Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje Kamajuose (Rokiškio r.) ką tik nušurmuliavo svarbiausias renginys šventė „Kuc kuc Kamajuos“, kuri šiemet vyko jau 41-ą kartą. Šventės pavadinimas – iš senos aukštaitiškos dainuškos: „Kuc kuc Kamajuos barankyčių pirkti…“ –  juk į Kamajų kermošių nuo seniausių laikų rengiamą plūsdavo prekiautojai ir pirkėjai kone iš visos šalies, tarpukario metų periodika, rašydama apie grūdų kainas šalyje, paprastai pateikdavo informaciją iš dešimtis šalies turgų, tarp jų – ir Kamajų, o  „barankytės“ tapo turgaus simboliu.

Vyko anksčiau

Šiemet tradicinė „Kuc kuc Kamajuos“ šventė vyko anksčiau nei įprastai – ne spalio mėnesio antrą savaitgalį, o rugsėjo 27–29 dienomis, kad nesutaptų su Seimo rinkimais.

Šventėje tradiciškai  visko buvo daug: vyko sporto, šaškių ir šachmatų varžybos, klasikinės ir populiariosios muzikos koncertai, autoorientacinės varžybos, spektaklis suaugusiems ir vaikams, įvairių edukacijų. O sekmadienį, po šv. mišių Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčioje, kur pamokslą sakė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanas diakonas Benas Ulevičius,  miestelio centrinėje aikštėje vyko koncertas ir turgus, į kurį suvažiavo  daugybė prekeivių – nuo tautodailininkų iki įvairiausių skanėstų ir augalų pardavėjų.

Didelė dovana visiems buvo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji bibliotekos ir krašto muziejaus „Sėla“ darbuotojų sukurta teatralizuota  programa „O aš jau knygon įėjau“. Joje parodytos trijų pjesių – Keturakio „Amerika pirtyje“, V. Kozabrodskio „Dėdė atvažiavo“ bei kamajiškio Jurgio Smalsčio-Smolskio „Nutrūko“ – epizodai. Kamajiškius labiausiai domino paskutinysis – juk  Jurgis Smolkis-Smalstys  1905-aisiais paskelbė Kamajų Respubliką, pašalinęs tuo laiku valdžiusią rusų administraciją.  Kamajų respublika gyvavo tik apie pusmetį: nuversti vietinės, pačių gyventojų išrinktos valdžios iš Sankt Peterburgo buvo atsiųsti kazokai. Nors savivalda buvo žiauriai numalšinta, Kamajų Respublika į istoriją įėjo visiems laikams.

Dėmesys kraštiečiams

Šventėje „Kuc kuc Kamajuos“ tradiciškai atkreiptas dėmesys ir iš šio miestelio kilusius, jį garsinančius žmones, ką nors įdomaus jame nuveikusius kraštiečius, nusipelniusiems Kamajams žmonėms įteikiami medaliai. Juos yra gavę kelios dešimtys garbių asmenų.

Šiemet medaliais apdovanoti fotografas kamajiškis Darius Baltakys, Rokiškio r. savivaldybės komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja Irena Matelienė, Kamajų paramos ir plėtros fondo įkūrėjas  Kęstutis Zaborskas, nominacija Auksinė širdis įteikta vaistininkei kamajiškei  Lijanai Čibinskienei. O pirmuoju tituluotu Kamajų Respublikos medalininku tapo ilgametis Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto dėstytojas ir kraštotyros klubo „Ramuva“ vadovas, monografijos „Kamajai“ sudarytojas Venantas Mačiekus.

Per šventę buvo pristatytas šviesaus atminimo Kamajų gyventojosPetronėlės Vaškevičienės (Merkytės) kūrybinių darbų albumas „Išsiuvinėtas gyvenimas“. Leidinį pristatė P. Vaškevičienės dukra, taip pat kamajiškė Žėrutė Semaškienė, buvo labai jautrus renginys.

Lai kartos būna kartu

Lietuvos mažosios kultūros sostinės Kamajų devizas – „Kartos kartu“. Kamajų kultūros specialistė Sigita Gasiūnienė-Bracienė pastebėjo, kad  šventė „Kuc kuc Kamajuos“  sujungia bendruomenę, atgaivina miestelį, kuris tampa kupinas šypsenų, draugiškų rankų paspaudimų ir vaikų juoko.   Ir pabrėžė, kad projektu „Kamajai – mažoji kultūros sostinė“ siekta išjudinti kartas – seniūnijoje senyvi žmonės aktyvūs, o jaunimas – vis atokiau, šone. „Šventės šūkis “Kartos kartu“ byloja norą ir pastangas jungti šeimą, gimines, įvairių bendruomenių žmonės.

„Projekto „Kamajai – mažoji kultūros sostinė“ atidarymui buvo pastatytas spektaklis pagal Alės Rūtos kūrinėlius vaikams „Nunešk, upeli, žąsų vargus“, kuriame vaidino ir vaikai, ir vyresnio amžiaus žmonės. Projekto uždarymui planuojame spektakliukas apie Antaną Strazdą, kuris vaidinti sukvies irgi įvairaus amžiaus žmones“, – sakė S. Gasiūnienė-Bracienė.

Po Strazdo sparnu

Taip savo miestelį apibūdino Kamajų kultūros darbuotoja  ir miestelio bendruomenės pirmininkė  mokytoja Jolanta Vygėlienė. Kamajų miestelio centrinėje aikštėje dar 1933 m. buvo pastatytas paminklas kunigui poetui Antanui Strazdui (1760– 1833).

Pašnekovės pastebėjo, kad faktų apie A. Strazdo biografiją labai mažai, todėl jis tapo pusiau legendiniu asmeniu. Žinoma, kad gimė baudžiauninko šeimoje, vaikystėje ganė gyvulius, paaugęs padėjo tėvams. Baigęs kunigų seminariją, kunigavo Kupiškyje, vėliau – mažose parapijose, kol 1820 m. persikėlė į Kamajus. Nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno sunkiai, iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už „elgesį ne pagal luomo pašaukimą“ suspenduotas ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Iš jo savavališkai pasitraukė ir grįžo į Kamajus,  kur mirė  ir palaidotas. Gyvam esant išleista tik viena jo poezijos knygelė „Giesmės svietiškos ir šventos“, bet daug jo eilėraščių virto liaudies dainomis.

 „Kamajai ne kartą degė, pro jį ėjo fronto linijos.  Mūsų miestelyje buvo labai sunkus pokaris. Jeigu centrinė aikštė prakalbėtų, labai daug skaudžių istorijų papasakotų. Kamajuose buvo ir pati didžiausia žydų bendruomenė rajone, čia buvo ir špitolė, sinagoga, pirtis, žinome ir namą, kuriame gyveno rabinas. Dabar yra didžiausios žydų kapinės rajone“, – pasakojoJ. Vygėlienė.

 Įdomu, kad A. Strazdui skirtame  paminkle nėra nė vienos kulkos žymės, o Kamajų bažnyčia per karą stipriai nukentėjo.

Muziejėlis koplyčioje

Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios koplyčioje įrengtas ir A. Strazdo muziejukas. Akmeninė koplyčia buvo naudojama kaip šarvojimo salė, sandėlis bei kitoms reikmėms, o prieš trejus metus tapo muziejėliu. Ta nedidelė 23 kv. m. patalpa, pasitelkus šiuolaikines technologijas, sutalpina ir A. Strazdo, ir viso miestelio istoriją, kuri  demonstruojama ant visų pastato sienų.

Kamajų herbe pavaizduota miestelio kvadrato formos aikštė ir kelių sankirta, o geometrinės figūros centre esantis strazdas simbolizuoja čia gyvenusį poetą, išskirtinį dvasininką Antaną Strazdą, kuriam aikštėje pastatytas paminklas.

Herbo kūrimo peripetijos

Istorinio herbo Kamajai neturėjo, dabartinis patvirtintas 2005 m.  Jis sukurtas paminėti Kamajų respublikos 100-etį.

Buvęs Kamajų seniūnijos seniūnas, anksčiau – ir kolūkio specialistas, pirmininkas Vytautas Vilys prisiminė,  kad bene 2002 -aisiais pas vieną kamajiškę pamačius Kanados lietuvių laikraštį, kuriame buvo aprašomi 1905 m įvykiai, kai žmonės nuvertė caro valdžią ir įkūrė Kamajų Respubliką, jam kilo mintis padaryti šventę ir bei tai progai sukurti  Kamajų herbą. Sutiko dailininką kamajiškį Jokūbą Zovę, jis taip pat ištarė galvojęs apie miestelio herbą. Ir manąs, kad jame turėtų būti pavaizduota  miestelio aikštė,  kelių Vilnius–Ryga ir Panevėžys– Daugpilis sankirta. O kas dar?

Svarstant, kas dar galėtų būti pavaizduota seniūnijos heraldikoje, idėjų buvo įvairių. Siūlyta vaizduoti senojo dvaro, užeigos namų kolonas, žiestus molinius puodus ir baronkas, kuriais garsėjo Kamajų turgūs.  Tada kažkas prisiminė kunigą Strazdą, strazdelį – jis įžymybė, įdomus žmogus, čia dirbęs ir palaidotas. Ši mintis visiems labai patiko.

Nauji suoliukai ir koplytstulpis

Kuo šie metai ypatingi miesteliui? To pasiteirauti kamajiškiai pirmiausiai prisiminė liepos mėnesį vykusį medžio drožėjų plenerą. Per jį Vidmantas Zakarka iš Panemunėlio, Eduardas Titas iš Miežiškių ir Vidas Jatulevičius iš Vabalninko padarė 4 suoliukus, skirtus iškilioms Kamajų krašto asmenybėms: Antanui Strazdui,  aktoriui Ferdinandui Jakšiui , išeivijos rašytojai, JAV lietuvių visuomenės veikėja Alei Rūtai ,   buvusiam ilgamečiam mokyklos direktoriui istorikui Alfonsui Vasiliauskui, sukaupusiam daug istorinės medžiagos apie šį miestelį ir aplinkinius kaimus bei koplytstulpį, vaizduojantį Kamajų krašto legendą – žmogų-paukštį ir visa ko pradžią – lizdą.

 Kultūros darbuotoja Sigita Gasiūnienė-Bracienė pastebėjo, kad tapdami Mažoji kultūros sostine kamajiškiai galvojo, kad ta proga reikia ne tik renginių, bet ir ką nors labiau apčiuopiamo, materialaus padaryti, ir taip įamžinti šį įvykį. Tad plenere sukurti darbai tą ir daro.

O per šventę „Kuc kuc Kamajuos“  visi plenere dalyvavę medžio drožėjai vėl susirinko ir simboliškai buvo atidengtas jų sukurtas koplytstulpis prie seniūnijos ir suoliukai Alės Rūtos alėjoje.

Daiva Červokienė

S. Gasiūnienės-Bracienės nuotr.