Kauno meras Visvaldas Matijošaitis: „Vargas dėl proto, kai bandai tik kritikuoti“

Šį pirmadienį atidengėme Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio skulptūrą.

Meno kūrinį miestui padovanojo kultūros mecenatas dr. Pranas Kiznis. Į ceremoniją susirinko keli šimtai kauniečių, taip pat bažnyčios atstovai, visuomenininkai, politikai, Seimo nariai ir sporto pasaulio žmonės. Visi džiaugėsi, jog miesto galerija po atviru dangumi pasipildė dar vienu reikšmingu šaliai monumentu.

Vis dėl to, tarsi pilypas iš kanapių, savo „erudiciją“ viešai nusprendė pademonstruoti Kauno miesto tarybos opozicijos vadas Paulius Lukševičius. Komercinei televizijai duodamas interviu apie A. Jogailaičio skulptūrą vapėjo apie mišrainę, veidrodinį jautį ir kitus būsimus meno kūrinius.

Norėčiau paklausti P. Lukševičiaus, kas ir kada jam uždėjo karūną ir pavertė meno žinovu bei pasaulio teisuoliu, kad galėtų atvirai tyčiotis iš menininkų darbų, mecenatų iniciatyvų.

Šitas, Žemės ūkio ministerijoje vienus metus laiko viceministru buvęs veikėjas, teigė, jog per savo išdirbtą laiką padarė „VISKĄ“, nors Prezidentas šią ministeriją įvardija kaip pačią silpniausią. Joje ir šiandien reikėtų keisti vadovybę.

Kiek žinau, pati ministerija lengviau atsikvėpė atsikračiusi didžiojo kritiko. Labai norėčiau pamatyti jo nuveiktų darbų ataskaitą, nes kokią naudą jis duoda dirbdamas miesto taryboje – aš matau, ir galiu tvirtai pasakyti: nulių nulis.

Toks neatsakingas ir aplaidus šnekėjimas tik atstumia meno pasaulio žmones, kurių kūryba mieste galėtų lietis per kraštus – dėl to laimėtų visi – menininkai ir kauniečiai. P. Lukševičiui prie veido labai tiktų klasikinis literatūros kūrinys „Vargas dėl proto“.

Po „Kauno akcentų“ programos starto, ekspoziciją Kauno erdvėse papildė jau apie 150 meno kūrinių. Nuomonės apie juos skiriasi, bet juk menas ir turi kelti diskusijas: gyvename ne Šiaurės Korėjoje, kad turėtumėme šimtaprocentinį palaikymą.

Džiaugiamės, kad mieste egzistuoja tokia programa ir duoda darbo menininkams. Turime Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, kuriame ir mokosi, ir dėstytojauja kūrybiškos asmenybės. Norime kad jų pastangomis miestas dar labiau išgražėtų.

Tapus meru – tapau nepatogus opozicijai. Visais įmanomais būdais bandoma kritikuoti ir menkinti mūsų atliekamus darbus, nors jie patys nieko nedirbo ir nedirba, tik liežuviais mala. Su tokia filosofija – toli nenueisi!

Nesvarbu ar tai „Laisvės karys“, policijai skirtas obeliskas, skulptūra lietuviškiausiai raidei „Ė“, ar šalia Kauno įvažiavimo stovintis miesto simbolis – Tauras. Jie visada ras priežasčių apdergti, sumenkinti ir pažeminti. Daugumai kauniečių šie ir kiti meno kūriniai patinka, tačiau jie dėl to netriukšmauja. Tuo tarpu viešojoje erdvėje matomiausi tie, kurie garsiausiai rėkia.

Tokie tipažai kaip P. Lukševičius gali tik „lazdavotis“ ir taukšti blėnius. Į A. Jogailaičio skulptūros atidengimą atvyko ir konservatoriai, ir kiti Seimo nariai, kurie turi proto bei savigarbos nešnekėti nesąmonių. Valdas Rakutis, Antanas Matulas, Jurgis Razma, Viktoras Pranckietis – tik keletas jų.

Kaip ir visur, taip ir konservatorių gretose yra padorių žmonių ir tokių, su kuriais į žvalgybą niekada neitum. Atsimenu kaip vienas konservatorius su žaliais akinių rėmeliais protestavo prie savivaldybės langų, o dabar yra teisiamas už pedofiliją. Taip pat neseniai išlindo kito jaunojo konservatoriaus, mėgstančio paišyti ir man per tarybos posėdžius rodyti įvairius piešinukus – Ralfo Romeikos šeimos machinacijos. Jų valdomo autoserviso plotas – savavališkai padidintas, užimant ir valstybinę žemę.

Kaunas visada buvo ir išliks lietuviškumo širdis. Vieta, kur istoriniai simboliai vertinami ir laukiami. Kiekviena tauta privalo žinoti savo istoriją ir turi ją gerbti. Atminties paminklai turi būti statomi ne tik sostinėje, bet visoje Lietuvoje. 

Nekritikuokite Aleksandro Jogailaičio, mecenato dr. Prano Kiznio iniciatyvų, kitų menininkų sukurtų darbų, norėdami tiesiog kritikuoti mane.

Visvaldas Matijošaitis