Benas Lyris: „Kunigu daro ne sutana, o širdis“

Daugybė žmonių trečiadienio popietę skubėjo į Viešąją biblioteką susitikti su kunigu Benu Lyriu – kūrėju ir gyvenimo prasmės terapeutu, kuris ieško pozityvaus ir įkvepiančio turinio, padedančio išgyventi sunkumus ir susitaikyti su situacijomis, kurių negalime pakeisti. Svečias papasakojo, kodėl pasirinko kunigo kelią, kaip gimė mintis pradėti rašyti ir pristatė savo knygas.

„Iki 2005 metų rašiau poeziją, tačiau vėliau, būdamas seminarijoje ir po jos, pradėjau apmąstyti kiekvieną dieną, mintis, kurias sukeldavo žmonės ir jų istorijos. Pastebėjau, kad mano mintys virsta dialogais, ir supratau, kad mes visi turime universalias patirtis. Visi ieškome šviesos“, – pasakojo kunigas.

„Aš taip pat knygose ieškau šviesos, galvodamas, ką galėčiau perduoti žmogui. Man į lapus nugula susitikimų su įvairiais žmonėmis mintys. Klausausi, ką sako žmogus, ką sako Dievas, ir kaip aš į tai atsakau. Taip gimsta mano mintys. Noriu pasakyti, kad Dievas nėra atėjęs žmogaus žlugdyti. Jis nėra kažkur toli, ant debesies – jis dalyvauja mūsų gyvenime.“

Kunigas pristatė savo knygas „Išgydytos mintys. Gyvenimo prasmės terapija“ ir „Kunigo širdies dienoraštis“, kuriose kalba apie susitaikymą – su savimi, su ligomis, nesėkmėmis. „Dalinuosi savo širdimi, noriu, kad žmogus mėgautųsi savo gyvenimu, net jei jis dažnai nori pabėgti nuo savo kasdienybės“, – sakė B. Lyris.

B. Lyris perskaitė ištrauką iš savo knygos „Išgydytos mintys. Gyvenimo prasmės terapija„, kurioje apžvelgiami 25 stebuklai. „Ten, kur yra žmonės, esu ir aš. Niekada jų neauklėju – leidžiu jiems atsipalaiduoti. Mano auditorija – tai gyvas žmogus, laisvas, o aš stengiuosi būti kunigu, kokio norėčiau pats – kuris nebartų, nemokytų. Manau, kad kunigu paverčia ne sutana, o širdis“, – kalbėjo kunigas.

Paklaustas, kaip suprato, kad nori tapti kunigu, B. Lyris atsakė, kad visa pradžia buvo jo mama. „Tėvas buvo netikintis, mama – tikinti, tačiau ji niekada mūsų nespaudė eiti į bažnyčią, o tik sakydavo pailsėti, kad galima nueiti ir kitą kartą. Tuo metu ir pagalvojau, kad aš noriu, einu. Nebuvo prievartos, kas yra labai svarbu. Nesuprantu, kaip dabar vaikai renka antspaudus, kad žinotų, kiek kartų jie lankė bažnyčią. Nesuprantu ir nuodėmių skaičiavimo – na, kas skaičiuoja, kiek kartų nusikeikė ar pamelavo? Svarbu ne įstatymas, ne schemos, svarbu – gyvybė…“

Susitikimo dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimų, įsigyti knygų ir gauti autografą.

Renginį papuošė pianino garsai. Muziką atliko Tauragės meno mokyklos mokytojos Genutės Červinskienės mokinės Monika Čepaitė ir Žydrė Tverskytė.

Donata Buciūtė, Kultūrinės veiklos vadybininkė – viešųjų ryšių specialistė