Tarptautinė paroda, skirta Kijevo Rusiai, siekia griauti propagandinį „slavų pasaulio“ įvaizdį

Lietuvos nacionaliniame muziejuje rugsėjo 18 dieną atidaroma tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“. Parodos autorių siekis – atskleisti valstybės, kurią dabartinė Ukraina laiko savo istorinėmis ištakomis, istoriją ir paveldą, šiandien susiduriančius su rimtais klastojimo iššūkiais. Eksponatus parodai skolino beveik dvi dešimtys muziejų ir institucijų iš septynių valstybių. Ji veiks Istorijų namuose Vilniuje iki kitų metų kovo mėnesio pabaigos.

Kijevo Rusia – viena iš svarbiausių ankstyvųjų viduramžių Europos valstybių, kuriai atsirasti akstiną davė vikingų sidabro troškimas. Ji buvo grįsta vakarietiška valdymo tradicija ir buvo daugiakultūris darinys: kūrėsi ir klestėjo, jungdama slavų, skandinavų ir kitų kultūrų įtakas.

„Ir nors šiandieniniuose žemėlapiuose Kijevo Rusios nerastume, gyvavo ji ne taip ir trumpai – laikotarpis nuo pradžios iki žlugimo truko beveik 500 metų. Turtingas Kijevo Rusios kultūrinis palikimas stipriai paveikė slavų tautų formavimąsi: subyrėjusi ji tapo net kelių dabartinių valstybių, nuėjusių skirtingais keliais, ištakomis – Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Deja, šiandien Rusija iškraipo Kijevo Rusios istoriją siekdama diegti naratyvą apie vadinamąjį „slavų pasaulį“ ir savo neginčijamą teisę į visas slavų žemes“, – sako viena iš parodos kuratorių, Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.

Istorijos klastojimo pavojai

Kijevo Rusios istorija jau daugiau nei keletą amžių Rusijos propagandiniuose diskursuose yra apipinama neteisingomis interpretacijomis. Negana to, istorijos klastojimas tapo įrankiu, kuriuo siekiama perrašyti šio regiono praeitį ir taip pateisinti agresiją prieš Ukrainą.

Parodos autoriai nedvejodami pripažįsta, kad jos temą padiktavo noras papasakoti moksliniais tyrimais pagrįstą Kijevo Rusios įkūrimo istoriją.

R. Kačkutės teigimu, tiek Lietuvoje, tiek Europoje Kijevo Rusios istorija yra nepakankamai žinoma, todėl gali būti sunku suprasti, kaip ji formavo dabartinį Rytų Europos veidą: „Būtent kilmės faktorius šiandien yra pasitelkiamas manipuliuojant istorija. Norėtųsi, kad šia tema būtų kalbama daugiau ir garsiau, nes tai apsunkintų Rusijai siekti savų istorijos perrašinėjimo tikslų. Parodoje mes ne tik atrandame Kijevo Rusios pradžią, bet kartu tai tampa visų mūsų tikslingų pastangų domėtis šia tema pradžia. Tai savotiški priešnuodžiai propagandai ir dezinformacijai, kurią skleidė Rusijos imperija, o dabar ir toliau skleidžia Rusijos Federacija, taip teisindama imperialistines užmačias.“

Kas įkūrė Kijevo Rusią?

Dekonstruoti nuo XVIII amžiaus vykdomas istorijos manipuliacijas dėl Kijevo Rusios paveldo ir Maskvos kunigaikštystės įtakos galima tik parodžius sudėtingus procesus, vykusius rytinėje Baltijos pakrantėje ir kaimyninėse slavų žemėse prieš tūkstantį metų.

„Kijevo Rusios pradžia susijusi su šiauriečiais vikingais, ištroškusiais sidabro. Įkūrę pirmąsias skandinavų kolonijas Baltijos jūros rytinėje pakrantėje, vikingai toliau siekė prekiauti su rytais – tai lėmė ryškus sidabro badas Europoje. Svarbiausi prekybos keliai driekėsi per žemes, kuriose IX a. ir radosi Kijevo Rusia. Šame regione buvo gausu gamtos išteklių, į nelaisvę paimamų vergų ir kailių, kurių reikėjo rytams mainais už sidabrą ir kitas prekes. Skandinavų vikingai iš Baltijos jūros Nevos upe įplaukdavo į Ladogos ežerą ir taip pasiekdavo svarbų prekybos centrą – Senąją Ladogą, kuris buvo tarsi vartai į Volgos ir Dniepro prekybos kelius“, – pasakoja R. Kačkutė.

Kunigaikščių rankose pradėjo telktis galia, kuri ir skatino atskirų slavų genčių žemių vienijimą į vieną darinį: kūrėsi gyvenvietės, su laiku jos išaugo į politinius ir prekybinius centrus, kurie galiausiai buvo sujungti į valstybę – Kijevo Rusią. Ji tapo svarbiu prekybos tarp Skandinavijos ir Arabų kalifato bei Bizantijos imperijos tarpininku ir santykinai saugios prekybos garantu.

Parodoje eksponuojama istorinė ir archeologinė medžiaga. Ukrainos muziejai: Nacionalinis Ukrainos istorijos muziejus, Lvivo istorijos muziejus, Zaporižios srities kraštotyros muziejus ir Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Archeologijos institutas – parodai paskolino reikšmingiausius eksponatus iš savo rinkinių aukso fondo, kurie jau yra tapę jų tapatybės dalimi. Jie mena Kijevo Rusios kūrimosi laikus, liudija jos klestėjimo istoriją, reprezentuoja prabanga alsavusios valstybės paveldą. Lietuvoje tokios svarbos eksponatai tokia apimtimi bus eksponuojami pirmą kartą.

Rus’ – visai ne rusai

Daug kam tikriausiai bus naujiena, kad net ir termino rus’ kilmė iki šiol nėra iki galo aiški. Šiuo metu mokslininkai sutaria, kad terminas nėra slaviškos kilmės.

„Aišku tik tai, jog ankstyvajame valstybės formavimosi laikotarpyje rytų slavų gentys nevartojo termino rus’ sau pačioms apibūdinti. Žodis rus’ siejamas su senosios skandinavų kalbos žodžiu rōþr, kuris reiškia irkluotoją arba žygį laivais su irklais. Tai terminas ne tautai ar genčiai pavadinti, bet apibūdinantis tam tikrą socialinę žmonių grupę – pirmiausia tai artimoji kunigaikščio aplinka, jo patikėtiniai, kariauna, žmonės, renkantys duoklę ir atplaukiantys laivais. Ir tik vėliau terminas rus’ pradėtas taikyti etninei žmonių grupei įvardyti“, – atkreipia dėmesį parodos bendrakuratorė, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Eglė Zaveckienė.

Tas pats yra ir su vardais Igoris arba Olga, kuriuos daug kas net nesuabejojęs palaiko slaviškos kilmės, nors tokie jie nėra.

„Į slavų žemes atvykę skandinavai ilgainiui ėmė asimiliuotis. Tai matyti ir iš suslavintų jų vardų, išvardytų X amžiaus sutartyse su Bizantijos imperija, kai kurie vardai populiarūs iki šiol: Ingvarr – Igor’, Helgi – Oleg, Helga – Ol’ga“, – atskleidžia E. Zaveckienė.

O kas po to?

Vienas iš kruviną karą prieš Ukrainą pradėjusio V. Putino teiginių, kad ukrainiečiai ir rusai yra vienas ir tas pats, dėl to turi būti vienoje valstybėje.

„Tai yra absoliutus melas, nes politinės kultūros skirtumai Kijevo Rusios regionuose išryškėjo dar XI a. pradžioje. Mirus tuomet įtakingam valdovui Jaroslavui Išmintingajam, Kijevo Rusia pradėjo skilti į atskiras žemes su tarpusavyje besivaidijančiais kunigaikščiais. Šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyse lemiamą balsą turėjo laisvų žmonių susirinkimas, pietinėse ir pietvakarinėse didžiausią įtaką turėjo valdantysis elitas, kilęs iš vietinės diduomenės. O štai šiaurės rytinėje dalyje įsivyravo vienvaldžio valdovo tradicija. Maskvos kunigaikštystė, dabartinės Rusijos užuomazgos, išsirutuliojo iš labai mažos dalies Kijevo Rusios paribyje buvusių žemių ir tik XIV amžiuje, taigi žlungant Kijevo Rusiai. Akivaizdu, kad Rusija niekaip negali būti vienintelė pretendentė į visas Kijevo Rusios teritorijas ir jos istorinį palikimą“, – teigia E. Zaveckienė.

Kuratorė taip pat priduria, kad Ukraina su Kijevo Rusia dalijasi ta pačia sostine, yra įsikūrusi ženklioje dalyje buvusių jos žemių, net ir garsiosios Ukrainos cerkvės pastatytos būtent Kijevo Rusios laikais. Neatsitiktinai ir šiuolaikinės Ukrainos valstybės simboliu tapo Tridantis, Kijevo Rusios valdančiosios Riurikaičių dinastijos simbolis.

Po Kijevo Rusios subyrėjimo kai kurias jos žemes prisijungė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, perėmusi dalį jos palikimo. Labiausiai tai atsispindi įstatymuose, amatininkų darbuose, nes dalis Rusios amatininkų, bėgdami nuo mongolų totorių puolimo, atvyko į LDK arba buvo pakviesti mūsų kunigaikščių.

Tarptautinė Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ atidaroma 2024 metų rugsėjo 18 dieną ir veiks iki 2025 metų kovo 30 dienos Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje. Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Živilė Stadalytė