Nykstantys kaimai: kodėl tuštėja Gaurė?

Gaurėje per pastaruosius dvejus metus mirė 13 žmonių, gyventi atsikraustė dvi naujakurių  šeimos – 6 asmenys. Įsivaizduojant tokią gyventojų kaitą šis miestelis turėtų visiškai ištuštėti po 70 metų. Tęsdama rašinių ciklą „Nykstantys kaimai“ lankiau senų, apleistų namų pilnas šio miestelio gatves. Sodybas, kuriose kadaise virė gyvenimas, ant šono verčia didelės gyventojų ambicijos, ir, kaip visada, per maži pinigai.

28 kampai

Teko girdėti, kad Gaurėje galima nebrangiai įsigyti sodybą. Miestelis gražus, tvarkingas, per jį teka  Šešuvis, kraštovaizdis įstabus – kodėl gi ne? Viena sodybų šiuo metu pardavinėjama Gaurės centre. Ant prie seniūnijos stovinčio geltono medinio namo skelbimas žada, kad aplink – 24 a žemės. Tačiau namo savininkas neranda pirkėjų jau šešerius metus. 15 tūkstančių litų sodybos kainą nustatęs jos savininkas, šiuo metu Vilniuje gyvenantis Mamertas Kukčikaitis sako savo tėvų sodybą atiduotų ir dykai, jei kas nors nuspręstų ją panaudoti kilniems tikslams, pavyzdžiui, įsteigtų globos namus ar panašiai. Vilniuje gyvenantys vyro vaikai, anot jo, nenori sukti galvos dėl griūvančios sodybos ir neketina rūpintis jos pardavimu.

Kas atbaido pirkėjus? Sodybos sklypas turi 28 kampus. Per jį driekiasi į seniūnijos pastatą vedantis kelias, kuriuo, pasak seniūno Vidmanto Skiriaus, vežamos kūrenimui skirtos malkos, į sklypo šoną įsiterpia kito sklypo kampas.

Šiuo metu miestelio centre stovinčio namo langai išdaužyti, viduje krosnys apardytos, sienos įskilusios. Anot M.Kukčikaičio, po 1948 metų jame gyveno ne viena šeima: policininkas, vėliau felčerė, dar kažkas.

Gražu, bet be perspektyvos

Pasak vyro, name prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įsikūręs paštas. Netoli šio pastato toje pačioje Gaurės gatvėje stovi dar pora medinių negyvenamų namų, už bažnyčios stovi sukrypę, anot V.Skiriaus, klebonijai priklausantys pastatai. Jau metus negyvenama sodyba glaudžia tik kregždžių lizdus. Ko gero, gražesnės ir ramesnės vietos sodybai nerastum. Įžengus į keleto medinių trobesių sodybą pasitinka juodas saulėje besikaitinantis katinas, kieme stovi šiukšlių konteineris su šiukšlėmis, tuščia šuns būda. Prie gyvenamojo namo ant šono guli laistytuvas, rakandų pilnas krepšys, indų dėtuvė, grėblio „galva“. Rodos, kažkam reikėjo baigti dar keletą darbų, palaistyti daržus… „Aplink namus“ visuomet yra ką veikti… Tačiau žmogaus nebėra, tuščia tų darbų…

– Motinai mirus po mėnesio pasimirė ir sūnus, vieninteliai šios sodybos gyventojai. Likę vaikai gyvena kitur: viena Gaurėje, kita Tauragėje, sūnus užsienyje, dar vienas nežinia kur, – pasakoja seniūnas.

Kiek galėtų kainuoti, rodos, niekam nebereikalinga sodyba? Sako, namas šiuo metu niekam nepriklauso – po tėvų mirties, pasak seniūno, dokumentų niekas nesuskubo tvarkyti, tad įsigyti jos beveik neįmanoma. Įsišnekame, ką būtų galima nuveikti turint tokią sodybą – aplinka graži, netoliese miškas, pievos. Seniūno nuomone, maža vilties, kad kas nors čia kada nors norėtų gyventi – sutvarkyti sodybą kainuotų apie 200–300 tūkst Lt. Be to, privažiavimas prastas: žiemą į sodybą vedantis laukų keliukas bus užsnigtas, pavasarį, rudenį – pažliugęs. Kaip sako V.Skirius, įsigijus sodybą reikėtų jį grįsti žvyru, keliuko atkarpai reikėtų žvyro už 10 tūkst. Lt.

– Vyresnio amžiaus šeimoms nereikia didelių sodybų, o jauniems reikia darbo, kurio Gaurėje nerasi.

Dauguma gyventojų – pagyvenę

O jei sodybą nusavintų valstybė? Anot seniūno, galima turtą paskelbti bešeimininkiu, tačiau dažnai nutinka taip, jog spaudoje pranešus apie savininko paieškas (tai įprasta procedūra norint valstybei nusavinti turtą) atsiranda ir į jį pretenduojančių giminaičių.

Labiausiai tikėtinas sodybos likimas – keletas lietingo rudens „paglostymų“, keli žiemos spustelėjimai, ir trobesiai nugrius. Liks, neaišku kieno, žemė.

Prakalbus apie sodybų nykimą seniūnas ne visai tolimą kaimo likimą ne nusakė, o aprodė, surengdamas nedidelę ekskursiją po Gaurės gatves.

Nuo apleistos sodybos pajudėjus Liepų alėja ir sukant pro pilką tinkuotą namą jis ėmė dėstyti apie kiekvieną gatvėje esantį pastatą:

– Pilkas namas negyvenamas, jame retkarčiais apsilanko pagyvenusi namo savininkų dukra. Kitame name gyvena močiutė, dar kitame – du senukai, čia (rodo į plytinį namą) vienas senukas, čia močiutė su neįgalia dukra, šis nuo 1989 m. tuščias.

Pastarasis pastatas – buvęs mokinių bendrabutis. Anot seniūno, jame tarybiniais laikais gyveno Gaurės pagrindinėje mokykloje besimokantys mokiniai iš Eičių, Baltrušaičių ir kitų aplinkinių kaimų.

Už tuščio mokyklinių suolų prikrauto grotuotų durų bendrabučio – dar trys sodybos, kuriose gyvena vienišos močiutės.

– Ir iš ko man surinkti komandą tarp seniūnijų vyksiančioms sporto varžyboms? – guodėsi seniūnas.

O man sukosi mintys apie tas dešimtį sodybų, kuriose savo gyvenimo dieneles leidžia vieni paskutinių Gaurės gyventojų.

– Čia gyvena buvusios „Klevo“ parduotuvės savininkė. Parduotuvę uždarė prieš keletą mėnesių, – rodė į geltoną namą su palydovine antena mano gidas.

Namai panašūs, plytiniai, kaip seniūnas sako, tarybinių laikų statybos. Apie tai, kad jų kiemuose sukiojasi gyventojai, byloja gėlių darželiai, vienas kitas amsintis šuo, kelių metrų lysvė su dygstančiomis salotomis. Šermukšnių gatvėje seniūnas parodo namą, į kurį pernai atsikraustė trijų asmenų šeima, netoliese – namas, kuriame gyvena vidutinio amžiaus moteris. Susidarė įspūdis, jog darbingi – tik kas dešimtoje sodyboje.

Nenori ūkio – nori pašalpų

Pasak V.Skiriaus, naujakuriai miestelyje – retas atvejis.

– Per penkerius metus pradėtas statyti tik vienintelis naujas namas. Prie tvenkinio. Daugiau miršta nei gimsta, daugiau išvyksta nei atsikrausto, – Gaurės likimą nusakė seniūnas.

Teiraujuosi, kodėl ir kada prasidėjo miestelio tuštėjimas.

– Žmonės nebenori verstis žemės ūkiu. Vienas gyvulius auginantis ūkininkas guodėsi jau dvidešimt metų neturėjęs atostogų, – pasakojo seniūnas.

Anot jo, besiverčiančiųjų žemės ūkiu ėmė mažėti prieš pusantrų metų. Kodėl? Gauriškiai ėmė išpardavinėti dar po kolūkių griūties po 2–3 ha gautas žemes.

– Pasikeitė pašalpų mokėjimo sistema. Norėdamas gauti pašalpą negali turėti daug žemės.

Seniūnijoje pradėjo dažniau lankytis ne ūkininkai, o pašalpas „atidirbinėjantys“ bedarbiai. Be to, pasak seniūno, dauguma – jaunimas. Šiuo metu į seniūniją dirbti viešųjų darbų siunčiama apie 130 asmenų. Seniūnas už galvos stveriasi – nėra tiek galimų nudirbti visuomenei naudingų darbų, kiek bedarbių. Jau visi krūmai nupjauti ir medžiai apgenėti, gėlytės susodintos ir palaistytos – dar gražesnės viešosios erdvės mažame miestelyje ir nebegalėtų būti.

Smaugia emigracija

O jei nėra darbo, kuo verstis? Pėdindama Gaurės gatve, ant medžio pastebiu skelbimą, siūlantį pirkti tvoreles kapavietėms, karstus. Greta kitas skelbimas praneša, jog sekmadienį į miestelio centrą atvyks turgelis. Bus galima įsigyti liemenuką už 4 litus, vaikiškas pėdkelnes už 3 ir t.t. Regis, versliuku užsiimantys puikiai supranta gyvenimą ir ko reikia atokiame miestelyje gyvenantiems: gyviesiems – pėdkelnių, mirusiems – karstų. Paprasta kaip dukart du. Ir genialu. Ne vien tai, kuo užsiima ir kur reklamuojasi šie verslininkai. Pagirtina tai, jog jie apskritai mėgina tvirtintis Lietuvoje. Uždirbti iš to, ką sugeba, nesivaikydami to, ką duoda užsienio darbdaviai.

Greta miestelio parduotuvės akis užkliūva už sodybos smėlio dėžėje žaidžiančių penkiamečių. Užsuku pro vartelius, tikėdamasi pakalbinti jų tėvus apie tai, kuo jie verčiasi, tačiau kieme mane pasitinka močiutė. Sūnus darbe Tauragėje, dvidešimt penkerių marti – Vokietijoje, dirba pas ūkininkus. Žinoma, lenkti nugarą ten ar čia – skirtumas yra. Atlygis kitoks. Gi Lietuvoje likęs dvynukų (berniuko ir mergaitės) tėtis uždirba tik tūkstantį litų.

– Sako, tėvai išvykdami užsienin nepagalvoja apie vaikus. Tačiau tie, kurie taip kalba, nepagalvoja, kad vaikams pristigęs pinigų ryte nepasakysi: „Ką gi, mielieji, šį rytą pusryčių nevalgysime“, –  širdgėlą lieja močiutė.

Sako, jog anūkė sunkiai išgyvena akimirkas, kai mėnesiui grįžusi motina vėl išvažiuoja. Verkia dažnai, yra jautri ir nepaleidžia močiutės iš akių.

– Mūsų tėvai karus pergyveno, o mes turime pergyventi savo vaikų emigracijos košmarą, – dėl savo marčios ir anūkų ašarą braukia močiutė.

Sako nė kiek nesistebinti, kodėl tuštėja kaimai. Apsidairai – kaimynų nė kvapo nelikę, perskaičiuoji vyro atlyginimą ir pasižymi datą, kada gausi kitą.

– Reikia ir pas daktarus nuvažiuoti, ir vaistams, ir maistui paskaičiuoti, – vardija moteris.

Jei visų – tai niekieno

Pinigai. Reikia pinigų. Pragyvenimui. Namams. Net tam, kad galėtum apsigyventi savo tėvų name. Vieną ant kalno stovinčios sodybos savininkių Oną Korneičiuk sutinku pasukusi kapinių link. Dukra lankė mamos ir brolio kapą. Dabar ji gyvena savo tetos namuose, kuriuos ketina  įteisinti sau. Nelabai rūpi jai likęs tėvų turtas.

– Daugiau vargo, nei naudos, – sako moteris.

Po mamos mirties ji pareiškė pretenzijas į paveldėjimą, lankėsi pas notarą. Sudėtinga tai, kad ji ne vienintelė galima sodybos savininkė – pastatai priklauso motinos seserims ir broliui, o žemė – jai ir jos seseriai bei broliams.

– Neketinu parduoti. Nugrius pastatai, žemė liks, – sako O.Korneičiuk.

Svyra ant šono pastatai. Nekyla rankos niekam jų nei griauti, nei išsaugoti…

Margarita PŪDŽIUVIENĖ 

http://www.kurjeris.lt/Aktualijos/Numerio-tema/Nykstantys-kaimai-kodel-tusteja-Gaure