Salakas: Jūrų muziejus ežerų krašte

Koralų rifas iš Indijos vandenyno

Kai, norėdamas susitarti dėl apsilankymo Salako Jūrų muziejuje, paskambinau į Gražutės regioninį parką, Lankytojų centro administratorius Leonas Sadauskas padiktavo man muziejaus įkūrėjos mokytojos Vidos Žilinskienės telefono numerį ir pasiūlė pačiam susitarti su ja dėl susitikimo. Atsiliepė žvalus ir linksmas moteriškas balsas, su kuriuo greitai ir sutariau dėl vizito. Numatytą dieną Lankytojų centre mane pasitikęs Leonas papasakojo, kad mokytoja į savo muziejų vaikšto beveik kasdien, mielai bendrauja su lankytojais, tik patarė kalbėti šiek tiek garsiau, nes jai šiaip ar taip 98 metai, tad ji kiek silpniau girdi. Po valandėlės į centrą atėjo pati V. Žilinskienė, energinga ir guvi, tiesa, pasiramsčiuodama vaikštyne, kurią tuoj pat ir pastatė kambario kampe.

Mokytojos klausti nereikėjo nei apie muziejų, nei apie jos turiningą gyvenimą. Ji pati gyvai ir energingai bei išsamiai pasakojo apie muziejaus įkūrimą, eksponatus, žmones, padėjusius muziejų įrengti, laikmetį. Pokalbis prasidėjo nuo vieno iš seniausių eksponatų – kriauklinės piniginės iš Kinijos, Charbino, kuri Lietuvon patekusi apie 1936 metus. Paties muziejaus pradžia – 1944  metai, kai vaikus reikėjo mokyti geografijos, o priemonių nebuvo. Tiesa, iki to dar reikėjo prieiti. Vida pradėjo mokytis gimnazijoje tą pačią dieną, kai prasidėjo antrasis pasaulinis karas – 1939 m. rugsėjo 1-ąją ir išgyveno sunkų valdžių kaitos metą – Nepriklausoma Lietuva, sovietų, nacių, vėl sovietų okupacijos. Atėjo metas pačiai, net nespėjus baigti gimnazijos,  tapti mokytoja, nes mokytojų tais, 1944 metais, labai trūko – karas praretino Lietuvos inteligentiją, nes vieni pasitraukė į Vakarus, kiti buvo ištremti ar kitaip represuoti į Rytus.  Trūko ir mokymo priemonių – jūrų organizmai, pasak mokytojos, galėjo vaikams bent iš dalies atstoti knygą ir padėti įsivaizduoti tolimiausius kraštus ir jų gamtos pasaulį. Todėl pedagogai patys darydavo mokymo priemones, o jai teko ieškoti pavyzdžių iš tolimiausių pasaulio kraštų.

O kolekcija prasidėjo, kai iš atostogų grįžusi bendradarbė parvežė dovanų vėduoklinį koralą ir kriauklytę. Po to ją padėjo pildyti mokiniai ir pažįstami, kurie pririnkdavo kriauklių ežere ar parveždavo suvenyrų iš kelionių, tiesa, tik iš Sovietų Sąjungos, nes išvažiuoti už jos ribų tada galimybių nebuvo.

Savo iš pradžių dar nedidelę kolekciją V. Žilinskienė laikė namuose, dėžėse. Pas ją ateidavo mokytojai iš Salako mokyklos vesti pamokų. Garsas apie kolekciją plito, kol pasiekė rajono centrą – Zarasus.  Tada jau kolekcija buvo įtraukta į lankytinų vietų sąrašą, Salako seniūnas skyrė jai patalpas. Dabar Vidos Žilinskienė Jūrų muziejus yra Gražutės regioninio parko patalpose Salake ir parko lankytojai, susipažinę su aplinkinių teritorijų lankytinomis vietomis, turi unikalią galimybę pasinerti į vandens ir povandeninį pasaulį. Šiandien tai yra bene toliausiai nuo jūros pasaulyje esantis jūrų muziejus – nuo Klaipėdos iki Salako tiesiąja yra 313 kilometrų.

Per metus ekspoziciją aplanko per keturis tūkstančius lankytojų. Atvyksta žmonių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio. Atvažiuoja ir pavieniai turistai, ir šeimos. Daugeliui jų, jei susitariama iš anksto, Vida Žilinskienė nepritrūksta noro ir randa laiko papasakoti apie savo kolekciją, nepavargdama atsakinėja į klausimus. Kai kurie svečiai ir buvę mokiniai vis dar atveža naujų eksponatų. Štai vienas naras padovanojo koralų rifo gabalą iš Indijos vandenyno. Kiekvieną naują eksponatą mokytoja įvertina, ieško apie jį informacijos, aprašo. Mato šio darbo prasmę, nes daug naujo sužino ne tik lankytojai, bet ir ji pati.

Apie eksponatus mokytoja kalba su meile ir išsamiai. Brangiausias jai – šakotasis mureksas. Tai seniausia kriauklė kolekcijoje, anksčiau buvusi namuose vietoje peleninės, tačiau kadangi ten rūkorių nebuvo, tad kriauklė kaip peleninė išties netarnavo, – pasakoja Vida Žilinskienė ir priduria, kad iš kriauklės, vadinamos purpuriniu mureksu,  daromi puikūs ir labai brangūs dažai, kurie naudojami popiežiaus drabužių dažymui. Pasakoja ir kitų įdomybių apie kriaukles – jei susižeidei, susmulkink kriauklę sepiją, pabarstyk – padės. Tačiau vėl – negalima jos painioti su mureksu – vienu iš nuodingiausių jūrų gyvūnų, kurių nuodų net mažiausias kiekis žmogui išgyventi vilties nepalieka. Net murekso kriauklėje likusių nuodų pėdsakų užtektų…

Malonesni dalykai prasideda, kai mokytoja pasakoja apie kriaukleles, kurių galima prisirinkti Gvinėjos pajūryje. Tos kriauklelės ir paprastos, ir ypatingos – Gvinėjoje jos pasitarnauja kaip pinigas. Nežinia, ar šiandien dar taip yra, bet buvo – tikrai. Gal kažkada tokie pinigai būtų pravertę ir pačiai V. Žilinskienei, kuriai ne vieną algą ir pensiją į savo kolekciją teko sudėti.

O štai geriausi pasaulyje tėčiai – jūros arkliukai. Mokytoja pasakoja, kad jūros arkliukai mamos savo vaikų nežiūri, paleidžia ikrelius ir plaukia sau. Tuos ikrelius nešioja ir brandina tėveliai. Subrandinę išleidžia, tada saugo vaikelius, kol jie gali patys savarankiškai gyventi.

Šiandien kolekcijoje apie 5000 eksponatų. Ne vien tik kriauklių, žuvų, jūros žvaigždžių, moliuskų, bet ir tolimųjų kraštų augmenijos pavyzdžių, pavyzdžiui du ginkmedžio lapai iš rašytojo Johano Volfgango fon Gėtės sodybos. Yra septynių ugnikalnių, tarp jų ir Etnos, lavos. Visos lavos skirtingos, net ir iš to paties ugnikalnio. Yra lietuviškos naftos buteliukas. Akmuo iš Pompėjos. O kaip ir kiekvienoje rimtoje kolekcijoje turi būti kažkas, kas turi ypatingą galią. V. Žilinskienės Jūrų muziejuje tai yra Kaukutis – palieti jį, pajunti jo energiją, pašnibždi norą, žiūrėk ir išsipildys jisai. Kad tiktai geras ir teisingas būtų…

Audrys Antanaitis

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ yra rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas

MK laivyba