Didingus dalykus galime sukurti tik per naują

„Kiekvieno mūsų tikslas – tai kelias, kuriuo tu eini, tarytum, važiuotumei automobiliu. Žinai, kad yra degalinės, kuriose tu papildai degalus, kavinės, kuriose tu pasimaitini. Tuos visus taškus tu turi praeiti, nes kitaip  nepasieksi savo tikslo“, – sako saviugdos ir gyvenimo konsultantas Jevgenijus Černyš. Apie tikslus, jų reikšmę mūsų gyvenime su juo kalbasi Genovaitė Paulikaitė. Tuo pačiu primename, kad nuo pirmadienio prasideda ketvirtasis ciklo „Žvilgsnis į save“ seminaras. Jo tema – santykiai. Mūsų santykiai su šeima, draugais, kolegomis, pažįstamais, iš pirmo žvilgsnio atsitiktinai sutikais žmonėmis. Santykis su viskuo, kas mus supa. Seminare išsiaiškinsime, kas mūsų gyvenime yra tėvai, vyras/žmona, vaikai. Išmoksime suvokti, kokias pamokas mums duoda artimieji ir ko jie mus mokina, padėti ir kitiems keisdami save, tapti nuostabiais mokiniais, suprasti gyvenimo dėsnius ir kitų žmonių elgesį, užimti savo vietą šeimoje, darbe, gyvenime ir suvokti, ką ir kodėl mes turime daryti. Seminarai vyksta Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje. http://www.gyvenimokonsultantas.lt/7-seminaru-ciklas-zvilgsnis-i-save-kaunas-vilnius-panevezis-siauliai-klaipeda/

–Jevgenijau, nors pats labai nemažai esi kalbėjęs apie tikslus, apie tai esi įrašęs video, kalbi seminaruose, bet vis tik dar apie juos pasikalbėkime. Tarkime, mano tikslas padėti žmonėms, tačiau labai dažnai pajuntu, kad nežinau, kaip, nuo ko pradėti. Vaikystėje būdavo paprasčiau. Kokiai močiutei krepšį panėšėji, užleidi vietą autobuse ir jautiesi padėjęs. Dabar kažkaip su tuo tikslu sudėtingiau. Galbūt tai rodo, kad pirmiausia reikia savyje kažką iš naujo susidėlioti, gal tada ir tas tikslas išsikristalizuos?

–Be abejo, pirmiausia reikėtų suvokti, kas tu esi, kokie tavo gebėjimai, tuos gebėjimus ugdyti, juos aktyvizuoti. Kiekvienas savyje turime kažkokių gebėjimų.

Vienintelis būdas žmogui realizuoti save yra realizavimas per kitus žmones. Tai nereiškia, kad tu esi priklausomas nuo kitų žmonių laimės, bet viską, ką mes darome, visada darome dėl kitų žmonių ir tai darydami jaučiamės laimingi, tuo pačiu ir žmonės, kuriems mes dirbame, jaučiasi laimingi.

–Tai pagrindinis rodiklis, parodantis, kad tu eini keliu, vedančiu į tavo tikrą tikslą, yra laimės pojūtis?

–Tiksliau būtų sakyti būsena, o ne pojūtis. Jei tu esi laimingas, kūrybingas, energingas, tu džiaugiesi tuo, ką darai, vadinasi, esi kelyje į savo tikslą. Tačiau labai svarbu einant į tikslą yra būti sąžiningu. Juk galima būti laimingu kiekvieną dieną geriant alų ar vyną, galima prekiauti narkotikais ir sakyti, kad padarai žmones laimingus, bet tai atves tave į niekur. Sąžiningumas su savimi yra vienas laimingumo kriterijų, kuris mus išlaiko teisingame kelyje. Nekalbant jau apie tai, kad dalis žmonių visiškai nežino savo tikslo. Jie daro tai, ką ir visi, kas priimta.

–Prieš kelias dienas susitikau su žmogumi, kuris pasakojo apie daugialypę savo veiklą, nukreiptą į tai, kad jos šeima išgyventų. Tame žmoguje aš pamačiau savo veidrodį. Labai daug kas, ką darau, su mano tikslu lyg ir nesisieja. Atrodo, kad mano tikslas – tik šalia manęs. Ką daryti tokioje situacijoje? Gal kažką ne taip suvokiu?

–Tada reikėtų išsiaiškinti, kas yra tavo tikslo vietoje. Pirmiausia, tavo tikslo vietą yra užėmęs kažkieno kito tikslas, tad juos reikėtų apkeisti vietomis. Ne savo tikslą atiduoti tam, kam jis priklauso, o savąjį susigrąžinti ir eiti link jo. Tai vienas variantas.

Kitas variantas, galbūt nenori eiti link savo tikslo. Gal išvis nesusikuri tikslų? Kodėl yra žmonių kurie visiškai neturi tikslų arba jų tikslas išgyventi, pavalgyti, susimokėti mokesčius? Pagrindinė to priežastis – baimė realizuoti save, naujų iššūkių baimė. Kiekvienas žmogus yra didis. Ir kai jis pradeda eiti link savo tikslo, pradeda save realizuoti, jam atsiveria didžiuliai horizontai, didžiulės platumos ir naujos idėjos. O tai žmogui gali sukelti baimę ir jam atrodo, kad yra daug lengviau susigužusiam sėdėti toje pačioje darbo vietoje, tame pačiame bute, be jokių tikslų, o tik siekiant išgyventi.

–Palauk, bet noras išgyventi galbūt yra laikinas tikslas, nes žmogus dėl kažkokių priežasčių yra atsidūręs kritiškoje finansinėje situacijoje? Tai ką, toks tikslas neteisingas?

–Reikėtų sau užduoti kitą klausimą: o dėl ko jis nori išgyventi? Kokia jo noro išgyventi prasmė? Pats suvokime neteisingas.

–Tai noras išgyventi nėra tikslas, o tik kažkoks pasiteisinimas sau?

–Taip. Viskas, kas nėra tikslas, ir nėra tikslas. Labai dažnai tikslu padaromos priemonės. Tikslu padaro kažkokias mažas atkarpas gyvenimo kelyje ir tose atkarpose įstringa. Negali būti kažkokio iliuzorinio tikslo, nes tikslas yra kelias, kuriuo tu eini, pasiekdamas konkrečius rezultatus, toliau vedančius į tavo tikslą. Visada yra globalus tikslas ir maži tikslai, einant link jo. Tai nesibaigiantis procesas. Juk mes negalime medžiui pasakyti: neauk. Taip ir žmogaus mes negalime atitraukti nuo tikslo. Tačiau žmogus gali pats nuo savo tikslo užsiblokuoti, o paskui jaustis nelaimingu, negalinčiu savęs realizuoti ir nesuvokiančiu, kas su juo vyksta. Todėl suvokimas išgyventi yra neteisingas, jei nežinai, dėl ko tu turi išgyventi. Išgyventi dėl mokesčių? Arba išgyventi tam, kad dar kartą uždirbtų ir dar kartą pavalgyti? Išgyventi tam, kad pažiūrėtų televizorių? Tai rodo, kad žmogus vis tik turi tikslą, bet tas tikslas labai žemas, visiškai netinkantis didingai žmogaus esybei.

–Tačiau nemažai žmonių gyvena nesibaigiančiame klausime – kaip išgyventi?

–Taip, tik mes dažniausiai savęs klausiame: kodėl aš gyvenu? Į tą klausimą atsakau tiesmukiškai: žmogau, tu gyveni tik tam, kad išgyventum ir kad sumokėtum mokesčius, nusipirktumei maisto. Net gyvūnai turi tikslą, o mes, tokios didingos esybės, neturime, Norime tik uždirbti maistui, naujam telefonui, susimokėti mokesčius.

–O ką daryti žmogui, jei susiklosto tokia situacija?

–Būti sąžiningu pačiam su savimi. Rasti atsakymą į sau užduotą klausimą: kodėl aš gyvenu? Žinoma, tą klausimą reikia kelti, jei tavęs netenkina esama situacija. Jei situacija tenkina, tada viskas gerai. Bet reikia nemeluoti sau ir nesakyti, kad neturiu tikslo. Visi turi tikslą. Ir rezultatą visi pasiekia. Ką daro, tą ir gauna.

–O jei žmogus giliai turi tikslą, bet nedrįsta jo garsiai įvardinti?

–Reikia aiškintis kodėl? Ko jis ieško? Kokių ieško pasiteisinimo priežasčių, kodėl nesiekia to tikslo. Kas jam trukdo? Kodėl jis nepaprašo pagalbos? Kodėl su kitais nebūna atviras? Pagalbos dažniausiai aplinkui visada yra pilna, bet dažniausiai mes užsisklendžiame. Vienintelis būdas savo tikslui pasiekti yra veikti. Tai pradžių pradžia. O toliau mes gausime ir suvokimus, ir pagalbą. Tačiau mes dažniausiai tokioje situacijoje net nesakome, nekalbame. Pagalvokite, kaip du žmonės gali nesusitarti? O pas mus taip labai dažnai vyksta.

–Kodėl žmogus ima ir užsisklendžia nuo kitų žmonių, o bendraudami naudoja kaukes? Su vienu vieną, su kitais – kitas kaukes. Ne vienam žmogui jau vaikystėje taip nutinka.

–Dažniausiai žmonės naudoja kaukes, kai jie nežino, kas jie yra. O vaikystėje taip atsitinka todėl, kad tėvai nepadeda vaikui atsiskleisti, nes jie patys nežino, kaip tai padaryti. Mes jų nekaltiname, nes jie tiesiog nežino. Tačiau sąmonėdami, turime išsiaiškinti, kas mes esame.

–Pala, tačiau tai siejasi su tikslu. Jei nežinau, kas esu, taip kaip aš galiu žinoti savo tikslą?

–Galime taip sakyti, bet tikslas yra neutralus. Kaip pinigai. Tikslo gali siekti net to nežinodamas. Tikslas gali būtu net ne tavo. Reikia stebėti ir suvokti.

–Kaip mano tikslas gali būti ne mano? Iš kur jis atsiranda?

–Susikuriame. Mes gi kūrėjai. Mums tikslas nenukrenta iš dangaus.

–Jei aš susikuriu, kodėl kažkuris tikslas gali būtu ne mano?

–Jei tu neturi galimybių, duotybių, gebėjimų tam tikslui įgyvendinti, tu jo ir nepasieksi.

–Ar tai reiškia, kad jei aš neturiu gebėjimų piešti, aš M.K. Čiurlionio lygio, kad ir kokio dydžio tai bebūtų mano tikslas, nepasieksiu?

–Taip. Žmonės tampa žymiais dailininkais, rašytojais, kompozitoriais tik tada, kai jie supranta, kas jie yra. Negali tapti didingu žmogumi, jei nežinosi, kas esi. Jie žinojo, todėl tokiais ir tapo. Todėl, kaip ir sakėme pokalbio pradžioje, prieš pradėdama padėti kitiems, turi suprasti save, turi suprasti, kaip padėti. Noras padėti kitiems yra gerai. Tai yra tavo tikslas. Jei nebūtų noro padėti kitiems, galbūt savęs net nesuprastumei. Tai irgi variantas, todėl ir reikia būti su savimi sąžiningu, atsakyti, ar mano tikslai yra geri, ar jie yra kupini meilės? O jei mano tikslas yra turėti daug pinigų, aš galiu vogti, galiu apgaudinėti, meluoti, galiu pardavinėti narkotikus. Jei kiekvienas būtume sąžiningi, mes taip nedarytume. Sąžiningumas yra visa ko pagrindas. Ir pirmiausia turi būti sąžiningas su savimi.

–Gerai, sakykime, žmogus turi labai aiškų tikslą, bet negali jo pasiekti, nes to padaryti jam neleidžia galimybės? O jis labai to nori.

–Tegul aplink save suburia žmones, kurie padės jam pasiekti savo tikslą, jis turi būti su tais žmonėmis, kurie eina ta pačia kryptimi. Tada visada rasime, ką veikti ir ką daryti.

–Tačiau ar tas žmogaus susikurtas tikslas sutaps su jo dieviškuoju planu?

–Tikslas – tai mūsų sprendimas, o dieviškasis planas – lengviausias būdas tam sprendimui pasiekti, kad mes jį pasiektume nekenkdami sau ir kitiems, darytume tai, kas neša gėrį ir tiesą. Tai yra tik priemonė. Kaip kelias.

–O jei tas tikslas neatitinka mano misijos?

–Užtat ir neišeina padaryti. Todėl kankiniesi kankiniesi, sieki sieki, nors ir pasieki, bet laimės nėra.

–Ar teisingai supratau, kad vienas iš rodiklių, jog tikslas neatitinka tavo misijos yra tai, kad nelabai gerai tau sekasi?

–Tas rodiklis yra tavo būsena. Kaip galime pasitikrinti, ar tas tikslas yra mano. Kaip ir sakiau, pirmiausia turime būti sąžiningi, neapgaudinėti savęs, sakydami, kad dirbu daug, nes pardavinėju narkotikus. Taigi pirmas rodiklis yra būsena, kaip aš jaučiuosi toje veikloje. Antras rodiklis yra rezultatas. Trečias dalykas – žmonės, tu iš žmonių gauni patvirtinimą. Mes viską darome dėl žmonių.

–Gali užkibti ir ant iliuzinio tikslo?

–Ne, atsiranda ne iliuzinis tikslas, bet iliuzinis rezultatas. Tu tikiesi, kad būsi laimingas, kai uždirbsi daug pinigų, kai pasistatysi namą. Ir kai pasieki, žiūri, kad pasidarė dar blogiau, todėl reikia tikrinti. Kaip auga medis, taip turi augti ir žmogus.

–Bet būna ir taip. Tu eini link savo tikslo, tau sekasi, žmonės irgi patenkinti ir … lūžis?

–Reikia save stebėti, kada tas lūžis įvyko. Ir vėl… reikia būti sąžiningu su savimi. Mes visada žinome, kad kažko nesužiūrėjome, į kažką nekreipėme dėmesio. Pripažink tai, suvok, paleisk ir ateityje tokių klaidų nebedaryk.

Dažniausia problema, kad mūsų niekas neskatino būti sąmoningu, kad mums dėjo blokus, jog svarbiausias tikslas yra išgyventi. Reikia nuo visų tų blokų valytis. Kai įvyksta lūžis, mes išsigąstame, nes tai yra nauja. Tačiau didingus dalykus galime sukurti tik per naujus. Ką sukursi, jei jau tai darei. Juk penkerius metus neisi į tą pačią klasę. Reikia save stebėti, kodėl aš kažko nedarau, kodėl bijau. Dažniausiai mes bijome dėl nežinojimo. Juk dažnai būna: ne, man nepavyks. O iš kur žinai, jei to net nebandei? Aš negaliu sau leisti nepabandyti. Mums pasiekti tikslą gali kliudyti neigiamos energijos. Ypač fanatizmas, dogmos, baimės. Tai vienos destruktyviausių energijų. Išties, tereikia tiek nedaug, leisti sau patikėti ir veikti. Mes patys esame kūrėjai. Baisiausias dalykas yra nieko nedaryti. Ir reikia išlaikyti balansą. Gyvenimas susideda iš šių komponentų: šeima-santykiai, veikla, kurioje save realizuojame, saviugdos ir poilsio.

–Jevgenijau, vis tik sukonkretinkime, ką ir kaip daryti, kad mes susikurtume tą savo kelrodę – tikslą ir sėkmingai link jo eitume?

–Gerai, sakykime tikslas yra tapti rašytoju. Ką pirmiausia reikia padaryti? Išmokti rašyti. Toliau išaiškinti apie ką nori rašyti. Tarkime, apie gyvūnus. Vadinasi, žmogus turi daug keliauti, daug stebėti, surinkti daug informacijos apie gyvūnus. Jis turi pažinti. Kuo daugiau žinių jis turės, kuo jis bus geresnis specialistas, tuo geriau jis tą informaciją perteiks žmonės.

Daugiau apie tikslus:http://www.youtube.com/watch?v=-6UqYpyU6ts