais“ kvapais…
Vos spėjame  apsitvarkyti, o jau mūsų laukia pirmasis susitikimas. Dailės mokykloje. Simboliška, kad pradedame nuo meno šventovės, nes mūsų misija, tai „Taika per kultūrą“ su Taikos vėliava. Beje, rugsėjo 10 dieną Lietuva buvo ypač pagerbta. Tarptautinis taikos vėliavos komitetas prie Jungtinių tautų nutarė įteikti  Lietuvai Taikos vėliavą, o pačią valstybę paskelbti  pirmąja Taikos respublika pasaulyje.Šią garbingą misiją  atliko Tarptautinio taikos vėliavos komiteto prezidentė, Nobelio premijos nominantė, garsi meksikos aktorė dr. Alicija Rodriges Fernandes… Tad Lietuva, tai yra šiuo metu jos atstovės-( Olena Rudomiotkina, tremtinės- lietuvaitės iš Kretingos  dukra, Ukrainos „Demokratijos vystymo“ centro vadovė ir aš, Taikos vėliavos komiteto Lietuvoje narė ) turėjome garbės papasakoti apie Lietuvos šioje srityje ypatumus ir taikos per kultūrą esmę, patvirtintą 1935 metų  Deklaracija apie  meno ir mokslo objektų apsaugą, arba kitaip dar vadinamą Rericho paktu…
Sėdame į autobusą. Nebepamenu, kada Vilniuje važinėjo tokie … „lavonai“. Stebėjausi, kaip iš viso šios mašinos rieda gatvėmis ir nesustoja. O apie tai, kaip praeinama techninė automobilio patikra, verčiau patylėsiu… Labai nustebau, kad autobuse nebuvo  jokių bilietų. Per rankas siunčiami pinigai vairuotojui- garantas, kad tave veš ir numatytoje stotelėje išlaipins.  Matyt, tai abipusis pasitikėjimas…Autobusiuko švarą, mano manymu, palaiko tik lietus. O gal kartais ir plovykloje jam tenka pasilepinti? Bet, vargu…Vėl pabandžiau prisiminti tuos metus, kai mūsų gatvėmis važiavo trofejiniai, leisgyviai troleibusai, ir vos vos į kalną užsiropščiantys, dūstantys autobusai…
Kas mane ypač maloniai nustebino, tai pakankamai mandagus jaunimas. Autobuse moterims tuoj pat užleidžiamos vietos, jei ten sėdi koks jaunuolis. Net išlipančiai senutei, vaikinukas paslaugiai padėjo išnešti gan sunkų krepšį. Pagalvojau, kažin, ar Lietuvoje dar yra tokių mandagių ir paslaugių jaunų žmonių?…
Štai, ta nuostabioji, nepakartojamoji Odesa! Čia pat griūvantis, išdaužytais langais namas, kažkada stebinęs praeivius  savo grakštumu. O šalia naujai restauruotas, visa prabanga spindintis rūmas. Apleistos gatvės ir  griūvantys namai nurašomi, kaip karo padariniai. Atseit, visi pinigai išleidžiami karo reikmėms. Gal?… Bet taip komentavo ne visi. Daugiausiai rusakalbiai, tie , kurie atvirai deklaravo savo nostalgiją sovietų sąjungai, ar bent jau Janukovičiaus režimui…
Taigi, praėję bent keturis kvartalus ( tai pirmoji pažintis su Odesa), atsiduriame prie kažkada buvusio puikaus XIX amžiaus pastato, kurio fasado puošyba aiškiai byloja apie jo paskirtį ir mecenatorių tapatybę – herbai, braižymo įrankiai, trikampė liniuotė. Kažkada tai buvo institutas, architektūros ir meno kalvė – dabar gi, tik M.B. Grekovo meno mokykla, su savo turtinga praeitimi ir patirtimi…
 Su begaline meile, o taipogi ir nuoskauda po auditorijas ir kabinetus mus vedžioja tapybos ir piešimo dėstytoja, Ukrainos dailininkų sąjungos narė , neišsenkančių žinių savininkė Svetlana Jegorova. Labai varganose sąlygose dirba būsimieji menininkai – skulptoriai, tapytojai, keramikai, vitražistai. Nors kieme stovi dar vienas, kažkada buvęs taip pat labai prabangus dailės instituto pastatas, po gaisro tapęs ginčų objektu. Į jį pretenduoja ir viešbučių savininkai, ir firmų vadovai. Tik mokyklai, kažkaip, niekas nesiruošia jo grąžinti, nors moksleiviai, susigrūdę klasėse dirba net trimis pamainomis. Nustebino tiek dėstytojų, tiek būsimų menininkų entuziasmas ir meilė savo mokyklai! Be galo turtingas ir su didžiuliu atsidavimu išpuoselėtas muziejus. Garsiausių Odesos  meistrų darbai( buvusių ir esamų dėstytojų, bei moksleivių) puošia šių kuklių patalpų sienas. Stiklinės vitrinos, kaip pasakoja mūsų vadovė Svetlana, tai senos spintos, kurias įstiklino patys darbuotojai.
„Kaip norėtųsi, kad mūsų mokslo įstaigai būtų suteiktas bent kolegijos vardas, nekalbu jau apie instituto statusą“, – su širdgėla prabyla keramikos skyriaus vadovas
Belovas.
Taigi, Taikos vėliava, taikos per kultūrą simbolis, pirmiausiai ir pabuvojo šioje tikroje meno ir kultūros šventovėje.
Dabar gi, skubame į kitą susitikimą  Tautinio paveldo ir liaudies kultūros centre „Bereginia“. Tai viena pagrindinių senovės ukrainiečių mitologinių deivių, saugančių ir globojančių savo tautos žmones.
O šio centro vadovė ir siela, nenuilstanti, visa žinanti ir dar visko ieškanti tautos lobynuose – Eleonora Šapkina. Tai ne tik jos suburtas suaugusių folklorinis kolektyvas „Zagrava“, daugkartinis įvairių festivalių laureatas, bet ir vaikų bei jaunimo ansamblis. Ir tai dar ne viskas. Ukrainiečių tradicijos, buitis ir būtis, išreikšta nuostabiuose siuviniuose, vadinamuose „ vyšyvanki“, ant sienų iškabinti tautiniai rūbai, nors ir šimtmečių senumo, neprarado savo siuvinėtų gėlių žavesio. Kaip sakė pati Eleonora Šapkina, kiekvienuose ukrainiečių namuose buvo gausu siuvinėtų staltiesėlių, rankšluosčių, servetėlių. Tai be galo vertingas ir didis meninis tautos palikimas. Kad jis nedingtų, šio centro aktyvistai pradėjo rinkti į užmarštį keliaujančius siuvinius. Jie atgimsta naujam gyvenimui, sakyčiau, gan netikėtu būdu. Iš staltiesėlių, servetėlių ir siuvinėtų rankšluosčių siuvamos suknelės- tautiniai rūbai.
Taip pat čia gausu įvairiausių etnografinių eksponatų. Ypač sudomino skudurinės lėlytės, vadinamos  „Matanki“. Tai iš siūlų vejamos  įvairių liaudies personažų figūrėlės.
Čia vyksta ne tik ansamblių repeticijos- pasidainavimai, bet taip pat kursai, seminarai, mokymai.
„ Atgaivindami savo tradicijas, papročius, tikruosius tautos buities ypatumus mes patys pakylame į aukštesnį, tikresnį gyvenimo lygį, auklėjame savo vaikus, jaunimą atrasti džiaugsmą žodyje, dainoje, šokio judesyje. Tai, ką sukaupė mūsų tėvai ir proseneliai – didžiulis, mums dovanojamas turtas. Ir jį reikia pasiimti. Kiekviena tauta turi statyti savo gyvenimo šventovę iš Gėrio, Tiesos ir Grožio“,- tokiais žodžiai Eleonora Šapkina pristatė savo knygą „Liaudies kalendorinių švenčių pedagogika“. Skambėjo nuostabios daugiabalsės ukrainiečių  dainos, atliekamos ansamblio „Zagrava“.
Dainos – ir linksmos, ir liūdnos, kaip pats  margaspalvis gyvenimas. Ne viena, dainuodama susimąstė. Juk vyras ar sūnus tarnauja Armijoje, gina savo Tėvynę. Kalba pakrypo apie vykstantį karą ir nesibaigiančią agresiją… „Mūsų tėvai ir seneliai visus amžius ryžtingai gynė savo gimtą žemę. Mes negalime jos prarasti dabar. Padedam savo vyrams kuo tik galim. Jie žino, kad mūsų mintys, maldos, o ypač širdys yra kartu su jais ten, apkasuose…“
Ir vėl nuskambėjo liūdna, lyriška daina. Po to ir aš užtraukiau vieną kitą lietuvišką dainą.
Vaišinomės jų keptais pyragais. Su ritualiniu šventumu dalinomės mano, iš Lietuvos atvežta namine duona, keptu varškės sūriu. Na, o atvirukai su Rumšiškių vaizdais tikrai puikiai pritapo prie šio klubo eksponatų.
Jau vėlų vakarą sustojome prie Taikos vėliavos bendrai nuotraukai. Jaučiau, kad kultūros čia labai daug, bet ir taika, duok Dieve, nebe už kalnų…
 
Dalia Tarailienė