Žaislų muziejus – amžinosios vaikystės istorija

Piterio Breigelio Vaikų žaidimai

Daugeliui žinoma tiesa, kad pasaulis skiriasi su ydomis juokdamasis, bręsta – žaisdamas. Tik štai, gyvenime dažnai negali atskirti žaidimo nuo „rimto“ reikalo. Šekspyras rašė – „visas pasaulis yra teatras“, vadinasi visi esame aktoriai, kitaip tariant – žaidėjai. Bet juk neimsime tvirtinti, kad teatras – „nerimtas dalykas“. Tas pats daiktas ar reiškinys gali būti ir vadinamas, ir naudojamas, ir vartojamas įvairiai. Vienu atveju tai senolio lazda, kitu vaiko medinis arkliukas ar šautuvas. Aišku viena – be žaidimo, be vaizduotės negalėtume tapti suaugę, Jau kitas reikalas, ar tapti suaugusiu visada yra gerai ir ką tai reiškia…

Eidamas susitikti su Vilniaus centre įsikūrusio Žaislų muziejaus įkūrėja Indre Jovaišaite-Blaževičiene, neįsivaizdavau, kad pateksiu į milžinišką ne tiek užmirštą, kiek nepažintą vaikystės pasaulį, kuriame gyvenimo meno mokėsi begalinės žemės vaikų kartos, šimtmetis po šimtmečio tapusios skirtingų civilizacijų kūrėjais ir pavertusios šiandieninį žmogų tuo, kuo jis yra. Geru, blogu, kvailu,  protingu – tačiau žmogumi, vienas su kitu besidalijančiu gyvenimiška patirtimi ir skleidžiančiu ateities vizijų sparnus, savo šešėliu gaubiančius mūsų kol kas vienintelį bendrą pasaulį.

O kokia buvo Žaislų muziejaus pradžia? Indrė pasakoja, kad jis gimė ne iš jau kauptos kolekcijos, o kaip mokslinio darbo tąsa. Indrės vyras Povilas Blaževičius 2013 metais apgynė disertaciją „Seniausieji Lietuvos žaislai“ ir tada prasidėjo svarstymai – o ką su ta sukaupta medžiaga ir būsimaisiais eksponatais daryti? Pasirinktas saliamoniškas sprendimas – panaudoti įdirbį visuomenės labui – įkurti muziejų, kuriame atsispindėtų žaislų ir žaidimų evoliucija nuo seniausių laikų iki šių dienų. Indrė su Povilu pasiryžo.  Reikėjo rasti tinkamas muziejui patalpas. Savivaldybė muziejaus idėjai pritarė, tačiau, kaip dažniausiai būna – žodžiais. Tiesa, Indrė su Povilu nebuvo vieninteliai – žodžiais maitinami. Galima prisiminti a. a. Pauliaus Normanto svajonę įsteigti Rytų meno muziejų Užupyje… Žymiajam keliautojui muziejaus įsteigti taip ir nepavyko. Žaislų muziejaus kūrėjai buvo laimingesni. Patalpos buvo rastos ir muziejus 2012 metų gruodžio 8 dieną buvo oficialiai atidarytas.

Kūrėsi muziejus palaipsniui. Pirmoji ekspozicija – „Seniausieji Lietuvos žaislai“, kurioje iš esmės ir buvo pristatyta Pauliaus disertacija „Žaislai ir žaidimai Lietuvoje XIII–XVII a. remiantis archeologijos duomenimis“. Vėliau ši ekspozicija pasipildė naujausius mokslinius tyrimus apie vaikų žaidimus Viduramžiais pristatančia ekspozicijos dalimi „Vaikai ir plytos“. Dar vėliau palaipsniui atsirado Akmens amžiaus laikotarpiui skirta ekspozicijos erdvė, XIX a. pabaigai ir XX a. pradžiai skirtas pasakojimas apie vaikystę kaime ir mieste. Kartu radosi ir gausiausia, kas yra visai suprantama, XX a. antrosios pusės žaislų ekspozicija.  Joje tik originalai –  jų ir išlikę daugiausiai, ir lankytojai muziejui dovanoja gausiai.

Muziejuje gali ne tik pamatyti, paliesti, pažaisti, bet ir įsigyti knygų ir vaikams, ir suaugusiems apie žaislus, jų rūšis, istoriją, raidą. Mažiesiems skirta Indrės Jovaišaitės-Blaževičienės „Pasakojimas mažiesiems apie seniausius mūsų žaislus arba kaip piratas Algiukas lobio ieškojo“. Suaugusieji, esant norui, gali gilintis į žaislų pasaulį atsivertę Povilo Blaževičiaus „Seniausieji Lietuvos žaislai“. Iš abiejų knygų sužinome, kad yra karybos (pvz. kalavijai), buities (pvz. vežimaičiai), globos (pvz. lėlytės), pramogų (pvz. vilkeliai), muzikos (pvz. ūžynės), sporto (pvz. kamuoliai), stalo (pvz. šachmatai) žaidimai.  Įdomybių sužinome ir apie kiekvieną anksčiau mažiau girdėtą žaidimą ar žaislą, ir apie žaidimų karalių – šachmatus. „Seniausiuose Lietuvos žaisluose“ rašoma: „…Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (~ 1350–1430) mėgdavo žaisti šachmatais: „Be to, jei galėdavo skirti šiek tiek laiko poilsiui, leisdavosi į medžiokles arba žaisdavo šachmatais, tačiau abiejų dalykų imdavosi labai retai, laikydamas, kad tik pamišęs ir visškai menko proto valdovas pats atsiduoda medžioklėms apleisdamas daug svarbesnius valstybės reikalus.“ /…/ (citata iš J.Dlugošo dvylikos tomų Lenkijos kronikos. A.A.) Šį teiginį tarytum patvirtina ir tai, kad Trakų Salos ir Pusiasalio pilyse surasta net vienuolika šachmatų figūrėlių, datuojamų apytiksliai XIV a. pab. – XV a.“  Knygoje išsamiai aprašyta šachmatų ir jų figūrų evoliucija iliustruojant šį procesą Lietuvoje rastais pavyzdžiais. Beje, daug sužinoti galima ir apie kitus Lietuvoje žaistus strateginius stalo žaidimus – šaškes, nardus, kvirkatą.

Indrė pasakoja, kad lankytojai dažnai klausia, kuris žaislas yra seniausias. Idėjine prasme, atsako ji, seniausia yra archeologinė dalis, nes ji pagaminta pagal radinius ar piešinius. Medžiagiškai seniausia – etnografinė dalis, t. y. XX amžiaus pradžios originalai, o ir visas XX amžius, nes gaminti kopijų nėra prasmės. Senųjų žaislų, sako Indrė, išliko nedaug, nes jie paprastai būdavo sužaidžiami, kita vertus jie nebuvo daromi iš vertingų medžiagų, todėl nebuvo saugomi ar dedami į kapus. XX amžiaus antros pusės kolekcija – labai gausi, nes to laikotarpio žaislų išlikę labai daug, daug jų ir muziejui dovanojama. Indrė apgailestauja, kad netgi tenka atsirinkti, nes visi nebesutelpa.

Dėmesį atkreipia originalaus dydžio XVI a. Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslo „Vaikų žaidimai“ kopija. Jo licencija paveikslą eksponuoti buvo gauta iš Vienos meno istorijos muziejaus. Šiame 1560 metais nutapytame paveiksle vaizduojama daugiau kaip 160 berniukų ir beveik 80 mergaičių, žaidžiančių apie 90 skirtingų žaidimų. Paveiksle galima įžvelgti daugybę prasmių. Jame atsiskleidžia gyvenimo ir civilizacijos formų įvairovė, amžinosios vaikystės istorija, žmogaus kūrybingumo galia. Indrė priduria, kad, paveiksle puikiai atskleidžiamas ir žaislų bei žaidimų pasaulio universalumas.

Tarptautinė vaikų muziejuose asociacija suteikė Žaislų muziejui kokybės ženklą. Muziejus yra patvirtintas kaip „Home of 21st Century Education“ („XXI amžiaus švietimo namai“) judėjimo ambasadorius. 2013 metais muziejus tapo Lietuvos muziejų asociacijos tikruoju nariu, o nuo 2017 m. muziejus yra ir Hands On! International Association of Children in Museums narys.

Šiandien Žaislų muziejus yra edukacinis kultūrinis Vilniaus centras, primenantis ir įrodantis, kad visų mūsų sąmoningi gyvenimai prasidėjo nuo žaidimų. Kad žaisdami mokėmės ir išmokome, mokomės ir mokysimės. Jis tarsi Nyderlandų filosofo Johano Huizingos minties, kad žaidimas yra svarbiausia klestinčios visuomenės veikla pavyzdys. Čia surengta apie 7 tūkst. edukacijų ir renginių, daugybė parodų, ekspozicijų, konferencijų, ekskursijų. Žaislų muziejų nuo atidarymo aplankė per pusantro milijono lankytojų. Gal netrukus tą skaičių papildysi ir Tu, malonusis skaitytojau?

Audrys Antanaitis

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus yra rengiamas pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas

MK laivyba