LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė: „Veikti reikia dabar“

„Rodos, galėtume sustoti, salė juk pilna, bet žinau, kad reikia veikti dabar, jei nori turėti auditoriją ir po dešimties metų”, – sako ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanota Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinė direktorė Laima Vilimienė. Klaipėdoje turėjusi galimybę iš toliau pažvelgti į tai, kas vyksta Lietuvos kultūros lauke, ji neabejoja, kad išmoktos pamokos pasitarnaus kuriant naują šalies kultūros standartų kokybę.

Penki mėnesiai praėjo nuo tada, kai grįžote vadovauti Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui? Koks jausmas grįžti?

Geras jausmas. Tarsi grįžti namo. Supranti, kad kurį laiką namuose nebuvai, taigi mėgini suprasti, kas pasikeitė, o kas likę kaip buvo. Išties likę daug kas, žmonės pažįstami, neįšokau į visiškai naują erdvę ir lauką, – juk šešiolika metų dirbau LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai.

Šešerius metus praleidau pajūryje, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, ir džiaugiuosi turėjusi galimybę atsitraukti, padirbėti vadovės pozicijoje, išmokti naujų dalykų.

Nors organizacija, kuriai vadovavau Klaipėdoje, buvo mažesnė, tačiau patekau į gana sudėtingas sąlygas, įšokau tarsi į banguojančią jūrą: per mėnesį teatrą turėjome iškraustyti, jį nugriauti, prasidėjo statybos. Muzikinis teatras apsigyveno šešiose skirtingose Klaipėdos vietose. Neturėjome savo salės, o tai iš esmės pakeitė mūsų gyvenimo ir darbo principus. Reikėjo surinkti personalą, teatro komandą, rengėme spektaklius arenose, keliavome po Lietuvą. Niekada nemaniau, kad tai darysiu (šypsosi). 

Galima sakyti, kad turėjote puikią repeticiją prieš darbą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kokius iššūkius sau išsikėlėte?

Esu strategė, mano protas sutvertas taip, kad aš matau visą savo darbo lauką ir truputėlį toliau. Galbūt tik smulkių detalių neįžiūriu, tam man reikalinga stipri komanda, į kurią galėčiau atsiremti.

Prieš pradėdama dirbti, pristačiau savo veiklos strategiją ir svarbiausią LNOBT siekį – esant didžiausia profesionaliosios scenos meno įstaiga, būti šalies kultūros standartu. Šis siekis apima labai daug – ir aukščiausią meno kokybę, ir lyderystę kultūroje, ir iniciatyvas, ir talentų ugdymą, ir daugybę kitų dalykų, kurie neabejotinai veikia visą Lietuvos kultūros lauką.

Gyvendamas Vilniuje, esi didžiuliame burbule. Kai nuo sostinės nutolsti, gali visai kitu žvilgsniu į jį pažiūrėti ir suvokti, kokie dideli skirtumai egzistuoja.

Lietuvoje išties yra daug talentingų žmonių, esame talentinga ir drąsi tauta, mums tik reikia tuos perlus susirinkti ir jų neišbarstyti, nepaleisti. Kiek leis mūsų jėgos, entuziazmas, tikrai tai darysim. Manau, po keleto metų galėsime pamatyti rezultatus.

Prieš 12 metų LNOBT sukūrėme operos stažuotojų programą, ji gyvuoja ir šiandien. Anuomet tikėjomės ją išplėsti iki nacionalinio lygmens, tačiau darbai sustojo. Tikiuosi, dabar vėl pajudės. 2012 m. tuometinis trupės vadovas Krzysztofas Pastoras inicijavo choreografinių dirbtuvių projektą „Kūrybinis impulsas“, sukūrusį sąlygas reikštis jauniesiems choreografams, jauniesiems baleto artistams. Džiugu, kad būtent čia užaugo dabartinis teatro vyriausiasis choreografas Martynas Rimeikis.

Operos ir baleto teatro profesionalai savyje apjungia daugybę įgūdžių, skirtingų detalių. Sunku iškart tapti didžiosios operos režisieriumi ar dirigentu. Mūsų teatre darbą vėl pradeda pasaulyje žinomas režisierius Robertas Wilsonas – kartu su kompozitore Žibuokle Martinaityte jie rengia naują operos pastatymą. Girdėjau, kaip režisierius dėstė komandai savo darbo principus, schemas ir labai aiškią darbo struktūrą. Tame glūdi patirtis…

Paskelbus dirigento asistento atranką man daug kas sakė – visus žinome, gal tas galėtų, o gal tas. Bet aš matau, kad atranka pasiteisino – ją laimėjo ką tik iš užsienio į Lietuvą grįžusi dirigentė. Jos pavardės man niekas nebuvo minėjęs. Taigi, tinklas, kurį norime skleisti kultūros lauke, mums ir leidžia žvejoti perlus.

Nors opera ir baletas atrodo tokie amžinieji, klasikiniai žanrai, tačiau naujovės turbūt ir čia neišvengiamos?

Iš vienos pusės taip, tai yra itin archajinis žanras, ypač klasikinis baletas. Žiūriu „Žizel” arba „Arlekino milijonus”, choreografija tarsi įšaldyta, niekas nepasikeitę, matyt, tai – didžiausias išskirtinumas ir vertė, kad dvidešimt pirmame amžiuje galime leisti žiūrovui stebėti, kas buvo devynioliktame. Operoje tai sunkiai įmanoma. Naujovių ir pokyčių, be abejo, labai daug, kinta stiliai, tendencijos. Mes žvalgomės aplinkui, matome, kas vyksta Europoje, kaip mados ateina ir išeina. 

Viena iš mano strategijos krypčių yra bendruomenė. Kalbu apie auditoriją, publiką, jos plėtrą. Skirtingai nuo verslo, kuris visada stengiasi patenkinti poreikį, mes savo auditorijos poreikį ne tik identifikuojame, stengiamės patenkinti, bet ir jį formuojame. Negali rodyti vien tik to, kas yra labai įdomu auditorijai. Kas, kad Antonio Vivaldi „Metų laikai” yra vienas populiariausių kūrinių pasaulyje, bet juk negrosi jo kas vakarą: norisi, kad žmonės ir Gustavo Mahlerio paklausytų, ir Philipo Glasso, ir lietuvių autorių muzikos. Repertuarą būtina formuoti, kad jis atlieptų visus publikos segmentus. Europos teatrai paprastai laikosi tokios formulės: 50 procentų yra gerai žinomas repertuaras, 30 procentų – rečiau atliekami kūriniai, 20 procentų – naujienos.

Išties, rodos, negalėtume skųstis – praėjusiais metais mūsų teatro lankomumo vidurkis buvo 97 procentai. Net ir garsiausi Europos teatrai negali pasigirti tokiu lankomumu.

Kaip manote, kur glūdi jūsų vadovaujamo teatro stiprybė?

Tai, kuo šiandien didžiuojamės, neatsiranda per metus. Lietuviai mėgsta operą ir baletą. Bet jei pasitikėtume tik pomėgiu ir nieko nedarytume, tokios geros situacijos neturėtume. Kai 2002-aisiais atėjau dirbti į šį teatrą, situacija buvo prasta. Atsimenu pirmuosius spektaklius, pustuštę salę – šalta, nejauku. Teko daug dirbti, kad tai pasikeistų – ir formuojant repertuarą, ir reklamuojant spektaklius, ir atsijojant tai, kas neveikia. Svarbu nepamiršti edukacijos, švietimo, komunikacijos, matyti visumą ir dirbti.

Pastebime, kad Operos ir baleto teatras ir spektakliai jame tampa švente. Ar kartais toji šventė neužgožia turinio?

Mėgstu žodį „balansas”, siekiu balanso visame kame. Režisierius R. Wilsonas atkreipė dėmesį, kokia nuostabi yra lietuvių publika, jis kalbėjo apie tai, kad esame išskirtinis teatras, jam gražus tas šventės momentas, ypač per pertraukas. O dar režisierius pastebėjo, kad į teatrą susirenka daug jaunų žmonių. Mes išties daug dėmesio skiriame edukacinėms programoms, bendraujame su mokyklomis, patys kuriame savo edukacijas. Rodos, galėtume sustoti, taigi salės pilnos, bet aš žinau, kad reikia veikti dabar, jei nori turėti auditoriją po dešimties metų.

Žinome, kad teatro repertuaras planuojamas itin iš anksto. Ar, atėjusi vadovauti teatrui, repertuarą paveldėjote?

Paveldėjau, turėsime įgyvendinti, kas suplanuota. Tačiau ir naujieji sumanymai jau yra pakeliui į sceną. 2026-ieji metai suplanuoti visiškai, 2027-uosius planuoti baigiame. Teatro repertuaras nėra chaotiškai sudedamas, turi matyti visą vaizdą – tai, ko reikia teatrui, jo augimui, ko norėtų žiūrovai, derinti spektaklių stilius, žanrus, statytojus. Repertuare turi rastis balansas – negali turėti vien klasikinių kūrinių.

Mano jau minėtas kūrinys – R. Wilsono ir Ž. Martinaitytės nauja opera taps 2026 m. rugsėjo mėnesio premjera. Šiuo metu su kitu garsiu režisieriumi Hugo De Ana dirbama prie Amilcare‘s Ponchielli operos „Lietuviai” pastatymo.  

2025-uosius dedikuojame Lietuvos baleto 100-mečiui, tad metus baigsime su šiuolaikiniu M. Rimeikio pastatymu – baletu „Kopelija”. Į repertuarą sugrįš ir Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis”.

2026 m. kovą pristatysime Benjamino Britteno operą „Vasarvidžio nakties sapnas”, kurią režisuos Gintaras Varnas. Tų pačių metų pavasarį žiūrovai pamatys didelį klasikinį baletą „Pachita”. Šio kūrinio vienos dalies pastatymą repertuare esame turėję, tačiau viso baleto – niekada. Jį mūsų teatre statys garsus prancūzų choreografas Manuelis Legris.

Džiaugiuosi, kad turime naują baleto meno vadovę Jurgitą Droniną. Šokusi keturiuose svarbiausiuose pasaulio teatruose, apkeliavusi visą pasaulį, ji yra ne tik puiki profesionalė, bet ir žmogus, turintis daugybę puikių idėjų.

Laisvė Radzevičienė