Skyrybų iššūkiai: ar įmanoma lygiai pasidalyti vaikų auginimo džiaugsmus ir rūpesčius?

Lietuvoje daugėja atvejų, kai po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai su nepilnamečiais vaikais faktiškai praleidžiamą laiką dalijasi tolygiai, susitarimą pirmiausia įtvirtinę teisiškai. Šio modelio pranašumus, o taip pat atvejus, kai teismas vis dėlto nelaiko tokio sprendimo geriausiai atliepiančiu vaikų interesus, aptaria advokatų kontoros „TGS Baltic“ vyresnioji teisininkė, advokatė Berta Kašėtaitė.

Vaikų interesai – vienas skyrybų bylų prioritetų

Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutarimu galimas teismine arba notarine tvarka, išskyrus tam tikras išimtis. Viena jų – nepilnamečiai vaikai. Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, santuokos nutraukimas visada vyksta teismine tvarka.

Kreipdamiesi į teismą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, sutuoktiniai privalo pateikti teismui sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje aptariami ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir išlaikymo klausimai.

Standartinis modelis

Teismų praktikoje dažniausiai pasitaikantis toks vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir išlaikymo klausimų sprendimo modelis, kuomet vaikų gyvenamoji vieta yra nustatoma su vienu iš tėvų (įprastai su motina), o skyriumi gyvenantis tėvas su vaikais bendrauja laikydamasis nustatyto grafiko (įprastai kelias dienas per savaitę) bei skiria išlaikymą periodinėmis išmokomis (kurio vieno mėnesio suma vienam vaikui, pagal teismų praktiką, negali būti mažesnė kaip pusė MMA dydžio).

Kadangi tokia tvarka teismams yra žinoma ir taikoma nuo seno, teismai praktiškai visais atvejais tvirtina sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jei nustatytas šis modelis. Tačiau tokio modelio nustatymas reiškia, kad po santuokos nutraukimo vaikai iš esmės gyvens ir augs tik su vienu iš tėvų, o su kitu praleis tik tam tikrą laiko dalį.

„50:50 procentų laiko“ modelis

Dėl besikeičiančio visuomenės požiūrio ir vis dažniau pasitaikančio abiejų tėvų noro maksimaliai dalyvauti vaikų gyvenime ir auklėjime, teismų praktikoje santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu bylose per pastaruosius keletą metų pradėjo ryškėti nauja tendencija sprendžiant klausimus dėl vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir išlaikymo – pradėtas taikyti vadinamasis „50:50 procentų laiko“ arba kitaip – „skandinaviškas“ modelis.

Šio modelio esmė – abiejų tėvų maksimalus įsitraukimas į vaikų priežiūrą ir išlaikymą. Vaikų gyvenamoji vieta formaliai yra nustatoma su vienu iš tėvų, tačiau nustatoma specifinė skyriumi gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaikais tvarka, kuri lemia, kad abu tėvai praleidžia vienodai laiko su vaikais, pavyzdžiui, nustatant, kad skyriumi gyvenantis tėvas (motina) su vaikais bendraus kas antrą savaitę (po 7 dienas) nuo sekmadienio iki sekmadienio. Tokiu būdu abiem tėvams yra sudaroma galimybė maksimaliai įsitraukti į vaikų gyvenimą.

Tačiau teismų praktikoje yra išskiriami tam tikri kriterijai, kuriais remiantis vertinama, ar 50:50 bendravimo tvarkos nustatymas nepažeis vaikų interesų. Tam reikšmingos yra tokios aplinkybės, kaip kiekvieno iš tėvų gyvenamoji vieta (atstumas tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaikų ugdymo įstaigų vieta (atstumas tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaikų socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalių jų gyvenančiais kitais asmenimis, kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaikus į ugdymo įstaigas ir pasiimti iš jų, tėvų darbo grafikai ir kt.

Kada gali būti nepriteisiamos būtinosios išlaidos?

Papildomai atsižvelgiama ir į tai, kad nustačius 50:50 bendravimo su vaikais modelį, vaikų faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas, abu tėvai faktiškai tenkina daugumą vaiko poreikių, turėdami atitinkamų išlaidų. Taigi, šių išlaidų, susijusių su būtinųjų (kasdieninių) vaiko poreikių tenkinimu (pavyzdžiui, maistas, drabužiai, būstas ir pan.), priteisimas iš vieno iš tėvų reikštų jų teisių ir pareigų disbalansą, tad jos gali būti nepriteisiamos.

Tačiau vaiko poreikiai neapsiriboja vien būtinosiomis išlaidomis. Kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų papildomų tėvų išlaidų (pavyzdžiui, privati mokykla, būreliai, stovyklos ir pan.). Nesant tėvų susitarimo dėl tokių išlaidų pasiskirstymo, preziumuojama, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo yra formaliai nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.

Tačiau sutuoktiniai sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių gali susitarti, kad, jei papildomų vaikų išlaikymo išlaidų atsirastų ateityje, sutuoktiniai jas pasidalins bendru sutarimu lygiomis dalimis, arba nusimatyti konkrečias sumas tokioms išlaidoms padengti, jeigu jos jau yra patiriamos santuokos nutraukimo metu.

Taigi, nusprendus taikyti 50:50 bendravimo su vaikais modelį, atsižvelgiant į abiejų tėvų vienodai praleidžiamą laiką su vaikais, išlaikymas gali būti nepriteisiamas. Tačiau teismas vertins, ar kiekvienu konkrečiu atveju šio modelio taikymas geriausiai atitiks vaikų interesus. Teismui kilus abejonių, jis gali įpareigoti šalis patikslinti sutarties dėl santuokos nutraukimo nuostatas dėl vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir išlaikymo klausimų sureguliavimo arba teismo posėdžio metu spręsti, ar toks modelis iš tikrųjų užtikrins vaikų interesus.

Rusnė Marčėnaitė