Gydytojas V. Vaitkus: mitas, kad specialus čiužinys padės išvengti pragulų

Gydytojas ortopedas traumatologas Vytautas Vaitkus. RVUL nuotr.

„Sudėtingiausioms praguloms gydyti naudojame pasukamuosius odos lopus. Operacijos metu iš pradžių išvaloma žaizda, pašalinami nekrozės pažeisti audiniai, tada pragula uždengiama to paties žmogaus šalia esančiais sveikais raumenimis, paodžiu ir oda“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Terminių traumų skyriaus vedėjas, gydytojas ortopedas traumatologas Vytautas Vaitkus. Gydytojas pragulomis ir jų chirurginiu gydymu domisi du dešimtmečius. Jis atskleidžia, kad tai paskatino artimojo liga – prieš 20 metų Lietuvoje pragulų gydymas dar tik žengė pirmuosius žingsnius, tad teorinės ir praktinės informacijos jam teko ieškoti Vakarų Europos ligoninėse. Dabar jis yra vienas iš vos kelių specialistų šalyje, chirurgiškai gydančių sunkias pragulas.

Pragulos – nejudrumo pasekmė

Pragulos – tai odos, paodžio, raumenų, kaulų pažeidimai ir nekrozės, išsivystančios bet kurioje kūno vietoje, kurioje arti paodžio yra kaulas. Gydytojas V. Vaitkus sako, kad pragula yra ilgalaikio spaudimo pasekmė: „Dažniausiai pragulos formuojasi gulintiems ar nevaikštantiems pacientams. Ši būklė ne tik lemia stiprų skausmą ir diskomfortą, bet ir gali sukelti rimtų komplikacijų. Pragula gali būti ir gretutine mirties priežastimi, nes į ją gali patekti infekcija, prasidėti sepsis – netgi išgydžius visas pagrindines ligas, žmogus gali mirti dėl pragulų sukeltų komplikacijų.“

Pagrindinės pragulų susidarymo priežastys – kraujotakos sutrikimai, sumažėjęs judrumas, sumažėję jutimai, drėgmė, bloga mityba, amžius ir kūno sudėjimas, patiriamas kūno vietų spaudimas ir trintis.

Gydytojas išskiria keturis pragulų laipsnius. Pirmojo laipsnio pragula nustatoma tada, kai tam tikros vietos oda paraudusi, pamėlynavusi. Tai yra lengviausios kategorijos pragula, kuriai užtenka specialaus tvarsčio, o žmogui pradėjus judėti ji išnyksta. Esant antrojo laipsnio pragulai gali atsirasti pūslė, atsiverti žaizda. Tokia pragula yra pavojingesnė, jai reikia daugiau priežiūros, kad būtų išvengta infekcijų.

„Trečiojo laipsnio pragula nustatoma tada, kai oda ir audiniai „numiršta“ iki raumenų, atsiveria raumuo. Tokiu atveju reikia dar daugiau priežiūros, specialių tvarsčių, reguliarių perrišimų. Kartais, jei pragulos būna labai masyvios (daugiau nei delno dydžio), galima svarstyti chirurginį gydymą. Ketvirtojo laipsnio pragula – pati sunkiausia, nes pasiekia kaulą ir be chirurginio gydymo neužgyja arba gyja kelis metus“, – pasakoja gydytojas ortopedas traumatologas V. Vaitkus. 

Chirurginis gydymas

RVUL Terminių traumų skyriuje gydomos būtent ketvirtojo laipsnio pragulos. „Sudėtingiausioms praguloms gydyti naudojame pasukamuosius odos-raumenų lopus. Tai yra speciali plastinės chirurgijos technika, kai panaudojami sveiki šalia pragulos esantys audiniai. Operacijos metu iš pradžių išvaloma žaizda, pašalinami visi nekrozės pažeisti audiniai, o tada pragula uždengiama to paties žmogaus sveikais raumenimis, paodžiu ir oda. Tokia technika reikalinga todėl, kad ant „pliko“ kaulo oda užaugti negali.

Operacija yra sudėtinga, todėl esame vieni iš nedaugelio Lietuvoje, galintys ją atlikti. Visgi jei pragula yra tikrai didelė, apie 50 cm ilgio ir pločio, net ir mes galime mažai kuo padėti – nėra galimybės tokio dydžio pragulos uždengti sveikais paciento audiniais. Be to, tokių pragulų gydymą apsunkina ir gretutinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, autoimuninės ligos, kraujotakos nepakankamumas ir kt.“, – sako V. Vaitkus.

Tačiau gydytojas pabrėžia, kad net ir ketvirtojo laipsnio pragulas chirurgiškai gydo ne visada. Anot jo, jei žmogus yra visai nejudantis, nemotyvuotas sveikti – gydyti jį chirurgiškai nėra prasmės: „Padarius operaciją labai didelė tikimybė, kad pragula vėl atsiras, o antrą kartą padaryti operaciją toje pačioje vietoje yra jau ženkliai sunkiau. Esu daręs operaciją toje pačioje vietoje net tris kartus, o pragula vis tiek atsinaujino – ketvirtos operacijos paprasčiausiai atsisakiau, nes nebebuvo likę sveikų audinių, kuriuos galėčiau panaudoti gydymui.“

Išvengti neįmanoma

Pragulos gali atsirasti tiek jaunesniems, tiek vyresniems žmonėms (pastariesiems dažniau, nes jie dažniau kenčia nuo mitybos nepakankamumo, dėl kurio krenta svoris ir nyksta raumenų masė, todėl „išlenda“ kaulai, o tose vietose didesnė tikimybė formuotis praguloms). Jei žmogus guli ant nugaros, pragulos formuojasi ant menčių, pečių, kryžkaulio, kulno, po didelių stuburo ar galvos operacijų ar traumų – ant pakaušio. Ypač liesiems žmonėms pragulos gali susidaryti net ant stuburo slankstelių. Gulint ant šono pragulos atsiranda ant klubo, peties, alkūnės, ties kulkšnimis.

Paklaustas, ar pragulų galima išvengti, gydytojas sako, kad jų išvengti beveik neįmanoma, todėl pagrindinė tiek gydymo įstaigos, tiek pacientu besirūpinančių artimųjų užduotis – neleisti praguloms formuotis ir plėstis. „Vos tik atsiranda pragulos požymiai, toje vietoje reikia naudoti specialius tvarsčius, užkertančius kelią pragulos gilėjimui. Pagrindinė profilaktikos priemonė vis dar yra judėjimas, to neišvengsime. Be to, svarbu iš karto išsiaiškinti priežastį, kodėl pragula atsirado pirmą ar antrą kartą. Pavyzdžiui, jei žmogus nevaikšto, galbūt jam į vežimėlį reikia dėti specialų įdėklą, kad vėl nesiformuotų pragula ant sėdmenų.

Net ir ilgesnės, 5–6 valandas trunkančios operacijos metu pacientui gali formuotis pragulos, pavyzdžiui, neurochirurginėse ar kardiochirurginėse operacijose pacientas ilgai guli nejudinamas dėl medicininių priežasčių. Žinoma, dabar operacinės stalai modernėja, gaminami operacinio stalo apklotai iš silikono, tačiau tobulo stalo dar niekas neišrado“, – pasakoja V. Vaitkus.

Čiužinys – ne panacėja

Gydytojas pastebi, kad su pragulomis susijęs ir ne vienas mitas. Turbūt dažniausiai pasitaikantis klaidingas įsitikinimas – jei žmogus turi čiužinį nuo pragulų, jų tikrai neatsiras. Tai yra netiesa. Specialus čiužinys gali sulėtinti pragulų susidarymą, bet jis negali padėti jų išvengti. Jeigu pacientas ilgiau guli vienoje padėtyje, nėra judinamas ar jo laikinai nerekomenduojama judinti dėl medicininių priežasčių – susidarys pragulos. Tiesa, būklių, kai judinti nerekomenduojama nėra daug, pavyzdžiui, esant nestabiliam stuburo lūžiui, sunkiai politraumai, po galvos smegenų dekompresijos ir kt.

Dar vienas klaidingas įsitikinimas, su kuriuo susiduria gydytojas V. Vaitkus ir visas skyriaus personalas – artimųjų įsitikinimas, kad pacientą reikia palikti ramybėje, jo nejudinti. „Žinoma, žmogui skauda, jis nenori judėti, bet tokiu atveju iš karto susidaro rizika formuotis praguloms. O artimieji dažnai pyksta, kad mes vartome gulinčius pacientus, skatiname pacientus keltis ir sėdėti. Tradicinės jų frazės – „palikite ramybėje, leiskite ramiai pagulėti, geriau duokite vaistų, kad greičiau pasveiktų“. Taip jie tikrai nepadeda savo artimiesiems.

Beje, kai tik pacientas pradeda pats judėti, mes jo daiktus padedame kiek toliau, ar kitoje pusėje nei jam įprasta. Tai darome ne dėl jautrumo trūkumo, o tam, kad pacientas pats stengtųsi judėti. Pavyzdžiui, jei paralyžiuota kairė paciento pusė, rekomenduojama daiktus dėti ne prie sveikos pusės, o prie paralyžiuotos, kad pacientas bandytų siekti, judėtų, vartytųsi. Tai yra profilaktika, mes stengiamės žmogų kuo greičiau aktyvuoti“, – pasakoja gydytojas.

Pragulos ir slauga

RVUL Terminių traumų skyriaus vyresnioji slaugytoja Jolanta Lištvan taip pat pabrėžia, kad ligonis turėtų kuo trumpiau gulėti ar sėdėti vienoje padėtyje, reikia ypač stengtis sumažinti spaudimą ten, kur atsikišę kaulai. Ji sako, kad visuose RVUL skyriuose odos spaudimui mažinti naudojamos įvairios pagalbinės slaugos priemonės: „Turime naujas funkcionalias, mobilias lovas, kurios padeda žymiai lengviau pakeisti ligonio kūno padėtį. Naudojame profilaktinius čiužinius, kurie lėtina pragulų formavimąsi. Turime ir kompresinių oro čiužinių, kurie naudojami esant didelei pragulų rizikai ar kai pragulos jau yra. Taip pat naudojame tokias papildomas priemones, kaip kulnų, dubens, alkūnių pagalvėles. Ir, žinoma, skatiname pacientų judrumą, padedame jiems keisti padėtį.“

J. Lištvan priduria, kad RVUL naudojamas pragulų rizikos vertinimo aprašas, pagal kurį kiekvienas hospitalizuojamas pacientas apžiūrimas ir yra įvertinama jo individuali pragulų rizika: „Jeigu rizikos nėra, jokios priemonės netaikomos. Tačiau pažymima, kada būklę reikės vertinti iš naujo, nes dauguma pacientų RVUL  hospitalizuojami chirurginiam gydymui, po kurio rizika gali pasikeisti. Jei pragulų rizika yra ar pacientas jau atvyko su pragulomis, tai pažymima specialioje formoje ir parenkamos reikalingos priemonės, pavyzdžiui, kompresinis čiužinys, pleistrai, paskiriami perrišimai ir kt. Jei pacientą reikia vartyti, yra sudaromas grafikas“, – pasakoja vyresnioji slaugytoja.

RVUL laimėjo Inovacijų agentūros organizuotą konkursą ir gavo finansavimą mobiliajai programėlei „PRAGULOMS STOP“ sukurti. Šios programėlės tikslas – slaugytojoms ir jų padėjėjoms padėti vertinti, priminti, patarti, pasiūlyti pragulų gydymo priemones pagal algoritmus. Pragulos bus fotografuojamos, todėl  sukaupus vaizdų banką dirbtinis intelektas galės parinkti, pavyzdžiui, tvarsčius ir kitas reikalingas priemones pagal pragulos tipą. Kiek žinoma, tai bus pirmoji tokia programėlė Lietuvoje.

Patarimai artimiesiems

J. Lištvan sako, kad pragulų gydymas ir priežiūra nesibaigia gydymo įstaigoje. Net ir grįžus namo, sunkiai judantys ar nejudantys pacientai turėtų būti prižiūrimi laikantis pagrindinių slaugos principų. „Pirmiausiai reikia skatinti ligonį judėti, jei tik tai įmanoma. Lova, kėdė, vežimėlis ar kitos priemonės turi būti specializuotos – būtina vengti kietų paviršių. Taip pat reikėtų vengti tempimo ar trinties, pavyzdžiui, gulintį ligonį kelti specialia pakėlimo paklode arba lenta. Kai ligonis sodinamas į kėdę, pirmiausia jis pakeliamas, bet netraukiamas arba velkamas. Patalynės raukšlės turi būti išlygintos.

Didelį dėmesį reikėtų skirti odos priežiūrai – ji visą laiką turi būti sausa ir švari, prausiantis naudoti švelnų muilą, odą nusausinti ne trinant, o švelniai patapšnojant. Jei ligonis nelaiko šlapimo ar išmatų, odai apsaugoti reikia naudoti apsauginį kremą, dažnai maudyti. Jei lova užteršta, tuojau pat pašalinti išmatas, šlapimą, maisto likučius“, – vardina vyresnioji slaugytoja.

Be to, būtina stiprinti ligonio organizmo atsparumą ir užtikrinti pakankamą maisto medžiagų (baltymų), vitamino C ir skysčių kiekį bei sveiką paciento mitybą. Taip pat nepamiršti tinkamai parinkti ir naudoti pragulų gijimą skatinančius pleistrus, išsiaiškinti pakartotinio pragulų atsiradimo priežastis ir jas pašalinti. J. Lištvan primena, kad dauguma atvejų lengviau nuo pragulų apsisaugoti nei vėliau jas prižiūrėti ir gydyti.

Dalia Smagurauskaitė, Dokumentų valdymo ir komunikacijos skyriaus vyr. specialistė